Lietuvos 16-mečių, 18-mečių ir 20-mečių rinktinės praėjusiais metais žaidė Europos čempionatų finaluose. Tiesa, visos suklupo ir tenkinosi sidabro medaliais. Iki šiol dėl aukso Senajame žemyne visos mūsų šalies jaunimo rinktinės grumėsi vos vienintelį kartą – 2008 metais. Visgi 2016-ųjų vaikinų pasiekimus dar labiau papuošė ir 17-mečių pasaulio pirmenybėse iškovoti bronzos medaliai.

Dailiosios lyties atstovės taip pat pradžiugino gana derlingais metais – 16-metės Europos čempionate užėmė šeštą vietą, 18-metės – devintą, o 20-metės B divizione pasipuošė sidabru ir susigrąžino vietą elite.

Tiesa, suaugusiems metai nebuvo patys įspūdingiausi: nemažas viltis puoselėjusi vyrų rinktinė Rio olimpinėse žaidynėse liko septinta, o moterys apskritai patyrė fiasko – nepateko į 2017 metų Europos čempionatą.

Nepaisant skirtingų pasiekimų 2016-aisiais, tiek vyrams, tiek moterims ateinančiame olimpiniame cikle keliamas identiškas tikslas – prasibrauti į 2020-ųjų žaidynes Tokijuje. M. Špokas supranta, kad šiam tikslui pasiekti prireiks nemažai finansinių ir žmogiškųjų išteklių, tačiau viliasi, kad jis yra įgyvendinamas.

Su vienu iš LKF vadovų Krepšinis.lt išsamiai kalbėjosi apie prabėgusius metus, augantį jaunimą, pokyčius šalies krepšinio sistemoje ir pagrindinius federacijos ateities iššūkius.

– Kaip įvertintumėte Lietuvos krepšinio 2016 metus? – Krepšinis.lt paklausė M. Špoko.

– Galbūt labiau norėčiau trumpą olimpinio ciklo apžvalgą padaryti – jis buvo vainikuotas puikiais rezultatais. Ir labai norėtume pasidžiaugti jaunimu, nes tai mūsų ateitis vyrų ir moterų rinktinėse. Šiais metais turėjome unikalius rezultatus, pagal kuriuos nenusileidžiame net ispanams: visų amžiaus grupių vaikinai laimėjo medalius, o merginos žaidė A divizionuose arba į juos pateko – tikrai nedaug šalių galėtų pasigirti tokiais rodikliais. Aišku, norėtume, kad ir merginos elite kovotų ne tik dėl išlikimo.

Kalbant apie vyrų rinktinę, tai tokio olimpinio ciklo istorijoje dar nesame turėję – du sidabro medaliai Europos čempionatuose, ketvirta vieta pasaulio čempionate ir tiesioginis kelialapis į olimpines žaidynes. Rio užėmėme septintą vietą, o juk visos vietos iki aštuntos olimpiadoje yra laikomos prizinėmis. Nors lūkesčiai olimpinėse žaidynėse ir buvo didesni, tačiau pratęsėme istorinį pasiekimą – nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo dar nepraleidome nė vienų žaidynių. Pagal šį rezultatą galime lygiuotis į tokias šalis kaip JAV ar Australija. Mes galbūt save mažai vertiname, bet iš šono žiūrint, tai tikrai yra labai geras pasiekimas.

Tačiau moterų rinktinė tapo didžiausiu nusivylimu. Niekas nesitikėjo, kad pakeitus trenerį komanda, kuri 2015 metais buvo arti olimpinių žaidynių, neįveiks atrankos į Europos čempionatą. Džiaugiamės, kad pavyko Mantą Šernių prikalbinti dirbti moterų piramidės grandyje ir kad jis prisiėmė iššūkį visą olimpinį ciklą vesti rinktinę į pergales. Federacija išsikėlė sau ambicingą tikslą – norime Tokijuje turėti tiek vyrų, tiek moterų krepšinio komandas.

Europos moterų krepšinio čempionato atranka. Lietuva - Slovėnija

– Kalbėdami apie jaunimo rinktinių pasiekimus kai kurie siūlo dėmesį atkreipti į faktą, kad buvo pralaimėti net trys Europos čempionatų finalai. Tai svarbus rodiklis ar esate linkęs labiau džiaugtis medaliais?

