Apsilankius Audronės Pelegrimaitės-Naruševičės ūkyje netrukus galima įsitikinti, kad meilė gyvūnams ir drąsa įgyvendinti svajones padeda sukurti įkvepiantį ir atradimų kupiną gyvenimą. Jauna moteris pasakoja, kad jau studijų metais svajojo turėti didelį ūkį, gyventi gamtoje ir savarankiškai kurti savo aplinką. Savo svajonę ji nusprendė įgyvendinti Lietuvos kaime ir tokiu sprendimu džiaugiasi iki šiol.

„Po studijų dirbau Švedijoje, karvių ūkyje. Po šešerių metų darbas pasidarė neįdomus, monotoniškas, nieko naujo nebeišmokdavau. Tada pradėjau galvoti, kas bus po 10 metų? Turėsiu pakankamai pinigų, bet ką turėsiu kaip žmogus? Sumaniau grįžti į Lietuvą ir įkurti savo ūkį. Tokiam pasirinkimui buvo geros sąlygos, turėjau močiutės paliktą namą, žemės, susiradau ir vyrą ūkininką... Taip pradėjome kurtis prieš ketverius metus.“

Moteris pasakoja, kad jai labai patinka laisvė, kurią suteikia gyvenimas gamtoje, nepriklausomas gyvenimo būdas. Šiandien ji pati gali kurti savo dienotvarkę, niekas nenurodinėja, ką ir kada daryti, o aplink ją visada būna būrys laimingų gyvūnų. Audronės istorija atspindi vieną iš kompanijos „Purina“ idėjų – gyvūnai padeda žmonėms atrasti naujus dalykus, leistis į neįtikėtinus nuotykius ir įgyvendinti savo didžiausias svajones.

„Net nemoku apsakyti, kaip smagu žiūrėti į savo išveistas ir užaugintas karvutes, laimingus šunis ir avis. Pirmus du borderkolių veislės pametinukus įsigijau Švedijoje. Deja, vienas jų atvykęs čia dingo... Taip ir nesugebėjome jo surasti. Juokaudama sakau, kad vienas šuo, ne šuo ir yra būtina auginti du. Ypač jei jie padeda ūkyje. Mano ūkis vidutinis – 64 ha žemės, 8 melžiamos karvės, tiek pat telyčių ir 30 avių. Būtent ganyti avis man ir padeda šunys.“

Audronė pasakoja, kad gyvendama Švedijoje jautėsi vieniša, o gyvenimo ritmas – darbas ir namai – aktyviai moteriai buvo per ramus. Šuo tokioje situacijoje jai tapo tikra atrama, o laisvalaikio užsiėmimu tapo šunų sportas (agility). Vėliau moteris susidomėjo gyvūnų ganymu su šunimis.

„Kai kūrėmės savo ūkyje, jau žinojau, kad mano šunys tikrai padės sužiūrėti avis. Borderkoliai turi įgimtą instinktą ganyti. Jį dažnai galima prislopinti kita aktyvia veikla – lėkščiasvydžiu, vikrumo sportu. Bet net tokiam šuniui parodžius avių bandą kelis kartus, šie instinktai atbunda, atgimsta. Tas vaizdas nerealus... Kiekvieną kartą šuo, atvažiavęs treniruotis, tiesiog atgimsta.“

Šiuo metu Audronė organizuoja šunų ganymo mokymus, šunų instinktų tikrinimą, reguliariai rengia seminarus su užsienio specialistais. Vis daugiau aviganių augintojų nori su savo šunimis kokybiškai ir aktyviai leisti laiką gamtoje, tad moters veikla sulaukia nemažai aplinkinių palaikymo. Audronės pastangos suteikti galimybę visiems norintiems susipažinti su nauja veikla tarsi atspindi „Purina“ idėją, jog gyvūnai ir žmonės, leisdami laiką drauge, tampa ne tik geresni, bet ir artimesni.

„Pradžioje buvo visko... Kartą net norėjau visas avis išparduoti, nesisekė su šunimis, vienas jų pabėgo, kuris buvo labiau linkęs į ganymą. Taip pat turėjau tik žinių pradmenis, buvo sunku mokyti augintinius. Tuo metu Lietuvoje nebuvo žmonių, kurie galėjo pamokyti mane ganymo subtilybių. Viskas, kaip tyčia, susidėjo į vieną krūvą. Tada sutikau vieną žmogų, kuris man patarė tiesiog susitaupyti pinigų ir išvykti pasimokyti į užsienį. Ilgai svarsčiau apie tai, nes kuo ūkis didesnis, tuo sunkiau jį palikti. Bet kito tinkamo sprendimo neradau, taigi pradėjau ieškoti ganymo instruktorių užsienyje. Pasirinktas specialistas gyveno toli, prie Čekijos sienos, bet pasiryžau pas jį nuvykti. Man atvykus daugelis stebėjosi, kad sukoriau tokį kelią dėl seminarų.

