- Trumpai papasakok, kaip nusprendei tapti krepšininke. Nuo kelerių metų pradėjai žaisti? Kodėl būtent krepšinis, o ne kita sporto šaka patraukė dėmesį?
- Tiesą pasakius, niekada vaikystei negalvojau, kad ateityje būsiu profesionali krepšininkė. Kiek pamenu, krepšinio treniruotes pradėjau lankyti nuo 12–os metų, tačiau žaisti pradėjau anksčiau - kieme su draugais. Krepšinis manęs niekada labai nežavėjo, visada svajodavau būti futbolininke, nes mano tėtis buvęs futbolininkas. Taigi ir užaugau žiūrėdama futbolą, o ne krepšinį.
- Galbūt moterų krepšinis skiriasi nuo vyrų. Kokie tie skirtumai?
- Na, skirtumų yra. Mes nededame į krepšį, vyrų krepšinis yra greitesnis, nei moterų.
- Kas buvo arba vis dar yra tavo, kaip krepšininkės, idealas?
- Iš tikrųjų, krepšininkės idealo neturiu. Žinoma, yra daug puikių žaidėjų, žaviuosi jų žaidimo stiliumi, tačiau kažko išskirti negalėčiau.
- Kokia buvo tavo vaikystės svajonė?
- Svajonių turėjau labai daug kaip ir dabar. Buvau ir iki šiol esu svajotoja. O svajonė buvo - žaisti Lietuvos moterų rinktinėje.
- Ar tikėjaisi sulaukti pasiūlymo iš Košicės komandos? Ar abejojai dėl pasiūlymo?
- Tiesą sakant, pasiūlymas buvo netikėtas, bet labai malonus. Net neabejojau, nebuvo laiko dvejonėms, nes kitą dieną turėjau išskristi.
- Ką galvoji apie ateitį. Pasilikti Lietuvoje ar išvykti žaisti į užsienį. Galbūt yra komanda, kurioje norėtumei žaisti?
- Šiuo metu apie ateitį negalvoju, gyvenu šia diena... Dabar mano visos mintys apie artėjančias svarbiausias varžybas.
- Tavo palinkėjimas jaunoms merginoms, kurios lygiuojasi į tave. Kokių patarimų ar paskatinimų joms turi?
- Linkiu niekada nenuleisti rankų, kad ir kaip nesisektų. Profesionalus sportas nėra rožėmis klotas kelias. Jeigu jūs kažko norite, pasaulis slapta jums tikrai padės. Ir, žinoma, linkiu didelės sėkmės.
