Šunų mėsą valgyti Kinijoje buvo pradėta maždaug prieš 400 metų. Buvo tikima, kad ši mėsa padeda ištverti ateinančius vasaros karščius, kad jos valgymas atneša laimę bei sėkmę. Yulin ši šventė prasidėjo ne taip seniai ir ji trunka 10 dienų. Sunku patikėti, bet per tas dienas suvalgoma apie 10000-15000 šunų. Valgomi ne tik šunys, bet ir katės.
Pagal tarptautinės humanitarinės draugijos duomenis, šalyje suvalgoma kasmet daugiau kaip milijonas šunų, nes pagrindinėje Kinijoje yra legalu prekiauti šuniena. Nors šunienos valgymas yra kultūrinis Kinijos paveldas, manoma, kad Yulin šventė neturi kultūrinės vertės ir ji buvo pradėta tam, kad skurdus regionas gautų daugiau pajamų.
Ši šventė smerkiama, nes su gyvūnais elgiamasi labai žiauriai. Kai kurie šuniukai vagiami (jie yra net su antkakliais) ir keliauja ankštuose narvuose ilgus atstumus iki ten, kur jų laukia žiaurus galas. Jau nekalbant apie ypatingą žiaurumą, Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė susirūpinimą tuo, kad šunys yra gabenami didelėmis grupėmis, ankštuose narvuose, dėl ko gali plisti įvairūs susirgimai. Nors valgant šunieną pasiutlige negalima užsikrėsti, tačiau ja galima užsikrėsti žudant daugybę neskiepytų šunų.
Kaip į tokią tradiciją reaguoja visuomenė? Esmė slypi čia, kad požiūris į šunis Vakaruose ir Kinijoje labai skiriasi. Vakaruose manoma, kad šuo yra žmogaus draugas, jo kompanionas, o Kinijoje nei teisinė sistema, nei visuomenės moraliniai standartai nesuteikia šunims tokio statuso. Kinai gi atsako, kad vakariečiai pernelyg garbina šunis, ir kad jie nekreipia dėmesio į bulių kovų žiaurumą.
O kaip elgiasi paprasti žmonės? 2014 m. mokytojas pensininkas Yang Xiaoyun sumokėjo 150000 juanių, kad išgelbėtų 360 šunų ir daugybę kačių. 2015 m. jis sumokėjo 7000 juanių už 100 šunų.
Garsenybės taip pat netyli. Yang Mi, Chen Kun, Fan Bing Bing, o taip pat ir Vakarų žvaigždės, tokios kaip Leona Lewis, Lorry Alan, Tom Kenny viešai pasmerkė šią šventę. Vargšus šunis nuo žiauraus galo gelbėja ir kitos šalys. Štai Kalifornijos, JAV gyvūnų globos draugija išgelbėjo 1000 šunų. Gyvūnų globėjai tiesiog nupirko šunis ir dabar jiems yra ieškoma naujų šeimininkų.
Baisiausia yra tai, kad šunys dar prieš mirtį patiria siaubingas kančias – jie gyvi verdami, deginami... Dalis išgelbėtų šunų ras naujus namus JAV, o likusieji bus atiduoti gyvūnų globos organizacijoms Kinijoje. Vis dėlto šunienos valgymas nėra Kinijos tradicija ir ši šventė yra tik pinigų darymo prietaisas, kur pajamos gaunamos prisidengiant kultūra bei tradicijomis.
Pasak archeologų, šunys jau daugiau kaip 7000 metų yra Kinijos namų ūkio dalis. Tada šunys lydėdavo šeimininkus medžioklėse. Prieš Qin ir Han dinastijasžemės ūkis Kinijoje buvo menkai išvystytas, pastoviai vykdavo karai ir mėsa buvo tikra prabanga, kurios gaudavo tik vyresnieji. Todėl sargybinių ar nešulinių šunų, nudvėsusių dėl senatvės ar ligų, mėsa nebūdavo išmetama, o suvalgoma. Tačiau ji niekada nebuvo laikoma vertinga.
Tai liudija, kad ir toks faktas: senais laikais aukos dievams buvo labai svarbios. Imperatoriaus ceremonijų metu būdavo aukojamos karvės, arkliai, rečiau – kiaulės ar avys. Paprasti žmonės aukodavo kiaulę, vištą ar žuvų. Tačiau šunys niekada nebūdavo aukojami. Buvo manoma, kad yra nepagarba dievams aukoti šunieną ar svečius vaišinti ja. Po Hanų dinastijos, Tangų ir Songų dinastijų metu, (618- 1279) šunienos valgymas visai sumažėjo, nes padidėjo įvairios kitos mėsos pasirinkimas ir sparčiai plito budizmo idėjos.
Kinijoje gyvenančios etninės mažumos taip pat nepritaria šunienos valgymui, nes:
Kaip teigia islamas, šunys yra nešvarūs, todėl jų negalima valgyti;
Mongolai yra klajokliai, šunys – jų ištikimiausi sargybiniai;
Tibetiečiams, budistams šunys yra ištikimi draugai; budistai ir šiaip nėra linkę žudyti gyvūnų;
Mandžiūrams šunų valgymas yra tabu, nes egzistuoja legenda, kad šuo išgelbėjo vieno iš jų protėvių gyvybę.
Netgi žuangai iš Guangxi regiono teigia, kad šunienos valgymas šiame regione nėra užfiksuotas istoriniuose dokumentuose.
Ši klaiki šventė sukurta Yulin vietovėje 2009 m. vien tam, kad pritrauktų turistų ir investicijų į skurdų regioną. Išgirdusi kaltinimus, vietinė valdžia ėmė tvirtinti, kad Yulin palaiko vietines tradicijas. Iki 2009 m. Yulin buvo tik nežinoma Kinijos vietovė ir 99 proc. kinų niekada nebūtų manę, kad tos vietos gyventojai yra Kinijos tradicijų puoselėtojai.
Šunų valgytojai, žinoma, randa daugybę priežasčių apsiginti. Kai kurie tai daro maištaudami tiek prieš valdančią Kinijos komunistų partiją, tiek prieš visą pasaulį. Kiti teigia, kad jei tai nėra uždrausta įstatymo, vadinasi, tai yra teisėta. Tie, kurie gina šunienos valgymą kaip tradiciją, gal niekada negirdi lazdomis užmušamų šunų kauksmo. Teisiniai standartai yra skurti tam, kad apgintų mūsų saugumą, o moraliniai – kad neleistų žmonėms visiškai iškrypti ir pasiduoti pinigo galiai.