O prieš pat Eurolygos startą optimizmo netrūko.
„Žalgiris“ šį sezoną tikrai sustiprėjo. Manau, kad mūsų stiprybė bus ilgas atsarginių žaidėjų suolelis. Turime gerą sudėtį, labai lygiavertę. Tai mums leis žaisti intensyviau, netaupant jėgų. Turime Mantą Kalnietį, kuris mėgsta greitą žaidimą. Taip pat turime Renaldą Seibutį, kuris tokiame žaidime gali gerai jaustis“, – taip kalbėjo tuometis Kauno klubo vyriausiasis treneris Gintaras Krapikas.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad realybė yra gana niūri ir pilka. Būtent prastas komplektavimas labiausiai lėmė, kad žalgiriečių pasirodymą pajėgiausiame Europos turnyre galima įvertinti kaip vidutinišką.
Iš Kauno klubo pirkinių viltis pateisino tik Ianas Vougioukas. Nuvylė Renaldas Seibutis, Mantas Kalnietis, Olivier Hanlanas, o ypač – Brockas Motumas, Jerome'as Randle'as ir Martynas Pocius.
O prieš sezoną kalbėta, kad komanda yra pajėgi patekti į atkrintamąsias varžybas. Geriausias šio sezono „Žalgirio“ krepšininkas Paulius Jankūnas ekipos žaidimą Eurolygoje įvertino septynetu dešimtbalėje sistemoje. Mano nuomone, kauniečiai daugiausia verti tik šešeto.
Kauniečiai buvo viena pačių prasčiausių turnyro ekipų pagal pelnytus ir praleistus taškus, dvitaškių bei tritaškių taiklumą, rezultatyvius perdavimus. „Žalgirio“ krepšininkai iš esmės gali didžiuotis tik vienu, tikrai ne pačiu svarbiausiu statistikos rodikliu – baudų metimų pataikymu. Juo Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai pranoko visas TOP-16 komandas.
Keletas statistikos komponentų rodo, kad dėl dažnų pralaimėjimų yra ir trenerių kaltės. Tarkim, „Žalgirio“ žaidėjai ryškiai daugiausiai Eurolygoje metė dvitaškių – vidutiniškai net po 44,04 karto per mačą. O kauniečių dvitaškių pataikymo procentas pats prasčiausias tarp TOP-16 dalyvių ir 23-tas tarp 24 ekipų (47,02 proc.).
Šis disbalansas tiesiog bado akis – „Žalgirio“ žaidime buvo aiškiai per daug lėto pozicinio puolimo, per daug „centravimo“ „ant ūselio“ ir per mažai greitų kontratakų, kuriose taiklumas paprastai būna solidus, nes dauguma išpuolių baigiama iš po krepšio.
Taip, Kauno komanda turi solidžiai nugarą į krepšį rungtyniaujantį I. Vougiouką, neblogus šios srities specialistus P. Jankūną, Edgarą Ulanovą. Tačiau šio krepšininko dvitaškių taiklumas siekė tik 38 proc., o jis „centruodavo“ dažnai. I. Vogiouko, P. Jankūno žaidimas nugarą į krepšį davė kur kas daugiau vaisių, bet lazda turi du galus. Nuolat kaišiojant kamuolį priekinės linijos žaidėjams, puolimas tampa statiškas, mažiau juda kamuolys, o jei varžovai nedvigubina, 3-4 iš jų gali gindamiesi nuolat atsipūsti.
Sakysite, kad itin dažni dvitaškių metimai yra logiški, nes „Žalgiris“ neturi aukšto lygio snaiperių. Taip, bet Kauno komandoje yra ne vienas iš toli sugebantis pataikyti krepšininkas. Tai, kad žalgiriečiai sugeba įmesti tritaškius, jie įrodė TOP-16 etapo antroje pusėje. Dvikovoje su „Chimki“ Lietuvos čempionų tritaškių taiklumas buvo 44 proc., su CSKA – 41, su „Barcelona – 42 proc.!
Kauniečiai per vieną dvikovą vidutiniškai iš toli atakavo tik 16,38 karto – akivaizdžiai rečiausiai iš visų 24 Eurolygos klubų. Tarkim, Krasnodaro „Lokomotiv Kuban“ metė 26,3 tritaškio, nors Rusijos ekipos toli gražu nėra tarp iš toli taikliausiai atakuojančių komandų. Ir pirmokai žino, kad dažniau metant tritaškius didesnė galimybė jų daugiau pataikyti, o trys taškai yra daugiau negu du.
Nemažai krepšinio gerbėjų mano, kad nereikėjo atleisti G. Krapiko. Su juo „Žalgiris“ šventė 5 pergales per 12 rungtynių, o su Š. Jasikevičiumi laimėjo tik du kartus iš 12-os.
Tačiau, vadovaujant Šarui, per daugumą mačų kauniečiai kovėsi su pajėgesniais varžovais. Su Š. Jasikevičiumi žaidimas tapo kiek greitesnis, dinamiškesnis, patrauklesnis akiai. Galima suprasti ir klubo vadovus – po dviejų beviltiškų pralaimėjimų TOP-16 pradžioje, „Žalgirio“ arenos tribūnos tikriausiai būtų gerokai aptuštėjusios. Prie vairo stojus Šarui, sirgaliams buvo smalsu, kaip naujajame vaidmenyje seksis geriausiam visų laikų Lietuvos įžaidėjui.
Nemanau, kad „Žalgiris“ būtų nuvertęs kalnus ir patekęs į ketvirtfinalį, jei būtų patekęs į E grupę. Joje turbūt būtų šventęs viena kita pergale daugiau, ko gero, būtų aplenkęs Zagrebo „Cedevita“ ekipą, gal dar Malagos „Unicaja“, jei būtų sveikas Robertas Javtokas, bet ne daugiau.
Sutinku su „Žalgirio“ direktoriumi Pauliumi Motiejūnu, kad ateityje reikia daugiau remtis užsieniečiais. Juk, tarkim neprasto lygio antrosios linijos amerikiečių galima rasti už padorią kainą. Neabejoju, kad kauniečių sirgaliams svarbiau pergalės, o ne tai, kad ekipai atstovautų gausus būrys lietuvių. Štai baskai, kuriems tautinė savimonė labai svarbi, stulbinamai gausiai renkasi į Vitorijos „Laboral Kutxa“ rungtynes, nors šiame klube nėra nė vieno basko, tik vienas tikras ispanas (suolą trinantis Alberto Corbacho).
Kai kas galbūt norėtų rinktis tą modelį, kurį Eurolygoje anksčiau sėkmingai naudojo Belgrado „Partizan“ – dešimt serbų, dauguma kurių jauni ir talentingi, ir du stiprūs legionieriai. Bet „Žalgiriui“ tai nelabai tiktų. Mes neturime tiek gabaus jaunimo kaip serbai, kurie ir bręsta gerokai greičiau.
Greičiau pamirškime šį „Žalgirio“ Eurolygos sezoną ir laukime kito. Tikiu, kad P. Motiejūnas ir Ginas Rutkauskas padarys reikiamas išvadas.
