Kodėl šuo bijo likti vienas?
Išsiskyrimo nerimo priežastys nėra visiškai aiškios. Tai gali būti antrinė pagrindinės problemos išraiška. Neretai kaip vienos iš priežasčių įvardijami trauminiai įvykiai, rutinos pakitimai, didesni gyvenimo pokyčiai (gyvenamosios vietos pakeitimas, šeimos nario mirtis), kokia nors medicininė problema ar paveldėjimas.
Tyrimais pastebėta, kad šunys, kuriuos galima vadinti „pesimistais“, likę vieni linkę daugiau triukšmauti. Taip pat pastebėta ir tai, jog ši problema dažnesnė tarp „prieglaudinukų“ – tad tikėtina, jog svarbaus asmens praradimas gali iššaukti ar sustiprinti problemą (tačiau gali būti ir taip, jog šeimininkai dažniau atsikrato probleminiais šunimis, jau turinčiais šią bėdą). Iš gyvūnėlių parduotuvių pirkti šunys, lyginant su įsigytais tiesiai iš žmonių, taip pat dažniau kenčia nuo išsiskyrimo nerimo.
Greičiausiai savo indėlį čia turi ir paveldėjimas – tarp kai kurių veislių (kokerspanielių, šnaucerių, taksų) išsiskyrimo nerimas pastebimas dažniau. Bailūs, jautrūs triukšmui, nerimauti linkę šunys taip pat dažniau bijo likti vieni.
Įdomu ir tai, kad kuo namuose daugiau moterų, tuo šuniui didesnė išsiskyrimo nerimo išsivystymo tikimybė. Tikėtina, kad jos linkusios labiau dalyvauti šuns „jausmų pasaulyje“, dėl ko keturkojis pradeda labiau priklausyti nuo jų.
Galime susipažinti su keliais realiais atvejais:
Grantas
Žmonės įsigijo šuniuką – Labaradoro retriverį. Jauno šuns auklėjime buvo padaryta daug spragų, jas visas bandyta koreguoti fizinėmis bausmėmis, kurios nelabai veikė. Šunytis nesugebėjo išbūti vienas namuose – vos paliktas vienas net valandėlei, siaubė namus, draskydavo daiktus, tapetus, sienas, durų staktas. Grįžę šeimininkai šunį nubausdavo. Problemos tai neišsprendė – tiek, kad jiems grįžus, gyvūnas pradėjo nuo jų slėptis. Be to, šeimininkai skundėsi ir dėl daugybės kitų elgesio problemų. Jiems buvo siūlyti galimi sprendimo variantai, tačiau jie neturėjo pakankamai kantrybės to imtis. Šios istorijos baigties mes nežinome, bet ji greičiausiai liūdna.
Jaunojo Labradoro retriverio auklėjime padaryta daug spragų, tad sunku pasakyti, ar jis taip elgėsi dėl to, kad turėjo įgimtų elgesio problemų, ar tiesiog šeimininkai, nesuprasdami jauno šuns poreikių, bausmėmis iššaukė dar didesnes problemas. Jei likęs vienas šuo drasko daiktus ar kaukia, bausmė – viena netinkamiausių išeičių. Geriausiu atveju ji neturės jokio poveikio (šuo baudžiamas po laiko ir nesusieja bausmės su savo netinkamu elgesiu), blogiausiu - tik sustiprins problemą. Nuo išsiskyrimo nerimo kenčiantis šuo nenaikina aplinkos nuobodžiaudamas ar norėdamas padūkti – jis tai daro iš baimės, nesugebėdamas „susivaldyti“. Nubaudimas sukelia dar stipresnį nerimą.
Tobis
Vengrų vižlas Tobis nuo mažų dienų labai jautrus – dideli emociniai šuoliai, neadekvačios reakcijos į aplinką (viskas arba labai gerai, arba labai blogai, labai baisu, labai pavojinga ir t.t.). Šunytis nesugebėdavo išbūti ne tik paliktas namuose – jis vienas nepabūdavo net kambaryje, neatsitraukdavo nuo žmonių, paliktas staugdavo. Net miegas jo būdavo jautrus – reaguodavo į bet kokį sujudimą ir eidavo iš paskos žiūrėti, kas vyksta.
