– Kiek Jums buvo žinoma apie manipuliacijas varžybomis ir nesąžiningus susitarimus sporte?
– Manau, kad anoniminis tyrimasatspindi tą situaciją, kuri yra realybėje. Tyrime minimi skaičiai rodo, kad ši problema sporte egzistuoja. Yra užfiksuota istorijų, tokių kaip su Palangos krepšininkais, kurios akivaizdžiai parodė, kad tokia problema yra.
– Ne kartą yra tekę girdėti, kad iš anksto susitarti dėl varžybų eigos arba baigties futbole yra lengviau nei krepšinyje, ir kad krepšinis nėra toks pažeidžiamas. Ką Jūs apie tai manote?
– Manyčiau, kad krepšinis yra kaip tik labiau pažeidžiamas. Krepšinyje egzistuoja galimybė individualiems žaidėjams nulemti savo asmeninius rezultatus aikštėje. Pavyzdžiui, jeigu žaidėjui lažybų kortelėje yra nurodyta, kad jis viršys, įmes arba neįmes dešimt taškų, atsiranda pagunda save reguliuoti per varžybas ir užsidirbti lengvų pinigų. Regis, nieko nenuskriaudei, o iš tikrųjų yra nuskriaudžiami visi sirgaliai, kurie eina į varžybas, perka bilietus ar žiūri transliacijas tikėdamiesi bekompromisės kovos. Kai žaidėjas galvoja apie savo piniginius interesus, tos kovos tikrai neverta tikėtis.
– Bet kodėl sportininkai dalyvauja tokiuose susitarimuose? Kodėl jie iš anksto susitaria kaip sužais?
– Čia yra kompleksinis dalykas. Žinome istoriją apie Italijos futbolą drebinusį skandalą. Ten futbolininkai uždirba milijonus, bet jie buvo įsipainioję į lažybų skandalus. Pasirodo, kad ir tokius žmones galima sugundyti. Tad pinigų stygius, matyt, nėra pagrindinis dalykas. Klubai ir kai kurie ekspertai sako, kad atlyginimų nemokėjimas yra viena iš pagrindinių priežaščių. Galima būtų sutikti, kad tai yra svarbi priežastis, bet ne pagrindinė. Nesąžiningumas yra pagrindinė šios problemos dalis. Jeigu žaidėjas yra sąžiningas, jis turi sąžiningai užsidirbti pinigus dirbdamas savo darbą, tai yra žaisdamas ir atstovaudamas savo klubą. Mes žinome, kad ir Azijos šalyse, kai kurios sporto šakos buvo uždarytos, o čempionatai uždrausti vien dėl to, kad lažybininkai taip sujaukė rezultatus, kad sportas pasidarė visiškai korumpuotas ir niekam neįdomus.
– Kai pats žaidėte krepšinį, ar būdavo lengva pajusti arba suprasti, kad rungtynės, kuriose Jūs žaidžiate gali būti sutartos? Ar sportininkui tai lengva pastebėti?
– Kai man teko žaisti krepšinį dar nebuvo šitos susitarimų pasiūlos ir mes tikrai nedalyvaudavome jokiose lažybose. Tada nebuvo galimybių to daryti, o jeigu ir susilažindavome, tai tik tarpusavyje, kas geriau sužais, kas nugalės priešininką. Bet tai buvo draugiškas dalykas, o ne viešas ir net ne piniginis.
Klubo vadovai pastebi nesąžiningus žaidėjus, kurie įtariami dalyvaujant susitarimuose ir statant lažybų punktuose. Blogiausia, kad sportininkai stato už savas varžybas, kur patys gali daryti įtakos rezultatams.
– Sakote, kad klubų vadovybės gali pastebėti arba netgi žino apie žaidėjus, kurie užsiima tokia veikla. Ką administracijos daro šiuo klausimu?
