„Hoptrans-Sirenos“ krepšininkės čempionių titulą nuskynė ne vien dėl teisingų sprendimų aikštėje, taiklumo ar ryžto, bet ir dėl gero fizinio pasiruošimo. Už jėgą ir ištvermę Lino Šalkaus auklėtinės turbūt labiausiai turėtų dėkoti komandos fizinio rengimo treneriui Mariui Vadeikiui. Kai kitos ekipos geriausią fizinę formą demonstravo sezono pradžioje ar viduryje, kaunietės sugebėjo išsaugoti jėgas iki pat sezono pabaigos.
26-erių M. Vadeikis – Lietuvos čempionas šuolių į tolį bei trišuolio rungtyse, Europos komandinių čempionatų bei Universiados dalyvis. Pastarąjį šalies čempiono titulą lengvaatletis iškovojo vasarį Kaune, triumfavęs šuolių į tolį rungtyje.
– Kaip atsidūrei moterų krepšinyje? – lengvoji.lt paklausė M. Vadeikio.
– Moterų krepšinyje atsidūriau seno bičiulio ir kolegos Povilo Mykolaičio (olimpietis šuolininkas į tolį – aut. past.) dėka, kuris kartą paklausė, ar nenorėčiau padirbėti moterų krepšinio komandoje, nes jis nespėjo dirbti per kelis darbus. Aišku, šiek tiek svarsčiau ir jaudinausi, nes prieš tai neturėjau patirties dirbant su komanda, neskaitant praktikų, kurias reikėjo atlikti universitete.
Pamaniau, kad tai neblogas šansas ir gera patirtis, juolab, kad esu baigęs treniravimo sistemų bakalauro studijas LKKA (dabartiniame LSU). Po pokalbio su klubo direktore Rasa Žemantauskaite-Matlašaitiene sutarėme dėl visų sąlygų ir 2013-ųjų rugpjūčio 26 dieną pradėjome ruoštis ateinančiam sezonui. Ir štai – moterų krepšinyje aš jau tris sezonus.
– Ar nekeista dirbti su tiek moterų? Ar jos noriai klauso tavęs?
– Iš pradžių buvo tikrai keista, nes komandoje žaidė ar dar žaidžia už mane keleriais metais vyresnės žaidėjos, į kurias kreipdavausi „jūs“. Taip jau auklėjo tėvai (šypsosi – aut. past). Bėgant laikui susibendravome ir dingo visi formalumai. Visos jos asmenybės, visas ganėtinai neblogai pažįstu ir žinau, ko galima tikėtis. Visos krepšininkės skirtingos ir savotiškai žavios, juk moterys! Dabar bus labiau keista nematyti jų kasdien, iki kol vėl rinksimės ateinančiam sezonui.
Merginos dirba noriai, stengiasi ir tobulėja. Žinoma, būna visokių dienų, visada randame kompromisą, arba, jei matau, kad joms tikrai sunku, šiek tiek nusileidžiu (šypsosi). Nesu griežtas treneris, nestoviu ir neskaičiuoju kartodamas su „botagu“. Norisi, kad panelėms būtu smagu sportuoti, o ne eiti per prievartą, nes to reikia. Rezultatus jos mato ir jaučia savo kūnu, kas džiugina ir mane, o jei dar pagiria už gerą treniruotę – tai visą dieną išsišiepęs vaikštau.
– „Hoptrans-Sirenos“ reguliariajame sezone liko ketvirtos, tačiau sezono gale žaidė įspūdingai. Galima sakyti, kad raktas į pergalę geras fizinis pasiruošimas?
– Mano nuomonė, tas raktas sukonstruotas iš krūvos dalių. Eilė puikių klubo vadovybės sprendimų komplektuojant komandos sudėtį, trenerių štabą. Eilę metų išlaikytas komandos branduolys, kryptingas darbas ir nuolatinė tarpusavio diskusija tarp trenerių ir klubo vadovų. Pasitikėjimas vieni kitais, pavyzdžiui, vyriausiasis treneris Linas Šalkus niekada nesikiša į mano darbą, tačiau visada žino, kas yra atlikta ir kaip jaučiasi fiziškai viena ar kita krepšininkė. Ir, žinoma, begalinis merginų kovingumas ir noras laimėti.
Kaip treneris mėgsta sakyti, mes už jas neįmesime į krepšį, todėl mes ir ruošiam, kad būtent jos tą padarytų. Kaip žinome, šį sezoną tą jos atliko puikiai. Visada norisi nuveikti ką nors daugiau, kad tas prieaugis būtu dar pastebimesnis. Džiaugiuosi, kad žaidėjas pavyko išlaikyti visas, kiek įmanoma, sveikas, aišku, ir mūsų daktarytės Urtės Virbalaitės dėka.
Mano žiniomis LMKL klubuose dirba tik trys fizinio rengimo treneriai. Nemačiau, kad kas dirbtų ta linkme su trimis pajėgiausiomis reguliaraus sezono komandomis ir nežinau, ar tai būtų joms padėję. Šiandien visi turi lygiuotis į Kauno rajono „Hoptrans-Sirenos“ komandą!