„Dabar, kad nereikėtų išvažiuoti, seminarus rengiu pas save. Kadangi jie labai brangūs, vienai kviestis mokytojus būtų sudėtinga, tad nusprendžiau pasiūlyti kitiems pažįstamiems prisijungti. Kilo tikras ažiotažas! Susirinko didžiulė grupė, net ne visi tilpo. Na, pagalvojau, kad vienu seminaru viskas ir pasibaigs, bet treneriai vis grįžta, susidomėjimas yra, turime jau ir bendraminčių ratą.“

Mažiems šuniukams atvykus į ganyklą iš pradžių būna tiesiog įdomu, jie nesupranta, kas vyksta, tiesiog vaikosi avis, galvijus, žaidžia su jais. Vėliau po truputį jie mokomi specialių komandų, kurias naudodamas šeimininkas nukreipia šunį reikalinga kryptimi. Ūkininko tikslas – išmokti panaudoti aviganių instinktus savo reikmėmis, pavyzdžiui, kad šuo padėtų avių bandą nuginti iš vienos ganyklos į kitą arba pagelbėtų surasti pabėgusius gyvūnus.

„Paleidi avių bandoje šunį ir privalai žinoti, kurioje pozicijoje šuo turi atsidurti, kur paeiti, pasisukti, kad avys eitų tavęs link, arba turi padėti šuniukui užbėgti už avių ir jas atvaryti pas tave. Skirtumas tarp šios veiklos ir šunų vikrumo ar paklusnumo sporto – ganyme komandos yra tylios, švelnios, šuniui pagyrimas, apdovanojimas yra leidimas ganyti avis. Tam, kad suprastų, koks veiksmas yra netinkamas, naudojame garsinius signalus, pavyzdžiui, buteliuką su akmenimis, kai šis garsas pasigirsta, šuo žino, kad kažką daro netinkamai. Jokiu būdu negalima rėkti ant šuns, nes tai ir avis gąsdina, ir patį šunį trikdo.“

„Purina“ komandai moteris pasakoja, kad kol kas ganymas daugumai yra pomėgis ar sportas, kuris padeda kurti tvarų santykį su gyvūnu bei atskleidžia unikalias jo savybes. Toks dėmesys augintiniui yra būtinas, jei norima, kad šuo būtų laimingas, sveikas, judrus ir gautų reikiamą aktyvumo kiekį, tada jis bus ramus namuose, nekrės išdaigų, nelos paliktas vienas ir panašiai.

„Daugelis žmonių, kurie atvažiuoja treniruotis, yra miestiečiai, turėję svajonę pamatyti ganantį savo šunį. Ganydami šunys įgauna pasitikėjimo savimi, tampa stiprūs, mokantys patys priimti sprendimus. Kiekviena aviganių veislė turi savo ganymo techniką – borderkoliai gano žvilgsniu ir kūno pozicija, australai suka ratus aplink bandą ir loja, korgiai gano ant avių – užšoka ant jų, o kelpiai švelniai kanda į kulnis. Taip pat ir avys labai skiriasi. Kiekvienam šuniui parenkame tinkamiausią, ypač judriems – ramias, kad jų „neužvestų“, padėtų susikaupti, o ramūs šunys gano aktyvesnes, kad jos pakeltų jų energingumą. Žinoma, visiškai parengtas šuo gerai gano visas avis.“

„Aš noriu, kad šuo būtų kiek įmanoma natūralesnis, todėl mokau tik tų komandų, kurios reikalingos ūkyje. Išmokyti šunį ganyti yra lengviausia su avimis, bet aviganiai gali ganyti ir galvijus, ir antis. Avys kažkada buvo laukinis gyvūnas, saugojęsis nuo vilkų, tad jos irgi turi įgimtą jausmą judėti, eiti į priekį, nes žino, kad stovėdamos vietoje ar priešindamosi nukentės.

Pašnekovė pasakoja, kad avys yra labai protingos. Ji vien iš jų elgesio gali pasakyti, ar į treniruotę atėjęs naujas šuo yra stiprus ir savimi pasitikintis, ar ne. Pasitaiko atvejų, kad avys prisispaudžia prie sienos ir nejuda iš vietos. Silpnesnio charakterio šuniui tokia avių pozicija sunkiai įveikiama, o pasitikintis savimi šuo užbėga už jų ir jas išgena. Pokalbio pabaigoje Audronė prasitaria, kad be augintinių būtų sudėtinga prižiūrėti avis, jų varymas ir ganymas užimtų daug laiko ir vargiai viena su tuo susitvarkytų. Kompaniją „Purina“ pasidalinti šia istorija įkvėpė pavyzdys, kaip šuns ir žmogaus santykis tampa bendradarbiavimu, džiaugsmu ir skatina siekti savo svajonių.

Užsakymo nr.: PT_75421557