Lietuvos krepšinio legenda M.Paulauskas nebenori rašyti dar vienos knygos. Dabar jis jaučia gyvenimo pilnatvę ir yra labai laimingas. Į gyvenimo knygą, pasak jo, reikėtų sudėti viską, tačiau vienas geriausių visų laikų Lietuvos žaidėjų nebenori aitrinti seniai užgijusių žaizdų.
Modė, kaip jį iki šiol vadina ne tik bendražygiai, bet ir krepšinio mėgėjai, rado jam artimame krepšinio pasaulyje savo nišą, treniruoja vaikus ir augina du sūnus - 12 metų Žygimantą ir devynerių Modestą. Vyriausiasis jo sūnus Nerijus, gyvenantis Kaune, jau suaugęs ir turi savo šeimą.
“Esu labai lamingas, kad žaidžiau krepšinį, kad radau savo gyvenimo kelią. Krepšinis buvo tarsi stuburas, apie kurį lipdžiau savo gyvenimą. Norėčiau likti su krepšiniu ir likusius gyvenimo metus”, - sakė interviu “Kauno dienai” M.Paulauskas.
Metai prabėgo nepastebimai
- Ar jaučiate metų tėkmę?
- Labai greitai prabėgo paskutinieji dešimt metų. Toks jausmas, kad 50-metį švenčiau prieš kelias dienas, dar neišblėso ir mano garbei tuomet Sporto halėje surengtų iškilmių įspūdžiai. Iš tiesų nejaučiu, kad man jau tiek daug metų. Atrodo, esu toks pats, kaip prieš keliolika metų. Bet metų skaičius jau pradeda slėgti. Pažiūriu į sveikinimus ir gailiuosi, kad ant visų jų užrašyta - 60. Geriau neprimintų.
Vis dėlto senti dar neleidžia du jaunesnieji sūnūs. Be to, man pasisekė, kad daugiausia teko dirbti su jaunimo komandomis. Su vyrais, dirbant “Žalgirio”, “Statybos” ekipose, man nesisekė rasti kontakto. Dabar Šakiuose pradėjau dirbti su visai mažais vaikais - antrokais, trečiokais ir ketvirtokais. Treniruoju ir vyresnius moksleivius. Šakių “Aukuro” mokyklos direktorius Rolandas Kučiauskas kitais metais ketina organizuoti sportines krepšinio klases. Tad darbus dar planuoju į priekį, mano “kompiuteris” veikia, turiu minčių ir norisi dar daug ką nuveikti. Nors geriausias rungtynes jau esu sužaidęs, krepšinio labui dar galiu daug ką padaryti.
Panoro daugiau ramybės
- Kaip atsidūrėte Šakiuose? Juk praėjusį rudenį dar ketinote treniruoti Anykščių komandą.
- Anykščiuose mano veikla jau buvo labiau simbolinė. O netoli Šakių, Slavikuose, yra mano žmonos Janinos tėviškė. Prieš šešerius metus ten nusipirkome sodybą ir po truputį įrengėme. Yra žemės sklypas, kuriame galima pievą auginti ir basomis palakstyti. Vasaras jau praleidžiame ten, tik žiemojame Šakiuose, kur turime nedidelį dviejų kambarių butą.
Žmoną visada traukė čia sugrįžti, nes ir Joniškyje, ir Anykščiuose ji jautėsi svetima. Man geriau - aš galiu dirbti ir Irake, ir Nikaragvoje, ir Šakiuose. Visur lengvai adaptuojuosi. Dabar jau norisi daugiau ramybės, sėslesnio gyvenimo. Tikriausiai pasireiškia solidaus amžiaus ypatybės, nes vis dažniau pagalvoju ir apie savo nueitą gyvenimo kelią.
