Olga Pakalniškienė pokalbį pradeda prisimindama, kad vaikystėje jautėsi tarsi Mažylis iš knygos „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, nes beprotiškai troško auginti šuniuką, bet nepritarė tėvai. Taigi pirmas dalykas, kurį nusprendė padaryti, įsigijusi namus, susitarė su vyru, kad įsigys šunį.

„Gyvūnai mane žavi ištikimybe ir atsidavimu. Juk jiems visiškai nesvarbu, kaip tu atrodai, kiek tu uždirbi, koks tu esi. Svarbu, kad būtum su juo ir neapviltum.“

Vyrui buvo svarbu, kad naujas namų gyventojas būtų ne per daug didelis, o Olgai – būsimo augintinio charakteris, nes šeima augina mažametį vaiką. Po ilgų ieškojimų šeimoje apsigyveno baltoji šveicarų aviganė Medeira.

„Labiausiai buvome linkę įsigyti aviganių veislės šunytį, nes jie puikūs kompanionai, dažniausiai myli vaikus, saugo būrį (šeimą), lengvai dresuojami, prisiriša prie „vado“. Pirmą kartą šiuos šunis pamačiau internete. Paskaičiusi veislės atsiradimo istoriją, informaciją apie jų charakterį, savybes, norą bendrauti, supratau, kad tai mano šuo. Kaip tik viename veislyne buvo nauja šuniukų vada. Vieno mažylio snukutis mane užbūrė savo žvitriu žvilgsniu ir išdaigiškais velniukais akyse. Taip mūsų šeimoje atsirado Medeira.“

Užburiantis ir žvitrus augintinės žvilgsnis iš tiesų atspindėjo jos charakterį. Dresūros pamokose Medeira buvo vadinama „Batareika Enerdžaizeris“. Olga pasakoja, kad nufotografuoti savo augintinę būdavo tikras iššūkis, sugauti aktyvios aviganės nepavykdavo net geriausiais fotoaparatais su geromis fokuso funkcijomis.

„Medeira labai imli, bet prieš išmokdama ko nors naujo visada patikrina „ribas“ – ar man tikrai reikia tai mokėti, gal skanėstų galiu gauti ir taip?“

Kompanija „Purina“ socialiniu projektu siekia paskatinti keturkojų savininkus aktyviai ir kokybiškai leisti laiką kartu su savo augintiniais. Olga pasakoja, kad aktyvaus laisvalaikio su augintine ji nelaiko sportu, tai tiesiog būdas stiprinti ryšį su Medeira.

„Viskas prasidėjo nuo bandymo važiuoti kartu dviračiu. Medeiros energijos iškrovos pakako, kad mane, sukančią vairą į kairę, nublokštų ir nusitemptų į dešinę. Tuomet supratau, kad reikia spyruoklės, padedančios išlaikyti pusiausvyrą ir neleidžiančios šuniui tampyti dviračio. Prie jo reikėjo ir petnešų. Įsigijus petnešas, kilo noras pabandyti įkinkyti šunį į roges. Taip viskas ir prasidėjo. Šiemet buvo pirmi metai, kai po sunkios ligos atsigaunančios Medeiros nekinkėme į roges. O šiaip ji be problemų patempia net ir suaugusį žmogų. Su tokiu šunimi smagu bėgioti, nes ji nenustygsta vietoje, tai dalį darbo atlieka pati, belieka tik judinti kojas.“

Moteris pasakoja, kad atsiradęs gyvenime šuo paskatino daugiau vaikščioti, judėti, leisti laiką gamtoje, mėgautis grynu miškų oru.

„Džiugina faktas, kad apskritai pastebiu vis daugiau šunų kompanionų, kurie būna kartu su šeimininku visur, o ne tik tūno pririšti prie būdos. Bėgiodama dažnai sutinku vaikštančių ar bėgiojančių su šunimi žmonių.“

Pašnekovė perspėja visus, ketinančius pradėti aktyviai leisti laiką su augintiniu, pasirūpinti tinkama įranga bei įsitikinti, kad ekipiruotė nekenktų augintiniui. Toks atsakingas požiūris atspindi pagrindinę „Purinos“ projekto idėją – augintinis yra mūsų draugas, tad juo turime rūpintis kaip artimu šeimos nariu.

„Svarbu pasirinkti tinkamas petnešas, neapkraukite šuns per dideliu svoriu, per didelėmis distancijomis. Sportuodami dviračiu – pasirinkite tinkamą greitį. Taip pat pagalvokite apie šuns pėdutes. Po pirmos išvykos dviračiu supratome, kad šiek tiek persistengėme. Pėdutės buvo kruvinos ir nutrintos. Reikėtų distancijas didinti pamažu, parinkti švelnesnę dangą.“

Olga labai teigiamai vertina šeimas, kurios pasiryžta įsigyti augintinį. Tik primena, kad suaugę turi prisiimti atsakomybę už gyvūno gerovę ir privalo užtikrinti, kad gyvūnas netaptų žaislu vaikams.
Pokalbio pabaigoje pašnekovė juokaudama prasitaria, kad jos augintinė Medeira – tarsi jos pačios atspindys prieš 15 metų.

Užsakymo nr.: PT_74181962