„Šunis veisiu jau 20 metų. Iš pradžių pradėjome nuo senbernarų, bet tai buvo labai skausminga patirtis, nes jie susirgdavo, staiga mažyliai nugaišdavo, tad nusprendėme jų nebeveisti, nes tai buvo emociškai per sunku. Kai per televiziją pradėjo rodyti amerikietiškus filmus, viename jų pamačiau labradorą ir iškart supratau, kad noriu dar kartą pamėginti veisti šunis, būtent juos. Tuo metu Lietuvoje labradorų buvo gal kokie 6, kainos buvo nesvietiškos. Mano pirma labradorė, jau senučiukė, dar dabar gyvena su mumis, šiuo metu jai jau 15 metų", - sako moteris.
Britų trumpaplaukę katę pirmą kartą Lina išvydo keliaudama Sovietų Sąjungoje. Viename oro uoste ji pamatė moterį, kuri už pavadėlio vedėsi įspūdingą stambią katę. Tuo metu tokie gyvūnai buvo tikra egzotika, kažkas nepaprato ir stebinančio. Lietuvoje šios veislės kačių nebuvo, bet moteris buvo įsitikinusi, kad tikrai augins šiuos unikalius gyvūnus. Tuo tarpu meilė Meino meškėnams buvo žemiškesnė, keliaudama su britais po parodas ji išvydo šiuos pūkuotus milžinus.
„Anksčiau buvo kitaip nei dabar. Turėdavai laukti pasirinkto gyvūno, įrodyti, kad tikrai esi jo vertas. Aš kelerius metus laukiau savo išrinktųjų katino ir katės. Veisėjui turėjau parodyti, kaip prižiūriu kitus katinus, siųsti jų nuotraukas, turėjau įrodyti, kad ką nors nuveiksiu su naujais gyvūnais. Jų turi sulaukti, ne kiekvienas veisėjas noriai parduoda. Yra laukiančių ir iš manęs katinų, bet aš jiems neketinu jų parduoti, nesvarbu, kiek pinigų pasiūlytų. Aš matau, kaip tie žmonės kates laiko, kaip elgiasi parodose. Man jų elgesys nepatinka ir yra nepriimtinas. Su gyvūnu reikia elgtis gražiai, švelniai, juos reikia jausti", - kalbėjo Lina.
Neatsiejama sėkmingo veisimo dalis – parodos. Lina jau kuris laikas dalyvauja tik užsienyje vykstančiose parodose, atidžiai renkasi teisėjus, nes kiekvienas jų veisles vertina ne tik pagal veislės standartus, bet ir pagal asmeninį supratimą. Vieniems svarbus katino dydis, kitiems – kailis, tretiems – snukučio forma.
„Veisimui reikia žinių. Aš viską jaučiu širdimi, negaliu paaiškinti, kas, kodėl, kaip. Kai atsirado šuo, pradėjau domėtis, kaupėsi žinių bagažas. Man atrodo, kad taip veisėjai elgiasi. Su katinais lengviau, o su šunimis kur kas sunkiau, reikia įdėti daug darbo. Kartais ir pavargsti nuo jų, galvoji, kam jų reikia. Bet porą dienų pailsi ir vėl viskas gerai. Manau, kad turi viduje kažką turėti, kad galėtum tuo užsiimti. Reikia žinoti ir apsigimimus, ir ką su kuo kergti. Čia tas pat, jei mane nuvežtų į automobilių saloną ir lieptų dirbti, nors aš nieko nenusimanau. Reikia domėtis. Kačių parodose labai didelė konkurencija. Jei nusiperki gerą katiną, parodose reguliariai laimi, turi jį saugoti, nes jį gali nunuodyti. Panaši situacija ir dėl šunų. Tikrai yra juntamas stiprus pavydas. Dėl to pastaruoju metu labai saugau savo augintinius, atsirenku, kur su jais važiuoti, parodų metu nepalieku vienų ir pan.“, - dėstė moteris.
Nors kačių ir šunų veisėjų pasaulyje konkurencija arši, pergalių skonis labai saldus, bet net ir jame atsiranda tikrų bendraminčių ir draugų. Lina pasakoja, kad būtent katės ją suvedė su keliomis veisėjomis, kurios tapo tikromis draugėmis ir bendražygėmis.
„Turiu komandą, mes trise draugaujame. Mus jau sieja ir žmogiška draugystė, važiuojame kartu atostogauti, į parodas, kuriose mes ne tik išstatome katinus, bet visada dar ką nors smagaus sugalvojame. Nueiname į vakarėlius, užtrunkame kelionėse, kad galėtume pamatyti įvairias šalis, teigė Lina.
Gyvenimas tarp ir su gyvūnais padarė didelę įtaką ir Linos dukroms. Vyresnėlė, jau sukūrusi šeimą, augina tris šunis ir katę, o jaunesnioji padeda mamai pasirūpinti gyvūnais namuose, prižiūri juos išvykus. Žinoma, kartais visada judesio pilni namai, gyvūnų plaukai, visi darbai, kuriuos reikia nudirbti, patikrina tiek Linos, tiek šeimos narių kantrybę, bet kelios dienos, praleistos be gyvūnų, vėl viską sustato į savo vietas, ilgesys padeda įžvelgti malonumą, kartais ir varginančioje kasdienybėje, kuri suteikia labai daug laimės.
Lina pastebi, kad būsimi gyvūnų augintojai tampa vis labiau išprusę, vis rečiau prašo parduoti gyvūnus be dokumentų, domisi konkrečia veisle, jos subtilybėmis, o ne aklai perka tai, kas gražu.
„Pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad žmonės yra apsiskaitę apie gyvūnus, ir tai labai smagu. Kiekvienas turi informacijos apie gyvūnų charakterį, klausia tikrai specifinių ir svarbių klausimų. Atsimenu, kai sumaniau pasirašinėti sutartis su pirkėjais, iš pradžių bijojau jas jiems parodyti, maniau, kad pagalvos, jog esu nenormali. O dabar savaime suprantama, kad perkant gyvūną iš veislyno dėl tam tikrų dalykų įsipareigoja tiek veisėjas, tiek būsimas šeimininkas. Sutartyje ir aš turiu įsipareigojimų. Pavyzdžiui, jeigu katinas miršta nuo paveldimų ligų, duodu kitą gyvūną iš artimiausios vados. Per 20 metų esu tris gyvūnus atidavusi. Labai kritiškai vertinu, kai man paskambinęs žmogus prašo parduoti katę be dokumentų, brokuotą, kad tik pigiau būtų. Tokiu atveju nepalyginamai geriau priglausti gyvūną iš prieglaudos", - sakė Lina.