Apie tai, ką reiškia Lietuva, koks jausmas yra gyventi gimtinėje, iškovoti pergales po Lietuvos trispalve ar kaip turėtume skatinti patriotiškumą kalbėjo ilgametis Lietuvos rinktinės bei dabartinis Utenos „Juventus“ treneris Antanas Sireika.
– Buvote ilgametis Lietuvos rinktinės bei Lietuvos klubų treneris. Ką jums reiškia galimybė Lietuvoje dirbti mėgstamą darbą?
– Visur gerai, bet namuose mieliausia. Esu daug metų pradirbęs, bet maloniausia yra dirbti savo šalyje, kur pažįstamas miestas, žaidėjai. Žmonės išvažiuoja ne dėl to, kad čia nepatinka, o dėl prastų finansinių sąlygų. Be abejonės, kad geriausia dirbti yra namuose.
– Kokius jausmus sukelia pergalės iškovotos po Lietuvos trispalve?
– Vienareikšmiškai nepakartojamas jausmas. Pergalės ir taip yra puikus jausmas, o jei jos dar iškovotos su Lietuvos rinktine.. Girdi skambant himną ir suvoki, kad džiaugsmas yra visai Lietuvai. Tai visos šalies pergalė.
– Esate dirbęs Rusijoje bei Japonijoje. Kuo buvimas ir darbas Lietuvoje skiriasi nuo gyvenimo užsienio šalyse?
– Išskirčiau bendravimo stoką. Šalia tavęs nėra artimų žmonių, draugų, jautiesi vienišas ir pasigendi bendravimo sava kalba. Japonijoje žmonės buvo nekalbantys anglų kalba bei uždari. Žinoma, ten yra gražūs miestai ir gamta, bet kiek tuo gali grožėtis? Ilgainiui būdamas jautiesi nesavas ir įspraustas į rėmus. Žmogaus gyvenimo esmė yra bendravimas. Tiek šeimoje, tiek darbe.
– Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Lietuvą, koks tas sakinys būtų?
– Žalias ir mielas kraštas, gimtinė.
– Sakoma, kad krepšinis Lietuvoje labai suvienija tautą. Ar užtenka mūsų šalyje patriotiškumo?
– Neužtenka. Ypatingai paskutiniu metu žmonėse prasiveržia pavydas, kažkoks niekinimas kito asmens, mumyse trūksta vienybės. Norėtųsi, kad jeigu lietuvis pasiekia kažką, nesvarbu kurioje sporto šakoje, tai būtų džiaugsmas visiems, tačiau dažniausiai vis tiek randama prie ko prikibti. Pavydi dėmesio, kažkokių skiriamų lėšų. Mes turime džiaugtis kitais lietuviais.
– Kaip manote, kaip per krepšinį galima skatinti patriotiškumą?
– Mėgstu patarles, nes ten yra sudėta mūsų protėvių išmintis. Yra tokia patarlė: „užmiršęs praeitį, neturėsi ateities“. Mes negalime pamiršti mūsų buvusių krepšininkų. Seniau daug kalbėdavome apie Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, tačiau daug mažiau yra kalbama apie Šarūną Jasikevičių, Arvydą Macijauską ar Ramūną Šiškauską, kurie irgi buvo puikūs krepšininkai. Lietuvoje trūksta laidų apie krepšinį. Negalime užmiršti praeities krepšininkų, jie turėtų būti pavyzdys ateities kartoms.
– Kokia jūsų pati mėgstamiausia vieta Lietuvoje?
– Man geriausia namuose – Šiauliuose. Aplink šį miestą yra daug gražių vietų. Dabar gera ir Utenoje. Nors buvau visą pasaulį išvažinėjęs, bet nebuvau buvęs Labanoro girioje ar prie Tauragno ežero. Dabar aplankau šias vietas, ten graži gamta, gražūs vaizdai.
– Kaip vertinate tokias LKL ir generalinio rėmėjo iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti patriotiškumą, pilietiškumą, ugdyti vertybes?
– Aš norėčiau, kad tai darytų ne tik LKL lyga. Tai turėtų būti daroma nuo mažens, nuo vaikų lygio. Mes neįdiegsime emigrantams iškart į galvą, kad jei jie tiek daug dirbs Lietuvoje, tai galės pragyventi ir čia. Šitaip neįdiegsime atgal jiems patriotiškumo, tačiau to reikia neprarasti iš viso. Manau, kad reikia keisti mokymo programas, reikia, kad žmogus nuo jaunystės džiaugtųsi esąs lietuvis, kad gerbtų savo kraštą ir mokytojus, kurie jį moko. Tai nėra kažkokia žeminanti profesija. LKLas yra tik viso to dalis. Savo srityje – krepšinyje, nepraraskime to, ką turime. Jei nebegerbsime krepšinio, tai nežinau ar daugiau kokią sporto šaką prisijaukinsime ir galėsime taip garbinti.