Pagrindiniai išsiskyrimo nerimo požymiai – baimė likti vienam ir diskomfortas. Nerimaujantis šuo paprastai būna labai prisirišęs prie šeimininko („šeimininko narkomanas“) – sekioja iš paskos, visada trinasi netoliese, ieško dėmesio. Be to, bailūs, jautrūs triukšmui, nerimauti linkę šunys labiau linkę liūdėti likę vieni – tas būdinga ir šiam atvejui.
Tobio šeimininkai, nujausdami galimą problemą, iškart nuo mažų dienų pratino jį prie narvo – pozityviu būdu, naudodami skanukus, iš pradžių uždarydami tik trumpam. Buvo dirbta ir su palikimu – sugebėjimu išbūti vienam. Nuo daiktų niokojimo keturkojį atpratino „pakeitimo metodas“ (kai šunyčiui bandant graužti netinkamą daiktą duodamas tas, kurį šeimininkas norėtų, kad jis graužtų) ir fizinis krūvis. Vienas Tobis vis dar nemėgsta likti, tačiau gyvenimas taip sudėliojo, jog namai niekada nebūna tušti. Kur nors išvažiuodami šeimininkai Tobį nuveža netoliese gyvenančiai „auklei“. Vienas dabar jis sugeba išbūti iki poros valandų.
Moka
Iš prieglaudos paimta amerikiečių Stafordšyro terjero mišrūnė Moka nenorėdavo viena likti namuose – braudavosi kartu, išsprūdusi bėgdavo į laiptinės apačią, parvedant atgal rodydavo agresiją. Likus viena cypdavo, stūgaudavo. Šis atvejis yra trauminė patirtis, tik Moka yra tvirtesnio būdo šuo.
Šiuo atveju tereikėjo sutirpinti pasitikėjimą naujais šeimininkais. Problemos priežastis – nemaloni patirtis prieglaudoje, o ne rimtesnės psichikos problemos. Mokai per gan trumpą laiką padėjo susitvardymo pratimai. Keturkoję išmokino komandos „pabūk“, su laiku ji pratinta išlaukti neilgus laiko tarpus (pvz., šeimininkė trumpam pasislėpdavo už namo kampo ir po to džiugiai grįždavo), vėliau jie ilginti iki laukimo įvairiose vietose – ne tik namie, bet ir, pvz., prie parduotuvės. Pasilikimo namuose problema visiškai išnyko.
Kaip padėti savo augintiniui?
Dar vienas iš galimų problemos komplekso sprendimo variantų, kurio, atrodo, iš išvardintų atvejų nesiėmė niekas – palikti įjungtą radiją ar televizorių. Taip išties populiaru – San Diege net atsirado televizijos kanalas DOGTV, skirtas specialiai šunims. Jame rodomi 3 – 6 minučių trukmės segmentai, atkreipiantys gyvūnų dėmesį. Dar vienas technologijų pasiūlymas – programinė įranga Dogsitter, kuri šuniui lojant ar staugiant įjungia įrašą su šeimininko balsu.
Nuo išsiskyrimo nerimo kenčiančio gyvūno gydymas – kompleksinis. Tam prireiks elgesio moduliacijos, o sunkesniais atvejais – ir vaistų, kuriuos paskirs veterinaras. Gydymo metu siekiama šuniui sumažinti beprotišką prisirišimą prie šeimininko (nustatyti pasitikėjimo ribas) ir išmokinti jį pabūti vieną.
Šunis atsiskyrimo nerimas vargina tiek šunį, tiek jo šeimininkus, tiek kaimynus. Tačiau koreguojant šeimininko ir šuns santykius bei praturtinat gyvūno aplinką šis sutrikimas gali būti suvaldytas. Be to, viską siaubiantis elgesys nebūtinai gali būti susijęs su išsiskyrimo nerimu – tai gali būti ir dėl nuobodulio bei nepakankamo fizinio iškrovimo. Apie tai rašysime kitame mūsų straipsnyje.