Kalbėdamas su Krepšinis.lt R. Kurtinaitis taip pat pasidalijo mintimis apie amžinų priešininkų Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ mūšį bei išsakė savo nuomonę apie FIBA ketinimus iš Europos čempionato pašalinti Lietuvos rinktinę.
– Kokį įspūdį jums paliko LKL grandų akistata („Žalgiris“ laimėjo 79:74)? Ar ta intriga priminė metus, kai jūs su „Lietuvos rytu“ triumfavote Lietuvoje? – Krepšinis.lt paklausė R. Kurtinaičio.
– Manau, kad LKL finale vis tiek žais „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“, todėl, nors turnyro lentelei rungtynės įtakos neturėjo, man buvo įdomu pasižiūrėti, nes tai vis tiek prestižinis mačas. Sakyčiau, kad rungtynės pavyko neblogos – galbūt iš „Lietuvos ryto“ pusės buvo per daug techninio broko, o būtent tai ir buvo pagrindinė pralaimėjimo priežastis. Vilniečiai klydo lemtingais momentais, bet nesudėtingose situacijose. Bet bendrai žiūrint, tai buvo gero lygio krepšinis, gera energija – man patiko rungtynės, nes jos buvo įtemptos. Paskutines 2-3 minutes „Žalgiris“ kaip ir buvo priekyje, bet jeigu „Lietuvos rytas“ būtų pataikęs vienu kitu metimu daugiau, tai galėjo viskas pasisukti į kitą pusę. Aš manau, kad šios komandos – lygiavertės varžovės, o didžiausia žalgiriečių paspirtis pergalei buvo namų sienos ir sirgalių palaikymas.
– Ar trenerių Tomo Pačėso ir Šarūno Jasikevičiaus trykštančios emocijos prideda žavesio šioms rungtynėms?
– Nežinau apie žavesį, bet žinau trenerio darbą. Jeigu tu sėdėsi ant suolo – nieko nepasieksi (šypteli). Šiais laikais turbūt net nežinau tokių trenerių, kurie atsisėda ir sėdi visas rungtynes. Jeigu nori iš komandos išgauti maksimumą, tu privalai būti jos dalimi. O komandos dalis ir yra tos pačios emocijos, tik kad už aikštelės ribų: tie patys šūksniai ar paplojimai – viskas įeina į rungtynių scenarijų.
Aišku, iš trenerių neatimsi kažkokių pykčių ar nepasitenkinimų teisėjų švilpukais – viskas yra trenerio darbo dalis. Jeigu tu nori laimėti – turi visas išsikrauti. Aš galiu pasakyti, kad pats, kai pernai su puse „Chimki“ komandos žaidėme pusfinalyje prieš „Lokomotiv“, sušlapdavau kiaurai per švarką – būdavau labiau suprakaitavęs nei žaidėjai. Tu gali net tų emocijų neparodyti, bet jeigu tau svarbu laimėti – verda net vidus (juokiasi). Jeigu nori tik pažaisti, tai gali pavaikščioti, nesusigadinti šukuosenos ar kažkokio lūpdažio. Man patinka tokia energija iš trenerių – ji komandai duoda papildomus 30 proc. energijos.
– Nežinau, ar jums teko stebėti „Lietuvos ryto“ rungtynes Prienuose, bet Kaune sostinės ekipos žaidėjai rodė daug didesnę motyvaciją. Ar tikite sąmokslo teorija, kad vilniečiai galėjo specialiai pralaimėti „Vytautui“?
– Mačiau rungtynes, bet nemanau, kad specialiai pralaimėjo. Manau, kad buvo kažkokie taktiniai sumetimai – aš irgi taip būčiau pasielgęs. Aišku, visos rungtynės yra svarbios ir kiekvienas treneris bei žaidėjai nori laimėti jas visas, bet kai už kelių dienų tavęs laukia toks prestižinis mačas Kaune su „Žalgiriu“, o trečiadienį žaidi su gana pajėgia komanda... Mačiau, kad T. Pačėsas nenaudojo visų savo žaidėjų ir nebuvo toks energingas kaip įprastai, bet visą tą energiją, kurią jie sutaupė, mes matėme vakar. Ir aš nematau čia jokių sąmokslo teorijų.
