„Žalgirio“ vairą praėjusio sezono viduryje perėmęs Š. Jasikevičius šią vasarą komandą subūrė pagal savo viziją ir jau dabar ragauja saldžius įdirbio vaisius – kauniečiai Eurolygoje per 22 turus šventė 9 pergales. Nors klubo vadovai komandai kėlė tikslą iškovoti 10 pergalių, patys žalgiriečiai dabar yra nusitaikę kur kas aukščiau – žengia dešimti, o iki TOP-8 trūksta tik dvejų laimėtų rungtynių.
Ir tai neatrodo nepasiekiama, ypač prisiminus visai neseniai sekusią fantastišką seriją – vienas paskui kitą parklupdyti buvo net trys Eurolygos gigantai: čempionas Maskvos CSKA, turtingasis Stambulo „Daruššafaka“ ir „Barcelona“.
Net jei „Žalgiris“ ir nepateks į elitinį aštuonetą, didžioji dalis sirgalių už pasirodymą tikrai paplos atsistoję. Kai kurie iš jų jau net tyliai pasvajoja, kad susižaidęs ir dar keliais naujokais pasipildęs Kauno klubas ten pateks jau kitais metais. Bet visuomet yra „bet“.
„Labai daug kas priklausys nuo Šarūno: jeigu jis lieka, tai ir patiems žaidėjams, kurie dirbdami su juo tobulėja, bus lengviau apsispręsti likti ir neieškoti kitų variantų. O jeigu išeina pagrindinis komandos varikliukas, tai visi ims žvalgytis geresnių galimybių“, – svarstė P. Motiejūnas.
40-metis strategas su „Žalgiriu“ yra pasirašęs sutartį iki 2018 metų, tačiau joje įtrauktas punktas, leidžiantis vasarą išvykti.
„Šarūnas nėra žmogus, kuriam viską lemia pinigai – jis turi laimėtojo mentalitetą, jis nori nugalėti, todėl ir galvotų tik apie tas komandas, kurios eis kovoti galvodamos apie finalinį ketvertą ar net Eurolygos čempionės titulą“, – pabrėžė kauniečių ekipos direktorius.
Interviu Krepšinis.lt jis pasidalino savo mintimis apie pirmąją sezono pusę, įspūdingas pergales Eurolygoje, papasakojo apie „Žalgirio“ finansinę padėtį ir išsakė, ką labiausiai norėtų pakeisti LKL čempionate.
– Nors jūs sezono rezultatus visada vertinate pagal laimėtus titulus, bet kaip įvertintumėte pirmąją jo pusę: pasiekimai pateisino lūkesčius ar galbūt net ir viršijo? – Krepšinis.lt paklausė P. Motiejūno.
– Tikslus lengviausia nubrėžti tam, kad matytum, kur eini, o kelias kartais būna sėkmingas, o kartais – ne. Bet matydami, kaip komanda klijuojasi, kaip žaidėjams sekasi tobulėti... Ypač dabar, kai kalbame po rungtynių su „Dzūkija“, kai ir Isaiah Hartensteinas, ir Paulius Valinskas gerai sužaidė, tai matosi pozityvumas: ir jaunimas auga, ir vyresni žaidėjai susiklijuoja – kai tai matai, esi daugmaž patenkintas.
– CSKA Eurolygoje nugalėtas po 17 metų pertraukos, „Daruššafaka“ parklupdyta išvykoje, „Barca“ Kaune įveikta pirmą kartą istorijoje. Ką tokios pergalės reiškia „Žalgirio“ vardui?
– Tai reiškia daug (šypteli), bet dabar juk Eurolyga yra pasikeitusi, tai tokios pergalės turi tapti normaliomis. Negalime džiaugtis, kad pirmą kartą per 18 bandymų nugalėjome CSKA – kitais metais vėl jie laukia, todėl turime keisti šią statistiką. Pasikeitęs formatas turi daug įtakos: negali užmigti ant laurų, nes kitais metais visi vėl čia suvažiuos.
