Nuo pat mergaitės gimimo, juodas labradoras kiekvieną dieną buvo šalia jos. Netrukus šuo kartu su mergaite kramsnojo sausainius, o jų ryšys vis stiprėjo.
Mergaitei ūgtelėjus, kiekvieną sekmadienį kartu su šunimi ji žiūrėdavo animacinius filmus. Kad ir ką bedarytų – sėdėtų automobilyje, žaistų ar tiesiog ilsėtųsi ant sofos – jie buvo neišskiriami. Neįtikėtina, tačiau jie netgi kartu ėjo į mokyklą.
Bėgant metams, mergaitė augo, o šuo paseno. Nepaisant to, jis buvo besąlygiškai mylimas. Kaip galima nemylėti šuns, kuris dėl tavęs gali netgi persirengti princese?
Šiemet, mergaitei ir labradorui praleidus 10 metų kartu, senstančiam gyvūnui buvo išoperuoti keli nepiktybiniai navikai. Mergaitė nė akimirkai nepaliko silpno, jėgas atgaunančio šuns – argi tai ne tikra draugystė?
Daugiau rasite čia.