– T. Pačėsas šiemet jau įrodė, kad dėl galutinio tikslo yra pasiryžęs paaukoti kelias rungtynes ar net atlaikyti kritiką – juk prieš triumfą Karaliaus Mindaugo taurėje pralaimėjo kelis LKL mačus. Kadangi sezono pabaigoje visi labiau žiūri į laimėtus titulus, o ne kaip jie iškovoti, tai galbūt čia yra gera strategija?
– Na, visi mato ir kaip iškovoji tuos titulus, bet aš manau, kad tie momentai yra skirtingi. Tuomet Tomas buvo tik atėjęs ir jam reikėjo skubiai daryti pokyčius komandoje – jis sustiprino ir pailgino treniruotes. O toks intensyvumas visada sukuria duobelę tavo žaidime ir rezultatai ateina tik po kurio laiko, kai kūnas atsigauna. Būtent taip ir buvo: tiek su „Juventus“, tiek su „Lietkabeliu“, tiek su „Pieno žvaigždėmis“ jie įkrito į duobę, bet Mindaugo taurės finale su „Žalgiriu“ jėgų kompensacija jau sugrįžo ir komanda laimėjo titulą. Strategijų yra visokių, bet jeigu galiausiai tikslas yra pasiekiamas – tokia strategija yra pateisinama.
Aš galiu pasakyti, kad kai 1992 metų olimpinių žaidynių pusfinalyje mes žaidėme su „Dream Team“ – visi norėjo žaisti po 40 minučių. Michaelas Jordanas, Magicas Johnsonas ar Charlesas Barkley – tokias žvaigždes mes matėme tik per televizorių. Bet Vladas Garastas pasirinko tokią taktiką, kad pagrindiniai žaidėjai žaidė po kelias minutes, o atsarginiai žaidė visas rungtynes, nes mums jau kitą dieną reikėjo rungtyniauti prieš NVS rinktinę dėl trečios vietos. Mes švieži atėję laimėjome bronzą Lietuvai – trenerio Garasto strategija tada labai pasiteisino. Pusfinalyje nežaidėme visa jėga, bet dėl medalių atidavėme visas jėgas – manau, kad tai teisinga. Galbūt žiūrovams tai nėra priimtina, bet kai sieki tikslo, naudoji visokias priemones – svarbiausia pasiekti tikslą.
– „Lietuvos rytas“ vertėsi praktiškai be dviejų savo pagrindinių aukštaūgių ir tai atsispindėjo žaidime: vilniečiai taškus rinko tritaškiais, kauniečiai – dvitaškiais. Ar galima sakyti, kad visiškai pasveikus Antanui Kavaliauskui ir Adamui Lapetai, „Lietuvos rytas“ turės didelį pranašumą prieš „Žalgirį“?
– Taip, manau, kad čia yra vilniečių potencialas. „Lietuvos rytas“ turi krūvą žaidėjų, kurie gerai meta tritaškius, bet aš nematau, kaip „Žalgiris“ galėtų pagerinti savo tritaškių pataikymo procentą. Gerų metikų, kuriais Jasikevičius galėtų remtis, „Žalgiris“ šį sezoną neturi. Taip, galbūt jie ir gali vienose ar kitose rungtynėse įmesti 10 tritaškių, bet šiemet tai nėra stiprioji jų pusė.
O „Lietuvos rytas“, kai sugrįš abu vidurio puolėjai, bus tikrai pavojingesnė komanda. Nors norėčiau išskirti Artūrą Jomantą, kuris puikiai susitvarkė su Pauliumi Jankūnu – tiek energijos, tiek jėgos atžvilgiu. Mes žinome, kaip įprastai gerai žaidžia P. Jankūnas, bet vakar jis buvo tik A. Jomanto šešėlyje.
– Lukas Lekavičius sužaidė labai geras rungtynes ir susilaukė abiejų trenerių pagyrų (16 tšk., 2 rez. perd. per 21 min.). Žvelgiant iš rinktinės perspektyvų, ar džiugu matyti jį įsižaidžiantį? Ar šis mačas tebuvo išimtis?