– Kiekviena pergalė Eurolygoje verta ir 40 tūkst. eurų. Neblogas paskatinimas?
– Kalbant apie komandos vadovaujantį sektorių, tai tos pergalės yra privalomos, nes mes žinome, kad kitaip nesurinksime biudžeto. Bent jau man yra papildoma įtampa, kai žinau, kad nuo to priklauso, ar laiku bus algos mokamos, ar vėl vėluosime, ar atsiskaitysime su žaidėjais po sezono. Iš mūsų pusės jaučiasi papildomas jauduliukas – tai yra svarbus įnašas į mūsų biudžetą. Mes kėlėme tikslą 10 pergalių – tai yra 400 tūkst. eurų, kas beveik prilygsta pajamoms iš generalinio rėmėjo.
– „Lietuvos ryto“ atstovai, kalbėdami apie kovą su „Žalgiriu“, dažnai pamini didesnį jūsų biudžetą, kuris leidžia jums surinkti geresnę sudėtį. O ar pats „Žalgiris“ jau jaučiasi stabiliai finansiškai?
– (atsidūsta) 4-5 kartai – iš piršto laužti skaičiai. Mes žinome savo konkurentų, ypatingai Europoje, biudžetus, nes visi siunčiame, ir visi gauname tą informaciją. Yra dvi medalio pusės. Eurolygoje pagal biudžetą esame antri nuo galo, bet neiname ir neverkiame, kad esame mažiausi, todėl duokite mums lengvatų. LKL viskas pasikeičia, nes esame stipresni ir turime didesnį biudžetą. Bet reikia žiūrėti ne tik į vilniečius – ką tada kalbėti Klaipėdai, Panevėžiui ir visiems kitiems, kurių biudžetai dar mažesni? Jie vis tiek su mumis kaunasi. Yra dvigubi standartai.
Bet mes džiaugiamės, kad mes turime Eurolygą, kad surenkame biudžetą, kad esame patrauklūs rėmėjams, ir tikimės, kad tokie ir liksime. Mums reikia toliau augti – niekada negalime pasakyti, kad esame itin stabilūs ir viskas finansiškai eina į priekį. Taip, biudžeto formavimas yra daug protingiau sudėliotas: jeigu šią vasarą pavyks pratęsti sutartis su visais rėmėjais, tai turėsime tęstinumą. Dar yra miesto pagalba. Turime pagrindą, bėgius, kuriais mes važiuojame, ir norime tą stabilumą išlaikyti.
– Kai Šarūnas Jasikevičius perėmė komandos vairą, „Žalgiris“ ėmė augti akyse. Ar jaučiasi pokyčiai iš sirgalių palaikymo, lankomumo ir apskritai susidomėjimo?
– Deja, bet iš lankomumo tai dar nepasijautė. Ypač LKL rungtynėse rezultatai nėra tokie, kokių norėtųsi. Spaudoje matome, kad tiek Šarūno, tiek žaidėjų bendravimas yra kitoks – kaip mes visą laiką sakome: kaip Kaunas yra Kaunas, taip Šaras yra Šaras. Jis atneša savo energiją, ekspresyvumą, bendravimą ir tai persiduoda visiems kitiems. Tikrai jaučiame skirtumą. Palyginus su kitais treneriais, jis – gerokai jaunesnės kartos atstovas, o tai ir turi didelę įtaką. Iš patirties galiu pasakyti, kad dauguma trenerių nelenda į tas sferas, kurios yra ne jų – užsiima tik darbu aikštelėje ir daugiau nieko nekomentuoja.
O kaip Šarūnas aikštelėje visada ieško smulkmenų, taip jis nori, kad ir už aikštės ribų visi būtų profesionalesni bei pasitemptų. Dėl to ir matome kandžius komentarus, kurie kartais žmonėms nepatinka, nes jis nori, kad visi dirbtų profesionaliau. Visi mes taip turėtume augti, kol jis čia yra ir kol jis stengiasi visą krepšinio bendruomenę pakelti į kitą lygį, kad negalvotume, jog esame geriausi ir nebėra kur tobulėti.