– Visų jaunimo rinktinių tikslai – tiek mūsų, tiek ispanų, tiek prancūzų – parengti nacionalinių vyrų ir moterų komandų žaidėjus. Mes visada keliame tikslą užimti 1-7 vietas, kad nuolat išliktume elite ir kovodami su geriausiais matytume, ko mums trūksta. Šie metai buvo pirmieji, kai rinktinių treneriai darydami ataskaitas nebedejavo, kad atsiliekame technika, meistriškumu ar greičiu. Trys rinktinės žaidė finaluose, reiškia, kad buvo elite. Mūsų tikslas iš vienos kartos užauginti 1-2 vyrų rinktinės narius, o medalius jaunimo čempionatuose jie jau išsidalina tokius, kokių yra nusipelnę.

Man labai džiugu, kad mažėja įžaidėjų problema: turime ir Roką Jokubaitį, ir Martyną Arlauską, ir Dovydą Giedraitį, ir Domantą Vilį, ir Igną Sargiūną, ir Luką Ulecką ar tą patį Arną Veličką. Dabar tik lieka klausimas, kaip juos užauginti iki vyrų rinktinės, nes konkurencija tikrai didelė. Tikriausiai matėte „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ jaunimo komandų pasirodymus Eurolygos atrankos turnyre – jos stiprios, nes yra sudarytos jaunimo rinktinių pagrindu. Aš net neabejoju, kad „Žalgirio“ jaunimas turi didelius šansus pakovoti dėl aukščiausių vietų ir finaliniame turnyre, nes ši karta yra labai stipri.

Ir mes norėtume turėti tokią praktiką kaip yra Ispanijoje, kad žaidėjus užaugina klubai, o ne sporto mokyklos. Ir aš turiu omeny turėti ne dublerių komandas, o kad sporto mokyklos taptų jų piramidės dalimi. Apie tai dabar daug diskutuojame, nes matome grėsmę, kad kai kurios sporto mokyklos gali išnykti. Dabar ta grandis nutrūksta: vaikus augina sporto mokyklos, o kai jie tampa patrauklūs, juos ima vilioti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio klubai.

– Bet galbūt vis didesnis jaunimo noras išvykti tobulėti į užsienį yra naudingas, nes didžiuosiuose Lietuvos klubuose per didelė sangrūda. Be to, tiek „Žalgiris“, tiek „Lietuvos rytas“, tiek „Neptūnas“ Europos turnyruose kovoja dėl pergalių, todėl mūsų jaunimo vietą užima vyresni žaidėjai ir užsieniečiai.

– Žaidėjai, kurių negali išlaikyti ir nebegali jiems padėti, tai taip. Bet mūsų tikslas – sudaryti sportininkams iki 18 metų visas sąlygas tobulėti. Be to, mes norime, kad jie neturėtų jokių įsipareigojimų nei su „Žalgiriu“, nei su „Lietuvos rytu“, kad sulaukę pilnametystės patys galėtų nuspręsti, kur tęsti karjerą, nes pasirašius kontraktą užsiveria durys, kurias mes norime atverti – tai yra NCAA. Taip vaikas, sulaukęs 18-19 metų ir baigęs mokyklą, turėtų tris pasirinkimus: Lietuvos klubą, Europos komandą arba NCAA.

Mes džiaugiamės, kad tiek M. Arlauskas, tiek I. Sargiūnas „Žalgiryje“ žaidžia be jokių įsipareigojimų, todėl yra laisvi pasirinkimams. Ir tokį kelią mes norime nutiesti visiems talentingiems vaikams. Mūsų tikslas, kad jaunimas į vyrų rinktinę patektų kuo trumpesniu keliu, o tas kelias Lietuvoje ar užsienyje – nėra taip svarbu. Tik kad pas mus dar nėra viskas taip išvystyta – tinkamas sąlygas turi vienintelis „Žalgiris“, todėl jis susirenka vaikus ir tarp jų vyksta labai didelė konkurencija kovoje dėl vietos pagrindinėje komandoje.

– Dar prieš metus Jonas Kazlauskas viešai pasakė, kad NCAA žlugdomi Lietuvos krepšinio talentai, o dabar jau pati federacija siūlo žaidėjams vykti į JAV. Kodėl pasikeitė požiūris?

