Netoli Kauno esančiame Ežerėlio mieste gyvenantis Romualdas Urnežas akimirksniu uždega meile gyvūnams ir supančiai gamtai. Vyras pasakoja, kad daugelį metų norėjo gyventi arčiau gamtos, mažesniame mieste, o įgyvendinęs savo svajonę, mėgaujasi tuo, kas aplink jį, – šalia namų esančiame miške jis sportuoja su augintiniais, su bendraminčiais prižiūri, kad miškas būtų švarus, o iš ten pat augančių mėlynių verda uogienę, rudeniop grybauja.

Kartu su pašnekovu tyrinėti apylinkių visada leidžiasi ir trys augintiniai – du australų aviganiai Merfis ir Barsas bei mišrūnė Čeburaška. Būtent keturkojai bičiuliai tapo šunų sporto klubo „CARZYfoxes“ įkūrimo priežastimi, kuriame bendraminčiai dresuoja savo šunis, rengia juos vikrumo ir lėkščiasvydžio varžyboms. Romualdo istorija įkvepia ir primena, kad gyvenimas mažame miestelyje nėra nuobodus, kai kasdienybė kupina ritualų, malonios veiklos ir mokėjimo mėgautis tuo, kas yra aplinkui.

„Esu kilęs iš kaimo, visuomet buvau apsuptas kačių ir kitų gyvūnų. Pirmus šunis auginau tiesiog šiaip. Apie dresūrą ir sportą neturėjau jokio supratimo ir žinių. Pirmą šunelį turėjau Frenkį, panašų į australų aviganį. Po jo netekties maniau, kad daugiau šunų neauginsiu. Tačiau pradėjau domėtis veislėmis ir australų aviganiai pasirodė labai gražūs. Vieną kartą mane bičiuliai nusitempė į parodą, nors buvau ką tik netekęs šuns ir buvo skaudu, bet ten pamatęs aviganius susipažinau su jų veisėjais. Jie užsiminė, kad po pusmečio turės šuniukų. Po kurio laiko veisėjai sutiko mano pažįstamą, paklausė, ar noriu šuniukų. Ilgai svarstęs nusprendžiau įsigyti Merfį.“

Veisėja Romualdui su augintiniu pasiūlė lankyti dresūros pamokas. Vyras pasakoja, kad pirmą kartą apsilankęs treniruočių aikštelėje jautėsi nedrąsiai, bet netrukus šunų auklėjimas ir sportas tapo jo gyvenimo dalimi.

„Dešimt metų sportavau lengvąją atletiką. Kai teko palikti profesionalų sportą, mėgėjiškai pradėjau žaisti krepšinį. Deja, per vieną treniruotę plyšo rankos raumuo, taigi teko sumažinti fizinį aktyvumą. Kartą per dresūros treniruotę prasitariau, kad man trūksta fizinio aktyvumo ir augintinių veisėja patarė išmėginti šunų vikrumo sportą (angl. agility). Juo užsiimu jau ketverius metus.“

Romualdas pasakoja, kad dalyvavimas varžybose jam primena lengvosios atletikos laikus – skirtumas tik tas, kad dabar per barjerus lekia jo šuo, o jis jam padeda tiksliai įveikti trasą. Dar viena aktyvi veikla, kuria vyras užsiima su augintiniais, – lėkščiasvydis.

„Žinojau, kad Merfio mama Akela labai mėgsta gaudyti lėkštę, tad nupirkau kelias ir Merfiui. Pradėjęs mėtyti lėkštes supratau, kad ir mano šuniui patinka jas gaudyti. Vis fotografuodavau mūsų treniruotes, o nuotraukas keldavau į socialinius tinklus. Kartą gavau žinutę iš latvio, kuris pasiūlė dalyvauti lėkščiasvydžio varžybose. Pirmiausia paklausiau, kas tai yra. Jis plačiau papasakojo apie šį sportą, pusę metų dvejojau, ar dalyvauti varžybose, bet galiausiai nuvažiavau į Rygą. Buvo septynios rungtys, prieš kiekvieną latvis paaiškindavo, ką turėčiau daryti, ir mes tiesiog startuodavome. Tą kartą užėmėme 4–5 vietas. Po metų iš tų pačių varžybų parsivežėme jau penkis medalius.“

Yra kelios skirtingos lėkščiasvydžio rungtys. Pavyzdžiui viena iš jų, šeimininkas duoda šuniui starto komandą, meta lėkštę, o augintinis ties pažymėta linija ar kiek toliau turi pagauti lėkštę ir kuo greičiau grįžti, tada metama antra lėkštė. Iš viso yra du įskaitiniai metimai ir juos reikia užbaigti per kuo trumpesnį laiką. Romualdo augintinis Barsas šioje greičio rungtyje yra nugalėjęs geriausius Latvijos sportininkus ir užėmęs pirmąją vietą.