– Jis pats turi parodyti: tai buvo išimtis ar ne. Pernai jis buvo labai didelis atradimas – labai stebėjausi ir džiaugiausi L. Lekavičiaus žaidimu: drąsus jaunas vaikinukas. Šiemet buvo prigesęs pusę sezono, nors kaip tik galvojau, kad šis sezonas jam bus dar geresnis. Aš žiūriu iš trenerio pozicijos: žaidė puikiai, kontroliavo „Žalgirio“ pozicinį žaidimą, reikiamais momentais nepristigo drąsos ir ėmėsi iniciatyvos – ir tritaškius pataikė, ir aštrius reidus surengė. Manau, kad jis buvo vienas pagrindinių pergalės kalvių. Aišku, būtų malonu matyti, kad visose rungtynėse taip žaistų – manau, kad Jonas Kazlauskas įvertintų tokį jo žaidimą. Bet norint žaisti rinktinėje, reikia turėti stabilumo.
O dėl Manto Kalniečio, tai jis vakar sužaidė neblogas rungtynes (5 tšk., 9 rez. perd. per 26 min., – Krepšinis.lt). Manau, kad po tų visų traumų jis turėtų sugrįžti į ankstesnį lygį. Tik gaila, kad taip ilgai užsitęsė tas atsistatymas, nes vis tiek aš pagrindiniu įžaidėju matau Mantą.
– Visa tai yra nesąmonė – tai yra šantažas ir nevykęs šantažas. Aš pats esu dirbęs „FIBA Europe“ vykdomajame komitete ir tada kaip tik Eurolyga atsiskyrė. Tuomet iš Kroatijos, kuri nustebino, nes yra krepšinio šalis, buvo pasiūlymas: žaidėjams, kurie rungtyniaus Eurolygoje, neleisti žaisti rinktinėse. Tuomet aš išstojau ir išsakiau savo poziciją: juk yra juokinga, jeigu aš pasirašau 3 metų sutartį su Madrido „Real“ klubu, bet jis žaidžia Eurolygoje. Tai kodėl turėtų nubausti mane?
Dabar strategija pasikeitė: nubausti šalis, kurių klubai žaidžia ne FIBA turnyre. Bet aš manau, kad viskas yra nesąmonė. Jeigu nušalins 14 šalių, tai kas žais Europos ir pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse? Tai yra juokinga. Jeigu tai tikrai virstų realybe, manau, kad šioms šalims reikėtų sukurti alternatyvą – neoficialų savo Europos čempionatą. Nes juk negali dominuojančios šalys nedalyvauti tarptautinėse varžybose – čia yra didžiausia nesąmonė. O toks FIBA šantažas yra visiškai nevykęs ir nesuprantu, kodėl jie jo ėmėsi.
– Bet Lietuvos krepšinio federacija kaip ir palaiko FIBA, rekomenduodama Lietuvos klubams rinktis jos organizuojamą turnyrą... Kaip manote, federacijai reikėtų žiūrėti tik rinktinės reikalų ar ir klubų?
– Reikia daryti tai, kas gerai šaliai. O šaliai gerai, kai klubai žaidžia Eurolygoje. Labai gerai. Aš norėčiau, kad ne vienas, o trys joje žaistų. Bet, aišku, federacija turi savo poziciją, nes ji yra FIBA sudėtyje, todėl ir turi iš dalies jai paklusti, nes gali apskritai nutrūkti bendradarbiavimas. Bet link to dabar ir einame. Aišku, federacija tarsis su klubais, bet aš nematau, kodėl turėtumėme „Žalgirį“ ištraukti iš Eurolygos vien dėl FIBA pagąsdinimo. Tas pats „Lietuvos rytas“ ar „Neptūnas“ priėmė poziciją žaisti Europos taurėje, nes per ją galima pakliūti į Eurolygą. O šis turnyras jau yra įgavęs solidumą, todėl viską mesti dėl kažko, nemanau, kad būtų teisinga. Klubai priėmė teisingą sprendimą, o federacija turėtų ginti jų reikalus.
– O kaip jūs, treneri? Ar jau atsigavote po atleidimo iš „Chimki“ klubo?
– Man nereikia atsigauti (juokiasi). Nebuvau parklupdytas – buvau truputį pastumtas. Dabar žvejoju, ilsiuosi, žiūriu krepšinį, nebesinervinu, nes visą laiką turbūt buvau panašus į T. Pačėsą ir Š. Jasikevičių, o šiuo metu ramiai sėdžiu ir žiūriu, kaip jie nervinasi. Viskas gerai pas mane.