– Pirmiausia, tai treneris buvo blogai suprastas: jis nėra prieš, tiesiog anksčiau sportininkai buvo masiškai vežami, o už tai kažkas gaudavo komercinę naudą – niekas neišsiaiškindavo nei kur važiuoja, nei kokioje komandoje žais, nei kokiame divizione. Bet dabar mes kalbame apie talentingiausius šalies žaidėjus, kurie patys gali iš visų pasiūlymų išsirinkti 5 universitetus ir nuskridę su tėvais apžiūrėti visas siūlomas sąlygas bei pasikalbėti su vyriausiuoju treneriu dėl vietos komandoje. Tiek treneriai, tiek mes akcentuojame, kad žaidėjas turi atsirasti komandoje, kuri jo nori tokio, koks jis yra – su esamais įgūdžiais, o ne su tikslu jį pakeisti. Draugauti su NCAA reikia, bet viską turi spręsti patys vaikai, o ne tarpininkai.

Domantas Sabonis

– Bet yra ir tokių žaidėjų, kurie Lietuvoje nėra vertinami kaip talentai, bet išvažiuoja į NCAA, ten sužiba, o baigę universitetą tampa patraukliais rinkos dalyviais.

– Matote, ši diskusija yra apie penkis geriausius kartos žaidėjus. Ir jie dažniausiai net negalvoja apie NCAA, nes sulaukia pasiūlymų ir Europoje bei supranta, kad čia gali tobulėti greičiau. Kiti rinktinių dvyliktuko žaidėjai ne tik renkasi studijas JAV, bet kitapus Atlanto išvyksta dar būdami dvyliktokai, kad parodytų save skautams ir gautų stipendiją. Taip, mes ir už tokius variantus, nes iš sunkesniu keliu einančių krepšininkų taip pat išauga geri žaidėjai: juk vieni bręsta anksčiau, kiti vėliau – nieko čia nepadarysi.

Visiems NCAA skautams akys žibėjo dėl Lauryno Biručio, bet dėl kontrakto su „Žalgiriu“ jis niekur negalėjo išvažiuoti. Jeigu negali išvažiuoti į NCAA, tai lieka vos dvi durys. O jeigu uždarai ir antras, tai lieka vienintelės. Ir jei žaidimo lygis neaugs, tai gali pražaisti „Žalgirio“ dubleriuose ir po to – vidutiniokėje LKL komandoje. Bet aš kalbu ne tik apie berniukus, o ir apie mergaites.

– Ar federacijai nėra kilusių minčių suburti talentingiausių šalies krepšininkų klubą ir su juo žaisti tarkime LKL? Juk ir pats Remigijus Milašius yra užsiminęs apie norą didinti komandų skaičių.

– „Laisvųjų agentų“ komanda, kurioje augintumėmės žaidėjus iki 22 metų, galėtų egzistuoti, tačiau pagal esamą situaciją, tai būtų ne LKL, o NKL. Bet mes neturime bazės, be to, reikėtų turėti susitarimus su žaidėjais, kad išauginus talentą klubui būtų sumokama. Taip daro serbų klubai. Tačiau čia būtų kišimasis į piramidę, kaip dabar padarė „Žalgiris“: mes auginame vaikus nuo 14 metų, o „Žalgiris“ juos pasiima 16-17 metų. Tai pagalvokite, kokius juos mes galėtume paruošti per ilgesnį laiką?

Dabar RKL ir NKL pirmenybėse yra daug jaunimo rinktinių žaidėjų, bet tik ant rankų pirštų galima suskaičiuoti, kurie iš jų pakyla į LKL, o dar mažiau apskritai gauna žaidimo laiko. Mes norime šią sistemą inventorizuoti, bet kol nesutvarkėme apačios, tol negalėjome kalbėti apie viršų, nes agentai susirinkdavo vaikus 15-16 metų, tai mes neturėjome su kuo dirbti. Bet dabartinė talentų karta jau auga su mūsų krepšeliu, todėl jiems subrendus atsivers daugiau galimybių. O kalbant apie savo komandą – mes dar iki to nepriaugome.

– Kalbant apie krepšinio ateitį, jūsų federacija vėl buvo pirmoje vietoje iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) dalijant pinigus 2017 metams, bet gavote net 110 tūkst. eurų mažiau. Ar jus nustebino toks sprendimas? Ir ar jis labai paveiks pačią federaciją?

