Penkis mėnesius Žygio Stakėno šeima gyvena nauju, aktyvesniu ritmu. Šį pokytį nulėmė nauja šeimos narė, vengrų vižlų veislės kalytė Rumba. „Šunį norėjome įsigyti jau seniai. Ši mintis kirbėjo visiems šeimos nariams, bet man labiausiai.“
Ž. Stakėnas su žmona vis padiskutuodavo, ar užteks laiko šuniui auginti, kokios veislės jis turėtų būti. „Galvojau, kad norisi ir pačiam draugo, ir pasivaikščiojimams šiek tiek daugiau laiko skirti, ir vaikams padėti ugdyti atsakomybės jausmą. Porą metų zyziau žmonai dėl šuns. Žmona irgi labai norėjo jo, bet ji šiek tiek racionaliau mąstė. Veislę rinkomės neakivaizdžiai. Vasarą pas mus į sodybą atvyko draugai su vengrų viržlu. Jis mums labai patiko, visko išsiklausinėjome apie jų charakterį, veislės subtilybes, pradėjome domėtis, po kurio laiko paskambinome į veislyną ir užsisakėme.“
Rumbos atsiradimas iš tiesų turėjo nemažai įtakos šeimos kasdienybei. „Ritmas iš tikrųjų pasikeitė. Kol buvo labai maža ir jos nebuvo galima vesti į lauką, buvo ramu: atsikeldavo, ant palutės padarydavo, išvalydavome. Kai pradėjome vesti į lauką, pajutome, kad turime šunį. Kad ir koks būtų oras, reikia išeiti į lauką, pavedžioti ir per pietus, vakare pasivaikščioti. Ėmėme dažniau būti gamtoje, daugiau laiko praleidžiame gryname ore. Iš tikrųjų tai yra labai smagu.“
Ž. Stakėnas pasakoja, kad ne vaikams pirko augintinį, bet po truputį įtraukia juos į šuns priežiūrą. „Kaip ir kiekvienas mūsų vaikystėje norėjome šuniuko, taip ir mūsų vaikai, nors jie jo ir neprašė. Bet labai laukė ir labai myli Rumbą, rūpinasi ja. Kai mūsų nebūna ir ėdalo įdeda, sutvarko ir išvalo, jei ji ką nors pridirba.“
„Vaikų santykiai su šunimi labai šilti: rytais pasisveikina, vakarais atsisveikina, glosto, žaidžia, myluoja. Mažasis pas Rumbą garde mėgsta pasėdėti su ja apsikabinęs. Tačiau vaikai į lauką jos kol kas negali vesti, nes Rumba dar nemoka komandų, vaikai turi per mažai jėgos, tad vedžiojimas gal būtų dar per sudėtingas, bet kai einame kartu, kartais leidžiame pavedžioti.“
„Kiekvienas tėvas žino, kad pirkdamas gyvūną vaikams vis tiek iš pradžių turės juo rūpintis pats. Arba su tuo susitaikai, arba ne. Kadangi mūsų šeimoje iniciatorius buvau aš, žinojau, kad dažniausiai juo pačiam ir teks rūpintis. Tėvai turėtų suprasti, kad iš pradžių, kol vaikai paaugs, teks patiems pasirūpinti augintiniu.“
Ž. Stakėnas, paklaustas apie pasirinkimą įsigyti veislinį šunį, o ne priglausti iš prieglaudos, atviras – šeimai buvo svarbu, kad šuo pasižymėtų konkrečiu charakteriu. „Mes ėmėme iš veislyno ne dėl to, kad tai yra geriau. Tiesiog norėjome tokios veislės, būtent tokio šuns, tokio charakterio. Norėjome jį užsiauginti nuo mažens, kartu augti, draugauti. Norime išauginti ir išugdyti savo svajonių šunį.“
„Kai turi vaikų, pirmiausia galvoji apie juos, o ne apie gyvūną. Mes irgi atsižvelgėme į šuns charakterio savybes. Tačiau mūsų vaikai nėra labai maži, kuriuos reikėtų ypač saugoti nuo šuns. Dar neturėdami to šuns, mes jau buvome jį įsimylėję. Šniukštinėjant, žiūrinėjant paaiškėjo, kad tai vienas geriausių žmogaus draugų.“
Ž. Stakėno šeima auklėdama šunį stengiasi atrasti aukso vidurį tarp disciplinos ir lepinimo. „Tikrai negalvoju, kad su šuniu reikia elgtis ypač griežtai: bausti, auklėti griežčiausiu būdu. Žinoma, su juo reikia elgtis kaip su šunimi, nes jam pačiam tai patinka, jis pats supranta, ko iš jo norima ir tikimasi. Be abejonės, galvoju, kad augintinis tampa šeimos nariu, juk su juo ilgą laiką leidi kartu nuo pat jo vaikystės, o jie gyvena 11–15 metų. Su laiku šuo tampa šeimos draugu.“
„Manau, kad gyvūnai daro teigiamą įtaką visai šeimai. Augintinis suteikia pačių geriausių emocijų, juk yra kuo visiems rūpintis, galima visiems kartu išeiti pasivaikščioti, praleisti drauge laiko. Net padeda auklėti vaikus – mūsiškiai labai mėgsta mėtyti kojines, tad jau žino, kad nebegali to daryti, tad tapo tvarkingesni“, – juokiasi Žygis Stakėnas.