Tačiau indėnai šinšilų medžioklę griežtai reglamentavo. Katastrofa įvyko atkeliavus konkistadorams. Ispanų godumas ir žiaurumas buvo beribis. Tad kai pirmosios mantijos iš šinšilų kailių atsirado Ispanijos karalių dvare, šių žvėrelių ėmė smarkiai mažėti. Iki pat praėjusio amžiaus vidurio šinšilos buvo ties išnykimo riba. Šiandien jos yra saugomos.
7 priežastys, kodėl verta įsigyti šinšilą
1. Prisilietę prie jos kailio, niekada nesugebėsite pamiršti šio pojūčio. Plauko ilgis siekia apie 2-2,5 centimetro, o jos odos paviršiaus kvadratiniame centimetre yra apie 20-25 tūkstančius plaukelių. Dėl tokio kailio tankumo žvėrelis atrodo tarsi aksominis ir atlaiko atšiaurias klimato sąlygas ten, kur natūraliai veisiasi, - Čilės ir Peru kalnuose, 2000-4000 metrų aukštyje virš jūros lygio, olų plyšiuose, kur pučia stiprūs vėjai.
2. Šinšilos neturi kvapo, nes neturi prakaito ir riebalinių liaukų. Todėl jų narvelį galima valyti tik kartą per savaitę.
3. Šinšilos nesišeria. Tik kai jaudinasi arba nutikus stresinei situacijai, jos gali netekti plaukelių ar net kailio kuokštelių.
4. Šinšilų kailiukas visada švarus ir spindintis. Šie gyvūnai neturi blusų ir erkių - vabzdžiai paprasčiausiai negali gyventi tokioje tankioje pavilnėje.
5. Žvėriukas turi labai aštrius kandžius, tačiau jis niekada nekanda „neįspėjęs". Jei jam kažkas nepatinka arba jis jaučia pavojų, tai pirmiausia tik šiek tiek krepštels, tarsi perspėdamas.
6. Šinšilos nesibraižo, nes savo nagučius nusigraužia pačios, todėl jų letenėlės yra minkštos ir švelnios. Tik užpakalinių nagai šiek tiek aštresni.
7. Maitinti šinšilą namų sąlygomis reikia tik kartą per dieną. Ji per parą suėda 1-2 šaukštus specialaus sauso maisto ir geria taip pat mažai (paprastą virintą šaltą vandenį, kurį reikia pilti į specialią girdyklą).
Laikymas ir maitinimas
Erdvus ir šiltas narvelis, paprastas pašaras, pasivaikščiojimai po butą arba po žolytę pavasarį ir vasarą - ir jūsų žvėrelis bus laimingas.
Iki aštuonerių mėnesių šinšilą reikia šerti labai saikingai ir atsargiai. Tiks sudžiovintos erškėtrožės, gudobelės, šermukšnio ir putino uogos. Žvėrelis neatsisakys ir džiovintų vaisių ir netgi džiovinto svogūno galvutės. Iš žalumynų šinšilos noriai ėda kiaulpienes, jaunas dilgėles ir gysločius. Dar jos mėgsta pagriaužti obels, liepos, beržo, drebulės, lazdyno medžių šakeles.
Šitie gyvūnai nemėgsta tiesioginių saulės spindulių ir skersvėjų. Ir nepaisant tankaus kailio, šinšilos sunkiai atlaiko šalčius - jos iš esmės nėra prisitaikiusios gyventi mūsų klimatinėje zonoje. Žvėreliai nekaupia atsargų, neapšildo savo lizdelių. Šalčiams atėjus, jos ima mažai judėti, todėl namelis joms turi būti patikimas ir patogus. Ir svarbiausia - jis negali būti ankštas. Jokių būdu negalima padėti narvelio atokioje vietoje arba dažnai praeinamoje vietoje: čia jos negalės visavertiškai pailsėti, o tai neigiamai paveiks jų psichinę sveikatą.
Kaip susidraugauti su šinšila
Norime iš karto perspėti mėgėjus „paniurkyti kačiukus" - šis žvėrelis tokio elgesio nekenčia. Šinšilos iš esmės nėra labai bendraujantys sutvėrimai - trintis į kojas ir garsiai murkti jos neims. Jų prijaukinimas užims ganėtinai daug laiko: jos smalsios, tačiau labai atsargios.
Mažai tikėtina, kad žvėrelis taps visiškai „rankinis" - greičiausiai jums teks pasitenkinti tik tuo, kad jos kartais leis save paglostyti ir kartais paims maistą jums iš rankų. Tikras skanumynas joms - erškėtrožės vaisiai ir džiovinti obuoliai. Su jais žvėrelį prijaukinti bus lengviau.
Pratinkite augintinį prie savo balso - šinšilos gerai atskiria intonacijas. O štai garsūs ir šiurkštūs garsai jas labai gąsdina. Būkite kantrios, ir laikui bėgant žvėrelis ims rodyti jums daugiau dėmesio. Gyvūnų veisėjai sako, kad šinšilos yra gyvūnai telepatai - taip jautriai jos moka reaguoti ne tik į emocijas, bet ir į žmogaus mintis.
include '/www/htdocs/delfi/includes/apie/newsletter/subscribe-box.inc' ?>