Gabija Vyšniauskaitė, Lietuvos jaunųjų vedlių klubo viceprezidentė, aktyviai dalyvaujanti šunų parodose, pasidalino savo įspūdžiais iš didžiausios Jungtinėje Karalystėje vykstančios parodos „Crufts“: „Neregys vedlys, iki ringo laukęs su balta lazdele, vėliau vedė šunį be jos. Ringo kampuose buvo asistentai, padėję vedliui pajusti, kur yra posūkiai. Labai džiaugiausi tiek žmonių pagalba, tiek vaikino ryžtu ir pasitikėjimu savimi ringe.“
Asmeniškai teko maloniai nustebti, kai Briuselyje vykusioje europinėje šunų parodoje su neįgaliojo vežimėliu judanti vedlė ne tik pati rodė papiljonų veislės šunį ringe, bet ir laimėjo Europos nugalėtojo titulą.
Blogiausia pagalba – gailestis
Lietuvos veisėjai ir šunų mylėtojai, ypač turintys judėjimo negalią, nesijaučia ringe taip drąsiai kaip užsieniečiai. Kelias šunų veisles auginanti moteris, nenorėjusi viešai kalbėti, sako, kad Lietuvoje jai, judančiai tik vežimėlio pagalba, sunku išvengti papildomo dėmesio ir aplinkinių gailesčio. Ji norėtų konkuruoti ringe garbingai, bet baiminasi, kad teisėjai gali duoti geresnį įvertinimą, atsižvelgdami ne į šuns savybes, o į jos neįgalumą.
Kiti kalbinti šunų savininkai, turintys judėjimo negalią, taip pat patvirtina, kad Lietuvoje aplinkiniai vertina neįgaliuosius kaip žmones, kuriems nuolat reikalinga pagalba, todėl mano, kad teisėjas iš gailesčio geriau įvertintų neįgalaus vedlio pristatomą šunį.
Užsienio neįgalieji jaučiasi drąsiau
Paskelbus prašymą socialiniame tinkle „Facebook“ suteikti neįgaliųjų, dalyvaujančių parodose kontaktų, atsiliepė tiek Lietuvos, tiek Didžiosios Britanijos kinologai. Lietuviai parodų dalyviai patvirtino parodose dažnai sutinkantys vedlių, turinčių vienokią ar kitokią negalią. Vis dėlto, Didžiosios Britanijos šunų vedliai buvo atviresni ir sutiko pasidalinti savo istorijomis.
Victoria Harrild - Jones, 38 metų viešojo sektoriaus darbuotoja, aštuonerius metus aktyviai įsitraukusi į veiklas su šunimis: ji dalyvauja parodose, Agility (šunų vikrumo) varžybose. Būdama 9 metų, Victoria sužinojo, kad serga osteoartritu ir jai bus reikalingos operacijos, tačiau tai nesutrukdė joti ir veisti arklius, dalyvauti aktyviose šunų sporto rungtyse. Iki šiol jai atlikta 17 operacijų abiejose kojose, taip pat ji patyrė 4 kairio klubo ir 2 dešinio klubo sąnario pakeitimo operacijas.
Victoria pasakoja, kad dėl šių priežasčių ji lėčiau juda ringe nei kiti dalyviai su tos pačios veislės šunimis. Todėl ji turi daugiau treniruoti savo šunis tam, kad jie prisitaikytų prie vedlio judėjimo greičio. Victoria sako pastebėjusi, kad šuo parodoje gauna mažesnius įvertinimus, jei teisėjas labiau vertina šuns judesį, nes išsiskirti puikiu šuns judėjimu ringe jai yra sudėtingiau. Bet kiti ringo dalyviai nėra parodę nepakantumo, netgi padeda jai užkelti šunį ant stalo priešais teisėją.
Liz Cole dirba IT srityje. Jai 48 metai. Liz diagnozuotas 50-60 procentų kurtumas. Liz augina didelius šunis – niūfaundlendus ir Lenkijos žemumų aviganius – ir dažnai su jais dalyvauja parodose. Kurtumą turinčiam žmogui sudėtinga girdėti pranešimus parodose apie ringų laikus ir kitus pasikeitimus. Ji įspėja teisėją apie savo kurtumą, nes negali suprasti šuns įvertinimo, jei teisėjas nusisuka ar pasilenkia prie šuns.