Kai manęs paklausia, kaip gyvenčiau, jeigu galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, aš atsakau, kad viską daryčiau taip pat, manau, ir tas pačias klaidas pakartočiau, tik gal jos kitaip pasireikštų. Visi žmonės klysta, iš klaidų ir gyvenimas susideda. Juk medžio grožį sudaro ne tiesus kamienas, o jo šakos. Būna, kad žmogus įkrenta į duobes, bet svarbiausia - sugebėti iš jų išlipti. Turbūt niekas negalėtų pasakyti, kad gyvenime nepadarė klaidų.
- Esate gerbiamas, visur laukiamas. Tačiau buvo laikas, kai jautėtės niekam nereikalingas?
- Manau, šis jausmas priklauso nuo paties žmogaus. Kai sportavau, buvau įpratęs, jog už mane viską padarydavo kiti, viskuo pasirūpindavo, visur man būdavo žalia gatvė. Kai šito nelieka, iš tiesų pradedi pasigesti dėmesio ir tuomet atrodo, kad esi niekam nereikalingas. Tačiau pats turi nenutraukti visų kontaktų su treneriais, krepšinio organizacijomis, turi bendrauti. Esu tikras, kad tai yra paties žmogaus, o ne jo aplinkos problema. Patys neturime užsidaryti.
Turi ir draugų, ir priešų
- Augote Klaipėdoje, po to 30 metų gyvenote Kaune. Toliau Jus likimas buvo nuvedęs į Vilnių, Joniškį, Anykščius, dabar - į Šakius. Kur tikrieji Jūsų namai?
- Kai pradėjau žaisti krepšinį, mama man sakė: “Vaikeli, gimei ant ratų, taip visą gyvenimą ir važinėsi”. Iš tiesų taip ir buvo. Gimiau Kretingoje, tėvams po karo iš Nausėdų grįžtant į Klaipėdą. Po to prasidėjo važinėjimai į varžybas, stovyklas, baigęs karjerą vėl keliavau, pradėjau dirbti su SSRS jaunių rinktine, tad namie retai būdavau. Oro uostai ir geležinkelio stotys buvo iki skausmo pažįstami, jų specifinį kvapą iki šiol prisimenu. Vėliau prasidėjo kelionės per rajonus.
Joniškis buvo labai svarbus etapas mano gyvenime. Nors nebuvo įprasta iš didmiesčių važiuoti į provinciją, joniškiečiai mane suviliojo ir iki šiol su jais išsaugojome labai šiltus santykius. Po kelerių metų Anykščiai pradėjo kalbinti. O vėliau žmona pradėjo siūlyti vykti Šakių link. Sako, bus geriau ir man, ir vaikams. Be to, išjudinai krepšinį Joniškyje ir Anykščiuose, todėl ir Šakiuose gali tai pabandyti. Taip ir einu zigzagais per Lietuvą.
- Ar daug yra žmonių, apie kuriuos galėtumėte pasakyti - aš jiems esu už daug ką gyvenime dėkingas?
- Yra. Ir nemažai. Esu dėkingas joniškiečiams, kurie pirmieji po ilgų klajonių leido man sugrįžti į normalesnį gyvenimą ir pradėti kryptingai dirbti. Labiausiai turiu būti dėkingas savo žmonai. Abu turėjome kitas šeimas, gerai, kad gyvenimas mus sėkmingai suvedė. Ji suprato mane, palaikė, kai to labiausiai reikėjo.
Visų neišvardysiu, bet, manau, tie žmonės, kuriems esu dėkingas, su kuriais mus sieja abipusė šiluma, tai žino ir jaučia.
- Spėju, kad priešų neturite?
- Kodėl? Yra ir priešų. Mūsų, lietuvių, blogasis bruožas - pavydas. Todėl yra tokių, kurie nenori, kad tau pradėtų sektis. Jiems labiau patiktų, kad stovėtum prie parduotuvės apsisnargliavęs ir prašytum lito, o jie galėtų apie tai kalbėti.
Miglota ateitis kėlė nerimą
- Kas Jūsų įspūdingai karjerai turėjo daugiausia įtakos - talentas ar darbas?