– Bet neapmaudu, kad po 5 metų darbo vis dėlto teko palikti klubą?
– Tai yra trenerio darbo dalis. Išdirbau 5 metus: rezultatais pats esu patenkintas – dvi Europos taurės, viena VTB taurė, kurios be CSKA niekas nėra laimėjęs. Per 19 metų „Chimki“ klubas nebuvo pasiekęs tokių rezultatų, išskyrus kai Kęstutis Kemzūra laimėjo Rusijos taurę. Daugiau gi jie neturi nieko. Išėjau – na ir ką. Kažkada išėjau iš „Lietuvos ryto“ – gailėjausi. Aišku, tai buvo ne mano sprendimas. Dabar išėjau iš „Chimki“ – žinoma, kad gaila, nes buvo sukurta net ne komanda, o šeima, todėl palikti yra apmaudu.
Bet klubo vadovai nusprendė, kad rezultatai jų netenkino. Nors net nedavė užbaigti sezono, kadangi aš turėjau nustatytas sezono kryptis: Eurolygoje patekti į atkrintamąsias. O tai buvo visiškai realu – tereikėjo tik išvykoje laimėti prieš „Brose Baskets“. Nematau jokių galimybių, kaip prieš svarbiausią sezono mačą atėjęs treneris galėjo ką nors pakeisti: jis juk nei žaidėjų, nei puolimo bei gynybos sistemų nepažįsta ir, aišku, pralaimėjo. O tai buvo svarbiausios rungtynės, nes laimėti prieš „Real“ išvykoje, kai jam pačiam reikia pergalės, yra neįmanoma. Šiuo atveju manau, kad klubas paskubėjo. Jeigu būtų leidę užbaigti Eurolygos sezoną, galbūt viskas būtų kitaip susidėlioję.
Žinoma, klubas yra įpratęs VTB reguliarųjį sezoną užbaigti 1-2 vietose, o šiemet mums viskas susipynė su traumomis ir Eurolyga, todėl mes neužėmėme tos įprastos pozicijos. Bet atėjus atkrintamosioms, jeigu esi komandą joms gerai paruošęs, tai salės pranašumas Rusijoje neturi didelės reikšmės. Mes jau ne kartą ir patys tai įrodėme: neturėdami pranašumo esame nugalėję net „Uniks“ komandą. Paprasčiausiai jiems reikėjo dar kokį mėnesį luktelėti ir tada kalbėti apie rezultatus. Bet klubas priėmė sprendimą, o aš dabar laukiu kito sezono ir žiūrėsime, kaip čia bus.
– O kokios mintys, kokie planai dėl kito sezono?
– Dabar nėra jokių planų, nes sezonas dar nesibaigė. Aišku, daug komandų nepasieks norimų rezultatų, nes toje pačioje Rusijoje yra kokie 6 vienodo pajėgumo klubai ir visi nori būti pirmi, o pirmas bus tik vienas. Ir tikriausiai CSKA. 5 klubai bus nepatenkinti ir gali būti pokyčių, todėl žiūrėsime, kaip viskas vasarą dėliosis. Šiuo metu ramus esu, žvejoju ir vargo nematau.
– Ar planuojate ir toliau dirbti Rusijoje? Nes jau vis tiek pažįstate šios šalies krepšinio kultūrą...
– Nemanau. Aš jau ir taip Rusijai atidaviau 5 metus. Tai yra didelė ir sudėtinga šalis – tik per televizorių viskas atrodo labai paprasta. Mes visi žinome Rusijos strategijas ir visus norus: 6 komandos yra vienodo pajėgumo, visi duoda pinigus, visi nori būti pirmi, o jeigu jau esi antras, tai laikoma nesėkme – tas spaudimas yra labai didelis. 10 mėnesių dirbti po tokiu spaudimu yra sudėtinga, o man reikėjo dirbti 5 metus. Pasakysiu, kad kai įvyko atsisveikinimas su „Chimki“, atėjo tokia palaima, palengvėjimas nuo viso vargo – po savaitės jau pradėjau normaliai miegoti, nes 5 metus praktiškai nebuvau to daręs. Tikrai nematau tame tragedijos – tai yra trenerio darbo dalis. O kas bus toliau – matysime vasarą.
