Istorinė Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) tvarkaraščio reforma – paženklinta istorine Lietuvos krepšinio nesėkme.
Pirmą kartą klubų sezono metu surengtos atrankos į žemyno čempionato finalinį etapą varžybos buvo per sudėtingos Rimvydo Samulėno treniruojamai komandai.
Trečiadienį Kėdainiuose lietuvės 81:87 nusileido Latvijos ekipai, patyrė trečią pralaimėjimą iš eilės ir atsisveikino su viltimis kitais metais varžytis su Europos elitu.
Komandai, kuri praėjusią vasarą Senojo žemyno pirmenybėse skriaudė ir būsimas čempiones serbes, ir Rusijos milijonieres, tai buvo skaudus nuopuolis. Bet visam vegetuojančiam Lietuvos moterų krepšiniui – logiška pasekmė.
Ir aiškinti ją nauju atrankos varžybų formatu būtų pernelyg lengvabūdiška. Nieko keisto, kad iš aštuonių šalių klubų į rinktinę sugužėjusioms lietuvėms trūko susižaidimo. Bet latvės sprendė lygiai tą pačią problemą – jų nacionalinės komandos dvyliktukas išsibarstęs po septynias valstybes.
Tikrosios dailiosios lyties krepšinio bėdos Lietuvoje bado akis kiekvienam, kuris dar lanko sales, kuomet kamuolį į parketą daužo moterys.
Nelikus tokio flagmano kaip Vilniaus TEO ir jį trumpam pavadavusios Kauno „VIČI-Aisčių“ komandos, Lietuva palaipsiui virto gūdžia Europos klubinio krepšinio provincija: šiame sezone tarptautiniuose turnyruose nestartavo nė vienas lietuviškas klubas.
Savose sultyse verda ir nacionalinis čempionatas, kurio vadovybė kasmet privalo nertis iš kailio galvodama, kaip surinkti bent septynias ar aštuonias ekipas: belieka užsimerkti prieš iš anksto pasmerktų autsaiderių meistriškumo prarają.
O platesnei auditorijai, kurioje glūdi ir visas potencialių naujų talentų aruodas, Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) kalendorius turbūt susideda tik iš sezono atidarymo, Žvaigždžių dienos ir uždarymo blizgučių, bent kiek nuspalvinančių pilką kasdienybę.
„Kiekvienais metais visi kalba, kad moterų krepšinis Lietuvoje atsigaus, bet kasmet būna vis prasčiau. Čia nėra galimybių tobulėti ir savęs realizuoti“, – prieš kelis mėnesius interviu Krepšinis.lt konstatavo viena geriausių Lietuvos krepšininkių Kamilė Nacickaitė.
Ir tai – ne vien paskutinių metų tendencija. Tiesą sakant, Lietuvos rinktinė beveik visada stovėjo ant molinių kojų: net ir pergalėmis nusaldintais laikais jos treneriai turėdavo tokį skurdų pasirinkimą, kad bet kuri žaidėja tapdavo aukso vertės.
Pakanka palyginti merginų ir vaikinų pasiekimus jaunimo turnyruose. Jei pastarieji per nepriklausomos Lietuvos istoriją įvairių amžiaus grupių Europos čempionatuose susišlavė 16 medalių komplektų, merginų jaunimo nacionalinės komandos tokį malonumą patyrė vos dukart.
2006 metais 16-metės laimėjo bronzą, o po dvejų metų ta pati ekipa su labai anksti karjerą baigusia Aurime Rinkevičiūte priešakyje pasidabino 18-mečių pirmenybių auksu.
Bet pastaraisiais metais Lietuvos komandoms dažniau tenka svečiuotis ne ant apdovanojimų pakylos, o B divizione. Būtent čia kitą vasarą murkdysis artimiausia suaugusiųjų rinktinės pamaina – 20-mečių ekipa.
Todėl nereikia stebėtis tuo, kad žvalgytis į FIBA moterų rinktinių reitingą lietuviams darosi vis mažiau jauku.
Ar moterų krepšiniui Lietuvoje realiai gresia fatališkas scenarijus?
To Krepšinis.lt teiravosi žinomo krepšinio specialisto Romualdo Petronio.
Rinktinės lyderės G. Petronytės tėvas gerai išmano tiek įvairaus lygio vyrų, tiek moterų krepšinį, todėl turi ką palyginti.
Šiuo metu pajėgiausią Kazachstano moterų komandą Astanos „Tigers“ treniruojantis specialistas pripažįsta tėvynėje dailiosios lyties krepšinį apėmusią krizę, bet regi šviesą tunelio gale.
Treneris pats žada dėti visas pastangas, kad atsispyrus nuo dugno būtų galima vėl šokti aukštyn: būtent jis paskirtas jaunimo (iki 20 metų) rinktinės, bandysiančios grįžti į Europos čempionato A divizioną, strategu.