– O tie trenerio pasisakymai, kritika teisėjų atžvilgiu ar tos pačios techninės pražangos stipriai kerta klubui per kišenę?
– Eurolygoje – ne, LKL – patys treneriai ir žaidėjai atsiskaito už kiekvieną techninę pražangą. Mes dažnai pajuokaujame, kad Šarūnui pačiam iš kišenės eina, bet vėlgi jis toks yra ir to nepakeisime. Juk nepasidarys jis staiga ramus, nieko nesakantis ar nerodantis emocijų, o bendravimas su teisėjais tiek Eurolygoje, tiek LKL jam, kaip jaunam treneriui, sekasi puikiai. Jis tikrai mato ribas, kada peržengia, kada ne – kiekvienose rungtynėse matosi, kad vis labiau save kontroliuoja. Bet nėra taip, kad tos emocijos nepamatuotos – dažniausiai jos būna apmąstytos.
– Š. Jasikevičius ne kartą minėjo, kad kalbėjo ir diskutavo su Eurolyga dėl teisėjų darbo. Kaip tos diskusijos vyko?
– Tiek Eurolygoje, tiek LKL bendravimas dėl teisėjų darbo yra toks pats: yra teisėjų atstovai, kurie juos skiria, kurie vertina jų darbą – jeigu esame nepatenkinti ar matome, kad kažkas buvo neteisingai užfiksuota, tai kalbamės. Vėlgi yra dvejopas bendravimas. Yra kalba apie teisėjų paskyrimą: nesakau, kad norime to ar nenorime ano, bet yra teisėjų reitingai, todėl prašome, kad švilptų aukščiausio lygio teisėjai. Dėl to su LKL ne kartą apie tai kalbėjome.
O antra dalis – žaidimo epizodai. Normalu, kad klubas klausia nesuprasdamas ar galvodamas, jog turėjo būti kitaip interpretuojamas vienas ar kitas epizodas. Mes juos iškarpome ir prašome, kad pakomentuotų: ar mūsų požiūris sutampa, kad čia galėjo būti klaida, ar galbūt mes nesuprantame, nes pasikeitė taisyklės. Tas bendravimas yra normalus, atviras, ieškant bendro supratimo, kaip jie traktuoja epizodus – tiesiog dalykinis bendravimas.
– Šaras dar gruodžio pradžioje Basketnews.lt žurnalistui Jonui Miklovui minėjo, kad sulaukė net trijų pasiūlymų iš Eurolygos klubų. Ar tų skambučių po pastarųjų skambių pergalių padaugėjo?
– Visiems reikia suprasti, kad Šarūnas yra toks treneris, kuris neis bet kur. Aš įsivaizduoju, kad komandų, kuriose jis norėtų save matyti, sąrašas yra protingai apgalvotas. Šarūnas nėra žmogus, kuriam viską lemia pinigai – jis turi laimėtojo mentalitetą, jis nori nugalėti, todėl ir galvotų tik apie tas komandas, kurios eis kovoti galvodamos apie finalinį ketvertą ar net Eurolygos čempionės titulą. Kai viduryje sezono buvo atmesti visi pasiūlymai, manau, kad visi suprato, jog jis neateis kaip gelbėtojas likusiai sezono daliai, o lauks vasaros ir žiūrės klubų planus.
– Kokią matote tikimybę Šarūną išlaikyti šią vasarą?
