„Prieš trejus metus pasiėmiau pirmąjį šunį. Iki tol bute auginau du katinus, tad atsikrausčiusi į namą nusprendžiau priglausti ir šunį. Zarai dabar 14–15 metų, niekas tiksliai beglobių amžiaus nežino. Tuo metu man tikrai nebuvo svarbu, kad Uoga – vyresnio amžiaus šuo. Jos istorija gana paprasta – vaikai močiutę apgyvendino senelių prieglaudoje, o jos šunį atidavė į gyvūnų prieglaudą", - pasakojo moteris.
Smilė namuose liko neplanuotai – moteris ją buvo priglaudusi trumpam ir ieškojo pastovių šeimininkų. Taip jau susiklostė, kad Ramintos šeima ir tapo tais tikrais šios juodukės šeimininkais. Trečioji kalytė Uoga atsirado, kai Raminta pradėjo domėtis kaniterapija (terapijos forma, kurioje dalyvauja šuo).
„Būtent kaniterapijai nesirinkau šuns, bet Uoga, būdama maža, pasižymėjo ypatingu stabilumu ir adekvatumu į aplinką, o tai vieni iš bruožų, kurie nurodo, kad galbūt šuo bus tinkamas terapinei veiklai, tačiau garantijų nėra. Šuo auga, keičiasi. Tad visada yra šiek tiek loterija. Kaniterapijoje svarbiausia, kad šuo būtų stabilus, ramus. Dabar Uogą dresuoju ir mokau, stebiu, kaip ji reaguoja į dalykus. Tik turime vieną problemą – gyvename labai ramioje vietoje, kurioje nėra daug žmonių, triukšmo, mašinų, kitų šunų, tad reikia papildomai daug dėmesio skirti šuns socializacijai. Važiuodami į miestą, kavinę ar svečius, Uogą imame kartu, bet vis tiek didžiąją laiko dalį ji gyvena tyloje, miške. Mes šioje aplinkoje kuriame miesto dirgiklius, bet jie vis tiek yra netikri, kitokie", - teigė pašnekovė.
Raminta pati yra išsilaikiusi kaniterapeuto egzaminą. Norint tapti atestuotu šios srities specialistu reikia skirti nemažai laiko ir turėti užtektinai atkaklumo. Pirmiausia asmuo, norintis praktikuoti kaniterapiją, turi išklausyti kursus, atlikti 30 valandų praktiką su vaikais ir suaugusiaisiais, kol galiausiai laikomas egzaminas. Jo Raminta vyko laikyti į Lenkiją, kur kaniterapijos veikla yra aiškiai reglamentuota, o kaniterapeutų profesija įteisinta.
„Egzaminuojamas žmogus turi išmanyti šunų psichologiją: streso ženklus, pavyzdžiui, jei šuo žiovauja, vadinasi, stresuoja. Visa kita priklauso nuo temos, pvz., autizmas, cerebrinis paralyžius, tokiu atveju reikia žinoti, ką gali padaryti šuo, kuo gali žmogui padėti terapijos metu. Pavyzdžiui, jei vaikas ima daiktus su dviem pirštais, mums reikia skatinti, kad jis imtų juos trimis. Mes sakome vaikui, jei paims kamuoliuką su trimis pirštais ir jį mes, šuo jį atneš, o jei su dviem – jis jo neatneš. Šuniui duodamos komandos, kurių vaikas nepastebi, kai jam atneša kamuoliuką. Šuo šioje situacijoje yra motyvuojantis veiksnys, kuris skatina vaiką šiek tiek labiau pasistengti, procesą padaro įdomesnį ir linksmesnį", - dėstė Raminta.
Moteris šiuo metu studijuoja psichologijos krypties mokslus, kurie padeda ne tik geriau suprasti žmones ir jų poreikius, bet ir gyvūnus. Daugelis žmonių mano, kad jie ir gyvūnai savo emocijomis labai skiriasi, tuo tarpu Raminta pastebi daugiau panašumų nei skirtumų.
„Žmonės mano, kad gyvūnai kvailesni, bet iš tiesų jie labai panašūs į mus. Pavyzdžiui, tiek mūsų, tiek gyvūnų baimės labai panašiai atsiranda. Vieną kartą išgąsdinsi šunį su kaklaraiščiu, jis susies baimę su juo ir visą likusį gyvenimą bijos kaklaraiščių. Dėl vaikų tas pat – jiems smegenyse taip pat atsiranda asociacija", - aiškino moteris.
Raminta mano, kad žmonės, kurie myli gyvūnus ir juos augina, daug jautresni. Ji pati savo vaikystę leido pas senelius kaime ir pamena, kaip šie elgdavosi su savo gyvuliais – kiekvienas jų turėjo savo vardą, buvo glostomi, myluojami. Tikėtina, kad toks pavyzdys artimoje aplinkoje padėjo ir Ramintai pamilti gyvūnus, o jos pavyzdys turėjo įtakos dukters santykiams su augintiniais.
„Matau, kai atvažiuoja draugai su vaikais, jie dažnai skiepija vaikams baimę sakydami „nelįsk prie šunų, nes jie gali įkąsti“. Žinoma, gerai, kad jie moko būti atsargiais, bet tikrai nereikia pradėti nuo tokio kraštutinumo. Geriau ir naudingiau pirmiausia vaiką išmokyti paklausti šuns šeimininko, ar galima gyvūną glostyti, kaip labiausiai jam patinka būti glostomam ir pan. Fobijos lengvai atsiranda, o jas išgydyti yra labai sunku", - teigė Raminta.
Moteris pasakoja, kad ji savo augintinius stengiasi vertinti adekvačiai ir nesistengia jų idealizuoti. Pavyzdžiui, vyriausiąją Zarą jau yra sunku auklėti, nes ji sena, o charakteris su metais tampa choleriškas, nervingas, ji vis labiau mėgsta pabūti viena. Dėl šių aplinkybių su Zara moteris nelinkusi palikti vaikų vienų, nes šuo gali energingai sureaguoti į neatsargų vaikų elgesį. Tuo tarpu Smilė pasižymi ypatinga kantrybe ir pakantumu vaikams. Taip pat svarbu vaikams paaiškinti, kad jie negali klykti, rėkti, tampyti šuns. Tarp gyvūno ir vaiko turi vykti dvipusis bendravimas, vyrauti abipusė pagarba.
„Smilė – geriausia mano dukros draugė, ji pati taip visada sako. Kartais, kai jai liūdna, ji šuniui sako: „Tik tu viena mane supranti, tu pati geriausia.“ Toks vaikų santykis su gyvūnu gydo ir padeda jiems esant slogesnei nuotaikai ar įvykus nemalonių patyrimų", - sakė Raminta.