– Iš tikrųjų, tai pagal valstybinį finansavimą mes nesame pirmi, nes mums pinigai atkeliauja iš dviejų sporto organizacijų – LTOK ir KKSD, o visos kitos federacijos pinigų dar gauna ir iš LOSC. Pavyzdžiui, lengvoji atletika atletika 2016 metais iš viso gavo 960 tūkst. eurų, todėl mes pagal šiuos skaičius tik kartais į trejetuką patenkame. Ir mes pasigendame kriterijų. Visi dabar kalba apie rezervą, o tai – 16-18 metų rinktinių nariai. Mūsų 18-mečiai iškovojo galimybę žaisti 19-mečių pasaulio čempionate, o tai mums kainuos papildomus 75 tūkst. eurų. Ir šioje grandyje mes nepatenkame į olimpinio sporto rengimo centrą. Kodėl? Juk vaikai laimėjo medalius, tai galėtų valstybė bent vieną iš rinktinių paskatinti duodama stipendiją, kokias gauna plaukikai, lengvaatlečiai ar kitų sporto šakų atstovai.

Vieną rinktinę išvežti į čempionatą kainuoja nuo 60 iki 75 tūkst. eurų, o tokių kitais metais mes turėsime net 12. Tai ar 110 tūkst. – daug ar mažai? Mūsų talentingiausių vaikų stipendijų krepšeliai tiek verti. Arba „Talentų U15 kartos“ projektas kainuoja 85 tūkst. Ir tikrai nesinorėtų nugraibstyti nuo sportininkų, kurie yra mūsų ateitis. Iki šiol nei vienas vaikas, kuris vasarą laimėjo medalius, iš valstybės negavo net popierinio padėkos rašto, nes jie nepatenka į jokią sistemą.

Ir jeigu 18-metis irkluotojas negauna stipendijos, tai jis dažniausiai tiesiog nebesportuoja, o pas mūsų vaikus tokių minčių net nėra. Kažkas išverčia, kad krepšininkai milijonieriai – ar matėte 16-18 metų žaidėją rinktinėse, kuris būtų milijonierius? Taip, jeigu jie užaugs iki vyrų rinktinės, tai pagal savo vertę ateityje ir uždirbs, bet dabar juos išlaiko tėvai. O jeigu dar ir sporto mokykla yra privati, tai valstybė prie krepšininko užauginimo prisideda visišku nuliu. Visi pinigai tiek jaunimo programoms, tiek merginoms atkeliauja iš vyrų pasiekimų. 2015 metais skaičiavome, kad 70 proc. mūsų biudžeto sudarė privačios lėšos ir tik 30 proc. – valstybinis finansavimas, kai kitos sporto šakos 95 proc. pajamų gauna iš valstybės.

Bet tikimės, kad nauja valdžia sudėlios prioritetus. Pavyzdžiui TOP-20 sporto šakų, kurios dalyvauja olimpinėse žaidynėse, turėtų gauti šimtaprocentinį finansavimą. O visos kitos turėtų atitikti antros pakopos reikalavimus – dalyvautų Europos ir pasaulio čempionatuose, kad vėliau galėtų pretenduoti į pilną finansavimą. Nemanau, kad sporto šakos, kurios olimpinėse žaidynėse užima 1-8 vietas, turėtų būti ūbago vietoje.

Visi sako, kad krepšinis verkia ir jiems pinigų vis maža. Mums ne maža, tiesiog mes nesuprantame valstybės požiūrio. Gerai, kad Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis įkūrė privačias krepšinio mokyklas, kurios sukūrė konkurenciją, leido tobulėti treneriams ir augti talentams. Tą patį galėjo padaryti ir garsiausi futbolo ar rankinio žmonės – jų rezultatai buvo ne ką prastesni.

Aišku, ir pas mus yra problemų – tie patys treneriai jau sensta. Anksčiau LSU trenerių rengimo programa buvo gera, bet dabar šis procesas smunka, nes nėra krepšinio katedros. Suprantame, kad jeigu nebus trenerių, tai nebus ir rezultatų. Mes norėtume, kad LSU atsigautų, bet jeigu jame nebus krepšinio katedros – ją įkursime kitame universitete: kalbamės ir su VDU, ir su KTU, ir su LSMU. Norime, kad treneriai suprastų žmogaus fiziologiją ir išmanytų pedagogiką. Tarkime, futbolas: man atrodo, kad jis neturi gerų rezultatų, nes paprasčiausiai nebėra gerų trenerių. Šiuo metu dirbame ties dviem sferomis: teisėjais ir agentais – norime, kad būtų aiški tvarka ir aiškios taisyklės.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (33)