Karjerą įžaidėjas pradėjo Oklando „Golden State Warriors“ klube, o kai buvo išrinktas į krepšinio šlovės muziejų, vėl apsilankė „Oracle Arena“ arenoje, kur buvo apsuptas žurnalistų būrio.
– Kaip jaučiatės vėl sugrįžęs į šį pastatą?
– Puikiai! Padidėjo mano pulsas, jaučiuosi gerai. Didžiuojuosi būdamas „Warriors“ dalimi. Vis dar jaučiu čia tuometinę atmosferą.
– Ar vis dar stebite „Warriors“ rungtynes?
– Taip. Lietuvoje galiu pažiūrėti rungtynių pakartojimus. Žiemą lankiausi San Diege ir iš ten stebėdavau mačus.
– Ar Lietuvoje vis dar rūpinatės jaunimo krepšiniu?
– Jau 22–eji metai, kaip esu įkūręs akademiją.
– Kokio lygio dabartiniai Lietuvos talentai, palyginti su Jūsų laikais?
– Labai sunku lyginti. Galiu pasakyti tik tai, kad kai žaisime pasaulio taurėje, rinktinėje bus šeši ar septyni žaidėjai iš mano akademijos. Manau, jog tai gan geras dalykas.
– Kai pradėjote karjerą NBA, ar jus slėgė spaudimas dėl įvairių lūkesčių?
– Nieko nejauti, kai nesupranti, ką reikia jausti. Kiti turėjo dvi rankas, aš irgi turėjau dvi rankas. Tiesiog norėjau žaisti iš visų jėgų ir varžytis. Žaisti prieš NBA žvaigždes – didelis iššūkis, bet augdamas nežinojau tų pavardžių. Visada turi prisitaikyti prie kito žaidimo. Dabar treneriai to vaikus ir moko. Kiekvienas mačas yra skirtingas. Turi įvertinti oponentą, save ir nuspręsti, kaip tu ketini žaisti. Krepšinyje reikia visada analizuoti.
– Girdėjome, kad atvykus į NBA treneris D. Nelsonas buvo Jums labai griežtas. Kaip sugebėjote su tuo tvarkytis?
– Manau, kad viskas buvo dėl to, jog mano anglų kalba buvo prasta ir aš ne viską suprasdavau. Kuomet pietavau su Chrisu Mullinu ir buvusiu D. Nelsono asistentu, kartu atsiminėme tuos laikus. Treneris buvo per daug pasikėlęs, kad galėtų su manimi tiesiogiai kalbėti.
– Kuo toliau, tuo labiau europiečių skaičius NBA mažėja. Kokia to priežastis?
– Tai yra rimtas klausimas. Šį dalyką analizuojame Lietuvoje. Manau, jog Europoje skautai ir agentai yra labai įsitraukę į šį dalyką. Ypač Balkanuose. Dabar kai pamatai itin talentingą keturiolikmetį, tuomet jį apsupa daugelis žmonių. Tuomet jaunuolis praranda realybės jausmą. Tai yra problema. Vertinimas turėtų būti kitoks.
– Visada garsėjote „kietu“ žaidimu, nuolat išprovokuodavote pražangą arba prasižengdavote. Ar vaikystėje lankėte kokią nors sporto šaką, pavyzdžiui, boksą?
– Kaip galėjau užsitarnauti trenerio pagarbą ir minutes aikštėje? Tik tokiu žaidimu.
– Koks Arvydas Sabonis buvo jaunystėje? Mes jį žaidžiantį matėme tik NBA, ir nepaisant visų traumų jis rungtyniaudavo puikiai.
– Aš jį pažįstu nuo tada, kai man suėjo 10 metų. Kai tampi vyresniu, įgauni daugiau naudingos patirties. Su laiku ateina ir įgūdžiai. Jaunas Arvydas darydavo daug klaidų. Kai matote visus jo įspūdingus perdavimus, pagalvokite, kiek jis padarė klaidų jaunystėje, kol išmoko jausti žaidimo ritmą.
– Ar aplinkinių nuomonė apie jus pasikeitė, kai pasirodė filmas „Kita svajonių komanda“?
– Tai padėjo jaunimui suprasti tuos laikus. Vyresniems žmonėms buvo smagu prisiminti tuos laikus ir jausmus. Jaunajai kartai tai labiau buvo istorijos pamoka.