Kai kurių garsių europiečių „centrų“ vardų, tokių kaip Marcas Gasolis ir Rickas Smitsas, nėra, nes jie beveik nežaidė Europos klubuose.

Kiti neįtraukti į dešimtuką dėl to, kad daugiausiai titulus laimėjo su nacionalinėmis ekipomis. Tokie yra Trajko Rajkovičius, Ratko Radovanovičius, Stojko Vrankovičius, Željko Rebrača, Panagiotis Fasoulas ir kiti.

Bulgaras Atanas Golomejevas 1973–1975 metais buvo rezultatyviausias žaidėjas (daugiau nei 22 taškai per rungtynes), tačiau jo komanda niekuomet nieko nelaimėjo. Kiek arčiau dešimtuko buvo Jiri Zidekas Vyresnysis, sėkmingai rungtyniavęs ir su klubu, ir su tuometine Čekoslovakijos komanda.

Prie dešimtuko geriausiųjų ribos liko tokie krepšininkai kaip Fabricio Oberto, Erazemas Lorbekas, Dejanas Tomaševičius, Nenadas Krstičius ir Rudy Gobertas.

Tarp dešimties geriausiųjų nepateko ir Aleksandras Belovas – vienas kontroversiškai pasibaigusių 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių krepšinio turnyro herojų.

„Tai sąrašas, kurį sudaryti buvo labai sudėtinga, tačiau galų gale aš priėmiau sprendimą“, – pažymi V. Stankovičius.

10. Nikola Vujčičius (g. 1978, Kroatija)

Vienas universaliausių šio amžiaus aukštaūgių padėjo Tel Avivo „Maccabi“ komandai dominuoti Europoje. Tris kartus iš eilės „Maccabi“ žaidė Eurolygos finale, o triumfavo pirmuosius du – 2004 ir 2005 metais.

„Maccabi“ yra kol kas vienintelė komanda, sugebėjusi tarp 1991 ir 2013 metų apginti titulą. Dar vieną kartą N. Vujčičius Eurolygos finalą pasiekė su Pirėjaus „Olympiacos“ 2010 metais. Taip pat jis žaidė savo gimtojoje „Split“ ekipoje, Vilerbano ASVEL ir Stambulo „Efes Pilsen“.

Vidurio puolėjas penkis kartus buvo renkamas į simbolinį Eurolygos penketą. Jis vienintelis šiose varžybose du kartus pelnė trigubą dublį. Taip pat jis vienintelis Eurolygos žaidėjas, surinkęs mažiausiai 2000 taškų (2444), 1000 atkovojęs 1000 kamuolių (1037) ir atlikęs 500 rezultatyvių perdavimų (524).

9. Dino Radja (g. 1967, Kroatija)

„Jugoplastikos“ (dabar „Split“) vidurio puolėjas buvo Europos klubų čempionas 1989 ir 1990 metais. Su Jugoslavijos nacionaline ekipa 1989 ir 1991 metais metais laimėjo Senojo žemyno auksą, o 1988 metais – olimpinį sidabrą.

1992 metais D. Radja jau vilkėdamas Kroatijos rinktinės marškinėlius žaidė Barselonos olimpiados finale. 210 cm ūgio žaidėjas pasižymėjo puikia technika, aukštu krepšinio intelektu ir sugebėjimu perduoti kamuolį.

Buvusioje Jugoslavijos rinktinėje jis su Vlade Divacu suformavo „žudikų duetą“ – D. Radja tuomet žaidė sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. NBA lygoje keturis gerus sezonus jis turėjo Bostone, kur vidutiniškai per 224 rungtynes pelnė 16,7 taško ir atkovojo 8,4 kamuolio.

8. Janis Krūminis (1930–1994, Latvija)

Latvis buvo pirmasis Europos krepšinio milžinas. 218 cm ūgio J. Krūminis padėjo Rygos ASK iškovoti tris titulus iš eilės kontinentinėse klubų varžybose 1958–1960 metais.

Vidurio puolėjo vedama buvusios Sovietų Sąjungos rinktinė laimėjo tris Europos čempionato medalius (1959, 1961 ir 1963 metais) ir tris kartus iškovojo olimpinį sidabrą (1956, 1960 ir 1964 metais).

J. Krūminis buvo truputį gremėzdiškas, tačiau jo ūgis, jėga ir kova po krepšiu dėl kamuolių davė daug naudos aikštėje.

7. Vladimiras Tkačenka (1957, Rusija)

Dar vienas buvusios Sovietų Sąjungos milžinas, J. Krūminio įpėdinis, siekė 221 cm ūgį. V. Tkačenka buvo lėtas, tačiau stiprus ir dominavo po krepšiu. Treneris Aleksandras Gomelskis negailėdamas valandų dirbo su V. Tkačenka, kad pagerintų jo individualią techniką.