– Nors jis galvoje turėjo pokyčius sudėtyje sezono metu, tačiau net ir šis pasakymas parodo, kad treneris galvoja taip pat kaip ir klubas – kuo žaidėjai ilgiau laikosi kartu, tuo labiau vienas kitą pažįsta, tuo labiau susigyvena. Ir lygiai taip pat treneris: jeigu su komanda dirba ne metus, o dvejus ar trejus – norint eiti toliau, reikalinga kuo mažiau pokyčių. Šioje vietoje požiūris sutampa, bet mes tikrai negalvojame, kad tai yra ženklas, jog jis liks ar neliks. Mes nuolat kalbame apie ateinantį sezoną, dėliojamės viziją, kuriose pozicijose galėtume ieškoti žaidėjų – jau dabar turime tų krepšininkų sąrašus, juos sekame. Ir tas darbas jau vyko nuo pat sezono pradžios – mes negalvojome tik apie šį sezoną: viską dėliojamės 2-3 metams į priekį.
– Garantuotas sutartis kitiems metams turi Paulius Jankūnas, Artūras Milaknis, Antanas Kavaliauskas ir Edgaras Ulanovas, o Luko Lekavičiaus, Leo Westermanno ir Kevino Pangoso sutartyse yra numatyta galimybę jas pratęsti dar sezonui. Yra rimti pamatai, kurie gali padėti išlaikyti tiek trenerį, tiek žaidėjus, nes galima būtų jau ir tikslus aukštesnius kelti. Ar ir jūs panašiai žvelgiate į šią situaciją?
– Tas pagrindas yra, bet jis gali labai greitai subyrėti – labai daug kas priklausys nuo Šarūno: jeigu jis lieka, tai ir patiems žaidėjams, kurie dirbdami su juo tobulėja, bus lengviau apsispręsti likti ir neieškoti kitų variantų. O jeigu išeina pagrindinis komandos varikliukas, tai visi ims žvalgytis geresnių galimybių.
– „Žalgirio“ piramidėje užaugę L. Lekavčius ir E. Ulanovas žaidžia nuostabius sezonus. Jums, kaip klubo vadovui, tikriausiai smagu matyti tokį krepšininkų augimą...
– Be galo smagu. Dažnai, kai kalbame apie „Žalgirio“ išaugintus žaidėjus, apsiribojame P. Jankūnu, Jonu Mačiuliu ir Mantu Kalniečiu, todėl labai smagu, kad atsirado Lukas, o Edgaras kasmet įrodinėja, kad yra žaidėjas, kuriuo galima pasikliauti. Nepamirškime A. Milaknio, kuris taip pat užaugo pas mus – jis taip pat jau įrodė, kad yra Eurolygos lygio žaidėjas.
Visa tai motyvuoja, bet labiausiai norėtųsi, kad tai motyvuotų jaunąją kartą, kuri žaidžia dublerių komandoje ar sportuoja A. Sabonio krepšinio mokykloje – norime, kad jie žinotų, jog gali patekti į pagrindinę komandą. Šiemet turime ir Lauryną Birutį, ir Gytį Masiulį, ir Kristupą Žemaitį, kurie yra pagrindiniai dublerių komandos vedliai, tas pats P. Valinskas ar Martynas Varnas, kuriam su ta trauma labai nepasisekė – jų įtraukimas į sistemą ir progresas parodo, kad įmanoma mums užsiauginti savus žaidėjus.
– Kalbant apie I. Hartesnteiną, vasarą jis NBA naujokų biržoje turėtų būti pašauktas gana aukštai. Esate kalbėję, kokį kelią vokietis rinksis – iškart išvyks ar dar metams liks Kaune?
– Dabar jis pats nieko negali pasakyti – viskas bus aišku tik po biržos. Mes su juo turime sutartį, bet kaip bus toliau – priklausys nuo jį pasikvietusios komandos.
– LKL čempionate jus „Lietkabelis“ įveikė jau net du kartus, o ir pats LKL lygis gerokai išaugo. Padidėjus Eurolygos tempui, sunkios kovos vietiniame fronte, kai nėra laiko atsipūsti, yra privalumas ar kaip tik trūkumas?