- Turbūt abu šie dalykai. Vienas be kito jie nebūtų tokie efektyvūs. Aišku, dar reikėjo valios, pasiryžimo ir didelės meilės krepšiniui. Arvydui Saboniui Dievas davė viską - ūgį, protą, neeilinį mąstymą aikštėje. Bet ir jis sunkiai dirbo. Prisimenu, kai Lietuvos jaunių rinktinė žaidė Minske SSRS jaunimo žaidynių paskutines rungtynes. Žiūriu, Arvydas jau sunkiai kvėpuoja. Sakau: “Sabai, gal reikia truputį pailsėti?” O jis - ne, tarsi atsigavo po mano žodžių ir su dviguba jėga ėmė žaisti. Tai ir yra neeilinė valia, tikslo siekimas bet kokia kaina. Todėl Arvydas ir žaidė iki 40 metų.
- Kodėl Jūs gana anksti baigėte karjerą?
- Mūsų laikais nebuvo mados taip ilgai žaisti. 30-31 metai būdavo ta riba, kai reikėjo pasitraukti. Dabar žaidėjai stengiasi kuo ilgiau išsaugoti jėgas, nes jie gali užsidirbti visam gyvenimui. Mūsų laikais materialiniai dalykai sporte nelaikė. Mes gaudavome butą, paskyrą automobiliui - tai ir buvo visas stimulas. Atlyginimai nebuvo didesni nei eilinių žmonių. Man dar žaidžiant labai rūpėjo, kaip reikės vėliau susitvarkyti gyvenimą, savo buitį.
- Ar, palikdamas krepšinį, nemanėte, kad liko neįgyvendintų svajonių?
- Aš labiau galvojau apie tai, kad per anksti pasitraukiau, dar reikėjo pažaisti. Tuomet ir buvo tas laikas, kai nutrūko santykiai su žmonėmis ir atsirado jausmas, kad esu nereikalingas.
Trenerio žinių neišnaudojo
- Dabar atrodote ramus žmogus. Tačiau ir žaisdamas, ir dirbdamas vyrų komandų treneriu, buvote labai emocingas, netgi piktas.
- Buvau karštakošis. Buvęs žalgirietis Anatolijus Čupkovas man dėkojo, kad jam padėjau tapti krepšininku, nes kartą patariau treneriui Vytautui Bimbai vietoje traumuoto žaidėjo išleisti Anatolijų. Tačiau aš labiau prisiminiau, kai kartą jį Tbilisyje per rungtynes šiurkščiai apšaukiau, Gediminas Budnikas tuomet net ramino mane. Tapus treneriu, tokios savybės irgi pasireiškė.
Rungtynių dieną artimieji su manimi sunkiai susikalbėdavo. Gal dėl to su vyrais dirbti man ir nesisekė. Kažkas yra mane pavadinęs maksimalistu - aš negalėdavau atleisti nė vienos klaidos, turėdavau jas garsiai komentuoti, nors suprantu, kad be klaidų krepšinis neįmanomas. Tačiau aš tik paaštrindavau situaciją, ne visiems žaidėjams tiko toks metodas. Su jaunimu dirbti man sekasi daug geriau.
- Ar nemanote, jog trenerio darbe nepasiekėte tiek, kiek galėjote?
- Taip ir yra. Trenerio žinių bagažas liko neišnaudotas. Nėra tokios taisyklės, kad geras krepšininkas bus ir geras treneris.
- Jūsų trofėjai užima daug vietos ir visų jų tikriausiai nesivežiojate po Lietuvą. Bet galbūt yra tokių, kuriuos visur vežatės su savimi?
- Treniruočių konspektus, kuriuos, kai pats žaidžiau, tarsi dienoraštį rašydavau. Juos ir dabar dažnai atsiverčiu, tai yra mano pagrindiniai patarėjai. O visų trofėjų tikrai nepajėgčiau visur vežiotis.