– Realių įrankių administracijos neturi. Labai sudėtinga įrodyti nesąžiningus įtarimus, tai yra tik nuojautos, kai žaidėjo rezultatai blogėja ar gerėja. Visi džiaugiasi, kai rezultatai gerėja, bet jeigu blogėja tam tikrose varžybose ir žaidėjai akivaizdžiai nesistengia, klausimų gali kilti.
– Tuomet ką klubai galėtų daryti prevenciškai, kad tokių susitarimų nebūtų?
– Klubų jėgos yra ribotos. Vis tik klubas nėra ta organizacija, kuri galėtų klausytis pokalbių ar daryti tyrimus. Jie gali tik prevenciškai kalbėtis su žaidėjais, kalbėti apie sąžiningą žaidimą, stengtis laiku mokėti atlyginimus, stengtis eliminuoti priežastis, kurios skatina žaidėjus susigundyti dalyvavimu nesąžiningoje veikloje. Klubai taip pat turėtų skaidriai ir laiku mokėti atlyginimus, premijas, skatinti žaidėjus gerbti savo darbo vietą.
Kai kurie klubai į sutartis įrašo draudimus žaidėjams ir jų artimiesiems statyti lažybų punktuose, bet tai nereiškia, kad jų draugai ar pažįstami negali to padaryti. Turbūt nėra paslaptis, kad į sportininkus kreipiasi draugai ir pažįstami, kurie bando gundyti tokiais dalykais. Internetinė erdvė taip pat yra atvira tokiems susitarimams. Tos priemonės, kurios dabar yra vykdomos klubuose, nepakankamos, nes toks didelis skaičius žaidėjų vis dar stato už tas rungtynes, kuriose patys dalyvauja.
– Neseniai teko skaityti interviu su žmogumi, kuris Didžiojoje Britanijoje futbolininkams siūlo įsitraukti į susitarimus dėl varžybų eigos arba baigties. Jis minėjo, kad papirkti sportininkus nėra pigu. Jeigu nori, kad sportininkas gautų geltoną kortelę, jam reikia sumokėti apie penkis ar šešis tūkstančius svarų, jeigu nori, kad gautų raudoną kortelę, reikia sumokėti septynis ar net daugiau. Jeigu kalbėtumėme apie Lietuvą, kiek sportininkai gauna, kad sutinka dalyvauti susitarimuose?
– Apie sumas tikrai nieko negalėčiau komentuoti. Siūlomi pinigai matyt yra dideli tam, kad kiti uždirbtų dar didesnius pinigus.
– Žurnalistas ir tyrėjas Declan’as Hill’as, kuris pirmasis pasaulyje pradėjo nagrinėti susitarimų sporte problemą, teigia, kad neretai sportininkams yra pasiūloma tiek pinigų, kiek jie niekada gyvenime nėra matę arba tiek, kiek jie tikrai per mėnesį neuždirba. Iš tyrimo matome, kad patys sportininkai kaip pagrindinę priežastį, kodėl jie dalyvauja susitarimuose, įvardina prastą finansinę padėtį. Kiek krepšininkai šiuo metu Lietuvoje uždirba?
– Nacionalinės lygos ir LKL atlyginimai ganėtinai skiriasi ir kiekvienas klubas gali mokėti skirtingus atlyginimus. Vienas klubas jaunam, nepatyrusiam žaidėjui, kuris sėdi ant suolelio, moka kelis tūkstančius litų, o patyrusiam žaidėjui gali mokėti ir kelias dešimtis tūkstančių litų. Atlyginimai labai svyruoja.
NKL lygoje yra žaidėjų, kurie šiuo metu negauna atlyginimų, tačiau žaidžia, kad ateityje gautų atlyginimą. Atlyginimai sporte didesni už valstybės nustatytą minimumą. Kiek man žinoma, LKL minimumas yra apie du tris tūkstančius litų. Tai reiškia, kad kiti žaidėjai gauna žymiai daugiau ir tokius pinigus klubai įsipareigoja jiems išmokėti.