Jis su buvusios Sovietų Sąjungos rinktine tris kartus laimėjo Europos čempionatą (1979, 1981 ir 1985 metais), du kartus žaidė finale (1977, 1987). 1982 metais jis su nacionaline ekipa tapo pasaulio čempionu, 1978 ir 1986 metais – vicečempionu. 1976 ir 1980 metais laimėjo olimpinę bronzą.

Žaisti krepšinį V. Tkačenka pradėjo Kijevo „Stroitel“ komandoje, tačiau karjeros viršūnę pasiekė vilkėdamas Maskvos CSKA marškinėlius. Jo dvikovos su Kauno „Žalgirio“ žvaigžde Arvydu Saboniu vadinamos legendinėmis.

6. Dino Meneghinas (1950, Italija)

Didysis Italijos „centras“ buvo lemiamas faktorius geriausių Varezės ir Milano klubų dvikovų metų. Krepšininko trofėjų kolekcijoje yra 12 Italijos čempiono ir 7-i Eurolygos čempiono titulai, šešis kartus laimėta Italijos taurė, dukart – Taurės laimėtojų taurė, kartą – Koračo taurė ir keturi pasaulio klubų čempionatų nugalėtojo vardai.

Su Italijos rinktine jis 1983 metais tapo Europos čempionu, 1971 ir 1975 metais laimėjo bronzą. D. Meneghinas 1980 metais laimėjo Olimpinį sidabro medalį.

Ne itin aukštas, vos 204 cm ūgio žaidėjas buvo labai stiprus, plačių pečių ir ilgų rankų. Tai jam leido grumtis su gerokai aukštesniais varžovais. Be techninių įgūdžių jis turėjo laimėtojo mentalitetą ir buvo tikras kovotojas. Visų laikų geriausias Italijos vidurio puolėjas.

5. Vlade Divacas (1968, Serbija)

Būdamas 212 cm ūgio jis buvo tarp aukščiausių vidurio puolėjų, turėjusių puikų aikštės matymą. Jis pasižymėjo puikiu kamuolio perdavimu, buvo universalus žaidėjas, galintis varytis kamuolį per visą aikštę ir, jei reikia, mesti tritaškį.

Kralevo „Slogos“ komandoje žaisti krepšinį pradėjęs V. Divacas perėjo į Belgrado „Partizan“, o 1989 metais pradėjo savo karjerą NBA lygoje. Ši tęsėsi 16 metų. Jis žaidė Los Andželo „Lakers“, Šarlotėje ir Sakramente.

Per 1134 rungtynes vidurio puolėjas vidutiniškai pelnė 11,8 taško, atkovojo 8,2 kamuolio ir atliko 3,1 rezultatyvaus perdavimo. Serbas niekada nelaimėjo NBA čempiono žiedo, tačiau 1991 metais žaidė finale, kur serijoje nusileido Čikagos „Bulls“.

Europoje su „Partizan“ jis 1989 metais laimėjo Koračo taurę, o su tuometinės Jugoslavijos rinktine šlavė kone visus trofėjus. Aukštaūgio apdovanojimų kolekcijoje puikuojasi trys Europos ir du pasaulio čempionato (1990 ir 2002 metais) aukso ir du olimpiniai sidabro medaliai (1988 ir 1996 metais).

4. Cliffordas Luykas (1941, Ispanija)

Vienas geriausių visų laikų amerikiečių Europos krepšinio istorijoje. 1964 metais Ispanijos pilietybę gavęs C. Luykas tapo Madrido „Real“ legenda. Per 16 sezonų jis laimėjo 14 Ispanijos lygos čempiono titulų, 10 Ispanijos taurių, 6 Eurolygos trofėjus, tris Tarpkontinentines taures.

Jis nebuvo milžinas – vos 203 cm ūgio. Šiandien veikiausiai būtų puikus krašto puolėjas. Nepaisant to, C. Luykas sėkmingai grūmėsi vidurio puolėjo pozicijoje. Ūgio trūkumą jis kompensavo gera technika, kova dėl kamuolių ir puikiu žaidimo supratimu.

Treneris Pedro Ferrandizas pastebėjo krepšininką Niujorke ir šis 1962 metais persikėlė į Madridą. Ispanijos sostinėje buvęs vidurio puolėjas gyvena iki šiol.

3. Pau Gasolis (1980, Ispanija)

Neabejotinai geriausias šiuo metu vis dar aktyvus Europos aukštaūgis, palikęs ryškų pėdsaką tiek Senajame žemyne, tiek NBA. Vos du sezonus „Barcelonos“ garbę gynęs vidurio puolėjas 2000 metais išvyko į JAV, kur vilkėjo „Lakers“, „Bulls“ ir „Spurs“ komandų marškinėlius.