Kompanijos „Purina“ misija – skatinti žmones sąmoningai ir atsakingai rūpintis savo augintiniais. Vienas svarbių geros šuns savijautos elementų – visavertė mityba.

„Sporte pasitaiko gyvūnų traumų, kaip ir tarp sportuojančių žmonių. Dažniausiai jas patiria labai greiti šunys, todėl būtina prieš treniruotę apšilti, tinkamai pasiruošti. Žinoma, aktyviems šunims būtinas aukštos kokybės, subalansuotas ėdalas. Verta prisiminti, kad šunų prieš varžybas geriau nešerti, naudingiau, kai jis sočiai paėda po varžybų. Toks šeimininko elgesys tampa papildoma motyvacija augintiniui stengtis kuo tiksliau atlikti komandas. Svarbu augintinių nešerti žmonėms skirtu maistu, patiekalais. Tiesa, australų aviganiai mėgsta morkas, obuolius, žalius žiedinius kopūstus, tad kartais galima juos palepinti daržovėmis, bet reikia stebėti augintinio savijautą.“

Romualdo auginami australų aviganiai yra gimę tame pačiame veislyne, tad jų snukučius simboliškai puošia baltos dėmelės.

„Kai Merfis buvo mažas, nuvažiavome pasižiūrėti naujos veislyno vados. Tada pamačiau, kad dalis vieno šuniuko snukučio balta, o Merfio – tokia pat balta kita pusė, lyg atspindys. Mintyse pagalvojau, kaip būtų smagu turėti abu tokius šunis. Tas šuniukas turėjo iškeliauti į kitus namus, bet pasikeitė šeimininkų planai ir jis atkeliavo pas mane.“

Vyro rytai dažniausiai prasideda tam tikru ritualu su augintiniais. Kasdieną jie eina į mišką, natūraliai susiformavusioje aikštelėje šunys gaudo lėkštę, šokinėja per kliūtis (virtusius medžius), atlieka komandas, Romualdas padaro bene 50 atsispaudimų, tada pasivaikšto mėgstamu taku ir grįžta ruoštis darbo dienai. Ši rytinė valanda – tarsi įžanga į naują dieną.

„Šunys man – draugai, šeimos nariai, hobis. Dabar neįsivaizduoju, ką veikčiau, jei jų nebūtų. Per juos įkūrėme sporto klubą. Netrukus dar įkursime elektroninę gyvūnų prekių parduotuvę. Labai norime, kad Lietuvoje atsirastų daugiau kokybiškų prekių augintiniams. Šunys pakeitė ne tik gyvenimą, bet ir požiūrį į jį, į žmones, į pačius šunis.“

Įsitraukęs į šunų aistruolių pasaulį Romualdas ne tik gavo patirties ir naujų žinių, bet ir susidūrė su jautriomis sritimis. Viena iš jų – gyvūnų prieglaudos. Vyras kartu su klubo nariais reguliariai renka ir aukoja prieglaudoms reikalingus daiktus, padeda reabilituoti atiduotus šunis.

„Visai neseniai „Facebook“ paskyroje pamačiau išmestą šuniuką, kuris spalvine gama buvo labai panašus į maniškius. Nuvažiavau į Vilnių, pasiėmiau jį, palaikiau, sterilizavau, sutvarkiau, išauklėjau ir jis dabar linksmas ir laimingai gyvena kitur. Dažnai žmonės neatsakingai pasirenka veislę. Į šunį žiūri kaip į daiktą, renkasi gražų, protingą šunį, bet su juo neužsiima. Kai vaikui sueina 7 metai, niekam nekyla klausimų, kad jį reikia vesti į mokyklą. O kai nusiperka šunį, lyg ir pamiršta, kad jį reikia mokyti, auklėti. Šeimininkai tiesiog kartais nepagalvoja apie tokius dalykus ir susiduria su problemomis, kurių būtų buvę lengva išvengti.“

Pokalbio pabaigoje Romualdas juokaudamas prasitaria, kad jo šunys turi pravardes, kurios puikiai atspindi jų charakterį, – australų aviganiai smagiai šaukiami „džigitais“, o taksų mišrūnė dėl savo amžiaus, ramybės ir autoriteto vadinama „spurginės vedėja“. Tokią linksmą kompaniją „Purina“ komanda palieka pamėgtame jų miške, tapusiame jaukia ir artima žaidimų aikštele, kurioje kasdieną sportuojama, judama, bendraujama ir būnama gamtos dalimi.

Užsakymo nr.: PT_75345111