Jai nėra pasitaikę, kad teisėjas įvertintų jos šunis geriau ar blogiau dėl jos negalios, tačiau tvirtina mačiusi tokių atvejų mažesnių veislių parodose. Liz pati nepažįsta žmonių su negalia, kurie taip pat aktyviai kaip ji dalyvautų šunų parodose, tačiau tvirtina, kad dažnai mato dalyvius, turinčius negalią rodantį mėlyną ženklą, kurie bėgioja ringuose su dideliais ir aktyviais šunimis.
Nedalyvaujama ne dėl techninių kliūčių
Kalbantis su negalią turinčiais šunų mylėtojais, jie retai skundžiasi techninėmis kliūtimis, dėl kurių neįgalieji negalėtų patys rodyti šunų ringuose. Klubo parodas organizuojanti Jelena Doronda, pati turinti gan silpną regą, sako, kad patalpose vykstančiose parodose kliūčių neįgaliesiems tikrai nėra: parodų organizatoriai ringus paruošia taip, kad tarp jų būtų vietos žiūrovams ir dalyviams, o dauguma patalpų pritaikytos neįgaliesiems.
Galbūt į lauke vykstančias parodas sudėtingiau atvykti neįgaliesiems su judėjimo negalia, tačiau parodų dalyviai patvirtina, kad jose neįgalieji kartais iki pat ringo privažiuoja automobiliu.
Victoria Harrild - Jones, dažniausiai dalyvaujanti šunų parodose Prancūzijoje ir Vokietijoje, pastebi, kad techninės kliūtys dažniausiai yra ne ringuose. Visuose renginiuose būtina neįgaliesiems užtikrinti galimybę atvažiuoti automobiliu kuo arčiau parodos vietos, nes parodų dalyviai turi atsivesti šunis ir atsigabenti reikalingą įrangą - narvus, kėdes, stalus.
Daiva Ivanauskienė, veisianti taksų veislės šunis, prasitaria, kad jos sūnus Marius norėjo dalyvauti parodose pats, tačiau nebuvo užtikrintas, ar gali ringe naudotis vežimėliu. Daivos manymu, šuniui reikalingas geras paruošimas, kad jis jaustų vedlį, išmoktų taisyklingos stovėsenos ir judėjimo, nes vedlys neįgaliojo vežimėlyje negali pataisyti šuns stovėsenos ar kitaip padėti šuniui.
Vedlio darbas – kuo geriau pristatyti šunį
Teisėja, Lietuvos prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubo prezidentė Julija Aidietienė dėl išsėtinės sklerozės diagnozės turėjo pakeisti veislę į tokią, kuri reikalauja mažiau priežiūros. Daugiau nei prieš 10 metų patyrusi stiprų ligos priepuolį ir laikinai apakusi, dabar Julija keliauja po visą pasaulį: ji teisėjavo Kinijoje, Korėjoje, Brazilijoje ir svajoja nuvykti į Naująją Zelandiją ir Australiją. Išbandžiusi tiek tradicinės medicinos priemones, tiek alternatyvaus gydymo būdus, Julija sako, kad svarbiausia jai nepervargti, nesušalti, judėti ir daryti tai, kas patinka.
Julija, kaip visų veislių teisėja, ringuose susiduria su negalią turinčiais vedliais. Ji pasakoja, kad nuo veislės dydžio priklauso šuns pristatymas ringe - mažas veisles teisėjas apžiūri ant stalo, dideliems šunims reikia parodyti gražų judesį. Neįgaliam šuns vedliui teisėjas visada padės užkelti šunį ant stalo, tačiau parodyti galingą šuns judėjimą vedliui, kuris juda vežimėlio pagalba, gali būti sudėtinga. Julija tvirtina, kad teisėjai parodose vertina šuns eksterjerą, o vedlio pareiga teisėjui padėti pamatyti gražiausią šuns stovėseną, geriausią judesį ir kitus privalumus. Todėl jei šuns savininkui sudėtinga pačiam parodyti geriausias šuns eksterjero savybes, jie dažnai nusprendžia pasinaudoti kitų vedlių paslaugomis.
Nors Lietuvos vedliai, turintys negalią, nesusiduria su techninėmis kliūtimis, tačiau dar nedrąsiai kalba apie dalyvavimą parodose. Bet užsienio parodose dalyvaujančių šunų mylėtojų pavyzdžiai rodo, kad negalia nėra kliūtis užsiimti tuo, kas labiausiai patinka. O kitų parodų dalyvių palaikymas skatina išdrįsti ir dalyvauti patiems.