Apmaudu, nes Graikijos vicečempionai buvo įveikiami. Palyginti su praėjusiu sezonu, pasikeitė apie du trečdalius „Panathinaikos“ žaidėjų, kurie dar akivaizdžiai nesuderinę tarpusavio ryšių. Be to, dėl traumos nerungtyniavo pajėgus gynėjas Mike'as Jamesas.
Vardinant trūkumus pirmiausia reikia paminėti nekokią „Žalgirio“ gynybą. Ji nebuvo bloga nemažą mačo dalį, bet skylių nestigo. Ypač jos atsiverdavo tada, kai žaidė judrus varžovų aukštaūgis Chrisas Singletonas. Jį sugaudyti Augusto Limai ir Antanui Kavaliauskui buvo per sudėtinga. Nors Ch. Singletonas nepelnė labai daug taškų (įmetė 13), tačiau jam besiveržiant prie krepšio vienam iš kauniečių „centrų“ reikėdavo pagalbos. Tada gynyba vis trūkinėjo.
Galbūt problemų būtų mažiau, jei „Žalgiris“ būtų ilgiau rungtyniavęs be tikro vidurio puolėjo, o su Pauliumi Jankūnu ir Brocku Motumu. Svečiams truputį ir sekėsi, nes oponentai daug kartų iš toli prametė laisvi, nors „Panathinaikos“ šį sezoną yra tikra snaiperių komanda. Tarkime, absoliučiai visi priekinės linijos krepšininkai gali pataikyti tritaškių. Jau nekalbu apie gynėjus.
Ne kartą žalgiriečiai tiesiog „pamesdavo“ varžovus paprastose situacijose. Po varžovų užtvarų vienas kitam trūko komunikacijos. Žodžiu, gynyba ties perimetru vis braškėjo. Šeimininkams leista iš toli atakuoti net 30 kartų. Gerai, kad jie realizavo tik trečdalį metimų. Esant reikalui prie tritaškio linijos laisvą galima palikti nebent Nicką Calathesą, iš dalies Jamesą Gistą.
Tiesa, ginantis tikrai ne viskas buvo blogai. Galima pasidžiaugti veteranu Robertu Javtoku, kuris ne kartą sustabdė Ioannį Bourousį. R. Javtokas įrodė, kad jis reikalingas „Žalgiriui“. Jei ne šis vidurio puolėjas, I. Bourousis turbūt būtų pelnęs ne 11, o 20 taškų ar daugiau.
Gerai, kad Kauno komanda gindamasi kaitaliojo ritmą, vis bandė paspausti varžovus visoje aikštėje ir taip trumpino jų pozicinio puolimo laiką. Tačiau pačioje dvikovos pabaigoje spaudimas kažin ar buvo reikalingas. Ir be jo žalgiriečiai dar galėjo pasivyti varžovus. Spaudimas, ypač zoninis, yra rizikingas dalykas. Jis paprastai pasitelkimas tada, kai varžovai turi apčiuopiamą persvarą ir ją per trumpą laiką reikia likviduoti. Matėme, kai rungtynių pabaigoje spaudimo metu suklydo šiaip šauniai žaidęs B. Motumas, priešininkai įgijo kiekybinę persvarą ir pelnė iš po krepšio itin svarbius taškus.
Šiek tiek strigo ir Lietuvos čempionų puolimas. Kartais stigo geresnio kamuolio judėjimo. Svečiai iš viso atliko vos 9 rezultatyvius perdavimus. Šie „asistai – tik trijų „Žalgirio“ krepšininkų sąskaitoje.
Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai retokai pasinaudodavo I. Bourousiu lėtumu ir prastoka fizine kondicija. Jis po kurio nors „Žalgirio“ vidurio puolėjo užtvaros įžaidėjui, likdavo stovėti baudos aikštelėje ir neprišokdavo prie kauniečių antrosios lnijos krepšininko. Deja, daugelis kauniečių tolimų metimų buvo tušti (6/23, 26 proc.).
Kai žaisdavo Ch. Singletonas ir A. Lima, šeimininkai neleido žalgiriečiams atlikti pikenrolo (derinio dviese prieš du), kad brazilas, pastatęs užtvarą, judėtų į baudos aikštelę ir gautų kamuolį arti krepšio. Kauno ekipą klampino ir tiesiog vaikiškos klaidos – nepagauti kamuoliai, žingsniai, perdavimai varžovams į rankas paprastose situacijose.
„Žalgirio“ krepšininkus galima pagirti už solidžią kovą dėl atšokusių kamuolių (44:33). Puldami svečiai sugriebė net 18!
Smagu, kad itin drąsiai ir naudingai žaidė B. Motumas ir Lukas Lekavičius. Beveik nekyla abejonių, kad sveiko įžūlumo jiems įpūtė Š. Jasikevčius. Kitas pliusas tas, kad kauniečiai rungtyniavo ramiai, užtikrintai be panikos, išvengė gilesnių duobių ir tada, kai oponentai perimdavo iniciatyvą ir įgydavo 7-8 taškų pranašumą.
Pirmosios rungtynės, nors ir pralaimėtos, suteikia optimizmo, kad „Žalgiris“ Eurolygoje tikrai nebus paskutinis kaip prognozuoja kai kurie specialistai. Manau, kauniečiai yra pajėgūs pakovoti ir dėl vietos pirmajame dešimtuke.