Per 1119 rungtynių NBA jis vidutiniškai pelnė 17,9 taško ir atkovojo 9,4 kamuolio. NBA čempionu su „Lakers“ tapęs ispanas žaidė šešiose NBA visų žvaigždžių rungtynėse. Šeštas daugiausiai pergalių NBA iškovojęs europietis (611).

Su Ispanijos rinktine P. Gasolis laimėjo tris Europos čempionatus (2009, 2011 ir 2015 metais), dukart tapo vicečempionu 2003 ir 2007 metais, kartą laimėjo bronzą (2001). 2006 metais jis tapo pasaulio čempionu.

Su ispanų nacionaline ekipa dukart vidurio puolėjas dabinosi olimpiniu sidabru (2008 ir 2012 metais), kartą – bronza (2016).

2. Krešimiras Čosičius (1948-1995, Kroatija)

Tai skambiausias vardas buvusios Jugoslavijos krepšinio istorijoje. 211 cm ūgio krepšininkas gerokai pralenkė savo laiką kaip žaidėjas. Savo technika, krepšinio supratimu ir nugalėtojo charakteriu išsiskyręs K. Čosičius galėjo žaisti bet kurioje pozicijoje.

Jis buvo pirmasis „centras“, pradėjęs žaisti atsitraukęs toliau nuo krepšio, galėjo vienas pats nulemti rungtynių baigtį.

Zadare savo karjerą pradėjęs K. Čosičius tobulėjo kartu su genialiu įžaidėju Josipu Gjergja, suformavęs vieną geriausių visų laikų tandemų.

Jugoslavijos čempionas su „Zadar“, Italijos čempionas su „Bologna“ dar atstovavo Liublianos „Olimpijai“ ir Zagrebo „Cibonai“.

Vos sulaukęs 18 metų jis prisidėjo prie nacionalinės ekipos ir sužaidė rekordiškai daug – 305 rungtynes. K. Čosičius pelnė 3180 taškų ir laimėjo 14 medalių. Įsimintiniausi iš jų – trys Europos čempionato, du pasaulio čempionato ir olimpinių žaidynių (1980 metais) aukso medaliai.

Jis taip pat laimėjo pasaulio (1986) ir Europos čempionatų (1987) bronzą kaip nacionalinės ekipos treneris. Tuomet rinktinėje pirmuosius žingsnius žengė V. Divacas, D. Radja, Toni Kukočius ir Aleksandras Djordjevičius.

Kitais žodžiais tariant jis buvo Arvydas Sabonis – 20 metų prieš Arvydą Sabonį. Tik 10 cm žemesnis ir 30 kg lengvesnis.

1. Arvydas Sabonis (1964, Lietuva)

221 cm Lietuvos milžinas turėjo įžaidėjo matymą aikštėje, atakuojančio gynėjo ar snaiperio metimą ir „centro“ jėgą kovojant dėl kamuolių. Jis turėjo viską. Grynas Lietuvos nesibaigiančio krepšinio šaltinio produktas. Talentas, gimęs žaisti krepšinį ir skinti pergales, net jei tam mėgino sutrukdyti sunkios traumos.

Kai po aštuonerių metų su „Žalgiriu“ 1989 metais jis pasirašė sutartį su Valjadolido „Forum“, vos galėjo paeiti. Tačiau apsigydęs traumas, 1992 metais prisidėjo prie Madrido „Real“ ir laimėjo vienintelį savo Eurolygos titulą (1995).

Būdamas 31-erių metų Sabas sukirto rankomis su Portlando „Trail Blazers“ ir įrodė, kad skirstymas jauni-seni žaidėjai yra mitas. Yra geri žaidėjai, labai geri ir likusieji.

A. Sabonis NBA lygoje žaidė šešis sezonus, per 470 rungtynių vidutiniškai pelnė 12 taškų, atkovojo 7,3 taško ir atliko 2,1 rezultatyvaus perdavimo.

Su tuometinės Sovietų Sąjungos rinktine Seule jis tapo olimpiniu čempionu, iškovojo pasaulio (1982) ir Europos (1985) čempionatų auksą. Su Lietuvos nacionaline ekipa Sabas laimėjo du olimpinius bronzos medalius (1992 ir 1996 metais) ir tapo Europos vicečempionu (1995).

Būdamas 40-ies „centras“ grįžo į Kauno „Žalgirį“ ir 2003–2004 metų Eurolygos sezone demonstravo fantastišką sportinę formą. Nuo 2011 metų A. Sabonis yra įtrauktas į krepšinio šlovės muziejų Springfilde.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (70)