Sigmunndas Freud‘as kartą pasakė, kad „šunys myli savo draugus ir kanda priešams, o žmonės negeba tyrai mylėti ir visuomet maišo meilę su neapykanta".
Šiais laikais atsiranda vis daugiau ir daugiau įrodymų, kad bendravimas su gyvūnais gerina mūsų sveikatos būklę ir gerovę. Gyvūnų buvimas kartu gali sumažinti kraujospūdį, cholesterolio lygį, vienatvės jausmą, padidinti mankštos, veiklos lauke ir socializacijos galimybes. Jau tūkstančius metų žmonės gyvena kartu su gyvūnais ir todėl jų ryšys su augintiniais kartais gali būti labai stiprus, teikti abipusę naudą.
Gyvūnai vis dažniau yra naudojami terapiniais tikslais globos namuose, ligoninėse, reabilitacijos centruose. Gyvūnai padeda žmonėms geriau susidoroti su nelaimėmis, išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Senyvi žmonės jaučiasi reikalingi savo augintiniams, jie jaučia emocinę, socialinę gyvūnų paramą. Vaikams augintiniai padeda išvystyti empatiją, atsakomybę, užuojautą. Žmonės, kovojantiems su priklausomybėmis, skausmu, chroniškomis ligomis, augintiniai yra unikalus komforto šaltinis.
Mūsų santykiai su gyvūnais pasižymi tyrumu, jie nėra tokie dviprasmiški kaip santykiai su kitais žmonėmis, jie mažina stresą, padeda atsipalaiduoti, ramina. Visą savo gyvenimą, išskyrus kokius 10 metų, praleidau kartu su šunimis. Tai buvo paprasti mišrūnai, tačiau kiek džiaugsmo jie suteikdavo. Įpratau net prie to šuns, kurį priglaudėme valkataujantį ir praminėme jį dėl itin bjaurios išvaizdos Kardadančiu Tigru. Vėliau atsirado jo šeimininkė... Man jie visi buvo ypatingi.
Štai Čikas - maišytas pekinas. Jis išgyveno 12 metų ir mirė tą dieną, kai Lietuva įstojo į ES. Visi džiūgavo, o mes laidojome savo numylėtinį. Dabar jau 12 metų su manimi gyvena Tita, maišyta pekinė, kurios vien žvilgsnis viską pasako.
Manau, kad šunys, nors šiaip labai priklausantys nuo instinktų, yra dvasingos būtybės ir mes galime nuoširdžiai pasimokyti iš jų. Šunų prisirišimas yra besąlygiškas. Jie nemąsto nei apie praeitį, nei apie ateitį - jie gyvena čia ir dabar. Iš šunų mums reikia pasimokyti besąlygiško pozityvaus požiūrio į kitus. Deja, mes gebame pozityviai vertinti kitus tiek, kiek buvome vertinami patys, kai pademonstruodavome ką nors „vertingo“. Dažniausiai tik taip užsitarnaudavome meilę ir dėmesį.
Dažnai dauguma žmonių, ypač vaikai, neatitinka tų standartų ir būna atstumti. O gyvūnai priima mus tokius, kokie esame, ir suteikia savo besąlygišką meilę, taip padėdami mums išsivaduoti iš depresijos bei nerimo gniaužtų. Žinoma, įvairūs augintiniai teikia mums skirtingas pamokas. Jei šunys moko mus besąlygiškos meilės ir gyvenimo šią akimirką, tai katės skirtos mokyti mus kantrybės ir tolerancijos. Esminis skirtumas tarp šunų ir kačių yra tas, kad šunys turi šeimininkus, o katės – tarnus (mus).
Kai yra santykiai su augintiniu, kai jis yra žmogaus šeimos narys, tai jis padeda žmonėms būti geresniems, labiau užjaučiančiais ir mylinčiais. Vaikai, mylintys ir globojantys savo augintinius, žymiai skiriasi nuo savo bendraamžių, jie turi labiau išvystytą atsakomybės ir empatijos jausmą. Juk mūsų augintiniai, ypač šunys, taip pat jaučia džiaugsmą, gėdą, pavydą, liūdesį bei kitas emocijas. Šunys liūdi tiesiog kaip žmonės, ypač jei netenkama mylimo šeimos nario. Jie gali išgyventi baimę, depresiją, nebeėsti, per daug ar per mažai miegoti. Kartais gyvūnui kaip ir žmogui reikia duoti laiko, kad jis susitaikytų su praradimu. Tokios didelės nelaimės, kaip netektis, atveju augintinis yra nepamainomas draugas, pati tuo įsitikinau.
Mano kalytė buvo labiau prisirišusi prie mano vyro negu prie manęs; gal aš jai skirdavau per mažai dėmesio. Kai vyras mirė, mums abiems buvo sunku. Jai, galbūt buvo dar sunkiau, nes dabar jau turėjo taikytis prie mano gyvenimo būdo ir įpročių. Tačiau mes abi tiesiog padėjome viena kitai ir dabar taip ir gyvename toliau. Iš jos išmokau kantrybės ir emocijų valdymo, nes jei imdavau bartis, ji paprasčiausiai išeidavo iš kambario. Tiesiog kartais padėkokime savo augintiniams už suteiktas pamokas.