– Kaip jūs įvertintumėte Lietuvos rinktinės suklupimą pirmenybių atrankoje. Tai – tikrai tragedija, kaip išsireiškė jūsų dukra? – Krepšinis.lt paklausė R. Petronio
– Kaip galima vertinti, jei aštuoniolika metų patekdavome į finalinius etapus, o šįkart – ne. Skaudu apie tai kalbėti. Net ir stebint iš šalies vienodai gaila. Ką padarysi, sporte net patys turtingiausi ir galingiausi kartais pralaimi – tokių, kurie laimėtų absoliučiai viską, šiais laikais nebeliko.
– Konkurencija auga visoje Europoje, bet ar tas pats pasakytina apie Lietuvos moterų krepšinį?
– Teisingai klausiate. Pavyzdžiui, šeštadienį Europos čempionės serbės pralaimėjo jokio reitingo neturinčioms ukrainietėms, tarp kurių buvo ir mano klubo žaidėjų. O kalbant apie Lietuvą, pradėti reikia nuo vietinio čempionato – jis labai silpnas. Visas rinktinės branduolys žaidžia užsienio klubuose, ir nebūtinai didžiausio pajėgumo. Tai byloja apie mūsų čempionato žemą lygį. Tėra tik dvi komandos, suburtos siekti rezultato – „Utena“ ir Marijampolės „Sūduva“. O daugiau konkurencijos nėra jokios. Tai atsiliepia visam šalies moterų krepšiniui, ir nematau perspektyvų, kad situacija artimiausiu metu gali keistis. Kita vertus, gero ir perspektyvaus jaunimo yra – norėčiau paminėti Vilniaus „Kibirkšties“ klubą. Jie dirba rimtai ir sistemingai. Ar pavyks tas jaunas krepšininkes išsaugoti, jau kitas klausimas.
Man labai keistas dar vienas dalykas. Įsivaizduokite, vakar man skambina į Kazachstaną draugai ir sako: nepatikėsi, atvažiavo saujelė latvių ir visą Kėdainių areną nustelbia. Čia yra tragedija. Palaukite, tai kas mes tokie esame? Juk skelbiamės, kad krepšinis – antra mūsų religija. Tai kur tas palaikymas, kur mūsų patriotizmas? Nežinau. Pavyzdžiui, žmonės buvo Rygoje ir pasakojo, kad ten ant kiekvieno stulpo – skelbimas su raginimu latviams važiuoti į Lietuvą palaikyti saviškių. O pas mus į rungtynes ateina giminės ir artimieji. Negi taip nebeįdomu?
– Pažvelkime, kas laukia Lietuvos rinktinės ateityje. Tikite, kad bus iš ko ją formuoti?
– Visų pirma, reikia jaunimą ištraukti iš B diviziono. Stengsiuosi. Tai – artimiausias rezervas. Bet visur turi būti sistema, piramidė, atsparos taškas. Norėtųsi daugiau dėmesio moterų krepšiniui, stipresnės lygos.
Tam tikri žingsniai yra daromi. Aš labai sveikinu pokyčius Lietuvos krepšinio federacijoje ir trenerio Rolando Radvilos atėjimą į jaunimo kuratoriaus pareigas. Vyksta projektai kaip „Talentų karta“ – skirti ne tik berniukams, bet ir mergaitėms. Vyksta stovyklos, peržiūros, treneriai stebi jaunimą. Tai jau gerai. Reikia stengtis, reikia dirbti. Laimėti pavyks ne visada, bet naujų trenerių atėjimas kažkada turėtų pakeisti situaciją.
– Kitaip nei vaikinų, merginų treneriams Lietuvoje reikia su žiburiu ieškoti, o tos, kurios ateina į treniruotes, dažnai būna menkai motyvuotos ir greitai nubyra. Žinote, kodėl taip yra?
– Jūs šaunate tiesiai į dešimtuką. Bet taip buvo visada. Mergaitės nesiveržia į krepšinį, jas sunku sudominti, motyvuoti.
– Jums taip pat reikėdavo raginti Gintarę eiti į treniruotes, kuomet ji mokėsi krepšinio paslapčių?
– Taip. Pradžioje ji lyg ir norėjo muzikuoti, ne iš karto atsidėjo krepšiniui. O mes su Gintarės mama – abu buvę krepšininkai. Varu nevarydavome, bet stengėmės sudominti. Paskui, laikui bėgant, Gintarė pati įsitraukė, pasimatė ir jos fiziniai duomenys, talentas. Ir treneriai padėjo, turbūt anksti įžvelgė joje perspektyvą. Ji labai jauna buvo pakviesta į moterų rinktinę – net sunku įsivaizduoti, kad prieš keletą metų ji, būdama tik 24-erių, jau sužaidė 100-ąsias rungtynes nacionalinėje komandoje.