– Sunku pasakyti. Yra pliusų ir minusų. LKL čempionate žiūrovai pasižiūrėti rungtynių su Alytumi, Kėdainiais ar Šiauliais, kurios užima paskutines vietas, tegul neįsižeidžia tos komandos, ateina vieną kartą, nes jiems įdomu, o antrą jau nebeateina. Mums tai kenkia. Kai mes važiuojame į kitus miestus, tai matome pilnas arenas – suprantame, kad turime prisidėti prie LKL augimo: kai mes atvažiuojame, tam miestui yra šventė. Minusas yra tas, kad mūsų sirgaliams neįdomu, o pliusas – kad kitiems įdomu.
Suku link to, kad mums keturi ratai yra didelis klaustukas. Mes šiemet pirmą kartą keičiame treniruočių ritmą, treniruočių kiekį, nes vienos rungtynės veja kitas – kol kas sunku pasakyti, ar kai yra sunkus varžovas yra geriau nei treniruotė, ar geriau kai būtų mažiau rungtynių ir mes galėtume ilgiau pailsėti bei pasportuoti. Bet aš kalbu tik apie „Žalgirį“.
– Remigijus Milašius jau yra užsiminęs, kad norėtų didinti LKL komandų skaičių, bet taip atsirastų daugiau silpnesnių ekipų. Jeigu klaustų jūsų: mažiau klubų, bet jie stipresni, ir keturi ratai ar daugiau komandų, tarp kurių ir nemažai silpnų, bet tik du ratai – kuris variantas geresnis?
– Mes būtume už tai, kad būtų mažiau rungtynių. Kokiu būdu tai pasiekti yra geriau – didinti komandų skaičių ar tiesiog sumažinti rungtynių skaičių – sunku pasakyti. Mes tikrai džiaugtumėmės, jeigu LKL čempionate būtų mažiau rungtynių, nes Eurolygoje jų nesumažinsime.
– Dabar 8 geriausios komandos stojo į kovą dėl Karaliaus Mindaugo taurės. Ar jus labai nustebino „Lietuvos ryto“ antausis Utenoje?
– Be abejo, nustebino. Kai krenta favoritai – visada stebina, nėra ką kalbėti. Bet čia taurės varžybos – visur taip būna. Nesame ir mes kaip „Žalgiris“ apsaugoti – kalbame prieš rungtynes, kurios mus gali pastatyti į tą pačią vietą, kurioje yra ir varžovai (pokalbis vyko trečiadienį, prieš „Žalgirio“ ir „Neptūno“ mačą, kurį kauniečiai laimėjo 81:58 – Krepšinis.lt). Tuo ir yra įdomi ta taurė, ypač kitose lygose, kad viskas vyksta iš vienų rungtynių.
– Akivaizdu, kad jūsų tikslas yra tik vienas – laimėti Karaliaus Mindaugo taurę. Bet ar yra didelė reikšmė prieš kokią komandą? Galbūt šiemet norėjosi revanšo prieš „Lietuvos rytą“?
– Mes Lietuvoje neturime principinių varžovų – tai labiau pateikiama fanams. Žiūrint į rezultatus, tai nebegalima negerbti Panevėžio, kuris mums jau du kartus kalė į klyną – šį sezoną būtent „Lietkabelis“ yra mūsų principinis varžovas, bet turime juos įveikti. O kovą su „Lietuvos rytu“ išskirtine daro kovos ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.
Bet reikėtų pasižiūrėti, kad per pastaruosius penkerius metus vaizdas keičiasi: kažkurios komandos šlubuoja, kažkurios komandos kyla į viršų. Matome, kaip tie patys „Šiauliai“, mūsų nuolatiniai bronzininkai, sėdi dugne, ir linkime, kad ta komanda išliktų mieste.
Mes nekreipiame dėmesio prieš ką reikia žaisti, nes svarbiausia – atlikti savo darbą. Turime iškovoti taurę – nesvarbu kaip ir nesvarbu prieš ką. Mes norime pasakyti, kad esame 2017 metų taurės savininkai. Jeigu to nepadarysime, tai mūsų tikrai neguos mes Klaipėdai, ar Prienams, ar Panevėžiui, ar tai pačiai Utenai pralaimėsime.
