Tokio formato Europos krepšinio čempionatas paskutinį kartą vyks 2017 metais. Pagal naują FIBA tvarkaraštį, vėliau Senojo žemyno pirmenybės bus rengiamos kas ketverius metus – 2021 m., 2025 m. ir t.t. Negana to, šis žemyno krepšinio renginys praras savo tikrąją svarbą – kelialapiai į pasaulio čempionatą ir olimpines žaidynes jame nebus dalijami.
„Vis tiek savo kontinente būti čempionu yra didelė garbė. Tikėkimės, kad tas populiarumas nemažės“, – optimistiškai į naujovę žvelgti bandė Š. Marčiulionis.
Išskirtiniame interviu portalui Krepšinis.lt buvęs krepšininkas taip pat pasakojo apie rinktinės stiprybę, gyrė puikų šachmatininką J. Kazlauską, apsvarstė Luko Lekavičiaus perspektyvas, įvertino dviejų Jonų – Mačiulio ir Valančiūno pasirodymus čempionate, išskyrė olimpinio kelialapio vertę, analizavo FIBA ir LKL pokyčius bei optimistiškai žvelgė į jaunąją Lietuvos krepšininkų kartą.
– Buvote įtrauktas į FIBA šlovės muziejų. Kokios emocijos, prisiminimai užplūdo ceremonijos metu?, – Krepšinis.lt paklausė Š. Marčiulionio.
– Ceremonija vyko per finalo rungtynių ilgąją pertrauką. Visas pasaulis rodė, o Lietuvoje buvo leidžiama reklama (juokiasi). Tikrai smagu, kad taip įvertino. Yra likę tik trys gyvi Europos krepšininkai, esantys abiejuose šlovės muziejuose (FIBA ir J. Naismitho – Krepsinis.lt) – Draženas Dalipagičius, Arvydas Sabonis ir aš. Smagu, kad mano darbai yra įvertinti.
– J. Naismitho ar FIBA – kuris įvertinimas jums svarbesnis?
– Pirmasis yra daug didingesnis – kai mane pristato iš NBA pusės, prestižas daug didesnis.
– Iš arti stebėjote ir rinktinės žaidimą. Kokį įspūdį jis jums paliko?
– Kaip tik pataikiau ant pačių geriausių rungtynių – pusfinalio su Serbija. Buvo smagu matyti tokį žaidėjų charakterį – akyse matėsi ugnelė, be to, jie sužaidė virš savo galimybių ribos. Nors grupės varžybose žaidimas nedžiugino, pavyko įveikti vieną iš favoričių – tai fantastika, vienas malonumas stebėti tokias rungtynes. Didžiavausi, kad esu lietuvis.
– Rinktinės nariai itin sielvartavo dėl pralaimėto finalo. Bet ar jums neatrodo, kad komanda ir taip viršijo visus lūkesčius ir nėra dėl ko liūdėti?
– Pritariu, kad lūkesčiai tikrai viršyti. Pagal trejas-ketverias rungtynes tikrai nebuvo ko tikėtis. Bet iš patirties žinau, kad svarbiausios rungtynės visada yra ketvirtfinalis, kuriame pamatai tikrąjį komandos veidą. Ketvirtfinalis su italais parodė, kad mes turime parako, rezervo ir galime eiti į priekį.
– O kaip paaiškintumėte, kad antrame iš eilės Europos čempionato finale varžovams rimčiau pasipriešinti neįstengėme? Slovėnijoje nusileidome prancūzams, Prancūzijoje – ispanams.
– Prisiminkime finalą Slovėnijoje – visi galvojome, kokius tinklus reikia pirkti, kad sugaudytumėme Tony Parkerį, bet sužaidė visai kiti žaidėjai nei mes tikėjomės. Šiemet vėl įvyko tas pats – galvojome, kad reikės griūti ant Pau Gasolio, bet iššovė kiti. Jie komandiškai sužaidė puikias rungtynes, o mes neturėjome jokių priešnuodžių. Mūsų pačių puolimas strigo, išlindo elementarios klaidos. Sumažinus atsilikimą, rinktinėje įsijungia komandinė dvasia, kuri leidžia žengti didelį žingsnį į priekį. Bet mes net tokios galimybės neturėjome.
– Kas lėmė tokią pradžią? Per didelis noras laimėti?
– Ir apšilimą mačiau, ir su Dariumi Maskoliūnu keliais žodžiais persimečiau prieš rungtynes: sakė, kad vyrai pasiruošę. Pirmosios kelios minutės daug ką lemia, bet per jas mes darėme elementarias klaidas tiek gynyboje, tiek puolime. Ispanai nieko ypatingo nedarė, bet mes patys atidavėme jiems kamuolius į rankas ir nesužaidėme taip, kaip galėjome sužaisti. Manau, kad reikėjo dvigubinti gynybą prieš Gasolį. Vienas prieš vieną Gasolis šiandien yra daug geresnis nei kiti čempionate žaidę „centrai“. Reikėjo taikyti kitą gynybos sistemą.
– Prieš čempionatą visi kalbėjo apie skylę ketvirtoje pozicijoje. Bet jo metu vėl labiau išryškėjo įžaidėjų problema. Kaip manote, ko pritrūko Lukui Lekavičiui, kad jis būtų galėjęs tinkamiau padėti Mantui Kalniečiui?
– Būtų naivu tikėtis, kad Lukas išeitų ir darytų stebuklus. Jam sudėtinga, ypač kalbant apie ūgį. Mūsų puolimas visuomet pozicinis, trunkantis 17-20 sekundžių, todėl Lukui yra mažai galimybių kurti. Pozicinis žaidimas jam netinka, nes jo sąskaita uždengiami ir kiti žaidėjai. Iš tikrųjų jam net nebuvo skirta konkrečių funkcijų – tą patį galėjo daryti ir Seibutis. Poziciniame žaidime jo niekas neieškojo ir jis pats savęs nerado.
– Ar galima sakyti, kad Lukas, kaip pernai Šarūnas Vasiliauskas, neišnaudojo savo šanso?
– Labai daug kas priklauso nuo šio sezono. Jis – geras pavyzdys vaikams, kad tokio ūgio žaidėjas sunkiu darbu gali užsitarnauti vietą rinktinėje. Viskas priklauso nuo to, kiek „Žalgiryje“ jam kamuolį patikės tiek treneris, tiek žaidėjai.
– Talentų medžiotojai visada ieško aukštų žaidėjų, nors jau kurį laiką akivaizdu, kad Lietuvoje turime bėdų su „mažyliais“. Ko trūksta, kad išaugintumėme tinkamus rinktinei gynėjus?
– Kiekvienas įžaidėjas turi padaryti tam tikrą klaidų skaičių, nes per jas įgaunama patirtis. Aš daug klysdavau su kamuoliu, bet mano treneriai ir komandos draugai buvo atlaidūs. Taip ir įgijau patirties. Bet Eurolygos komandos nori, kad jų pagrindinis įžaidėjas būtų pilnai subrendęs. Todėl visiems jauniems žaidėjams, esantiems už pagrindinių nugarų, lieka mažiau galimybių klysti. Esmė – žaidimo laikas: kuo daugiau minučių žaidžia – tuo greičiau susiformuoja kaip žaidėjas.
– Šis čempionatas buvo dviejų Jonų – Mačiulio ir Valančiūno. Už tai juos įvertino ir FIBA, įtraukdama į simbolinį penketuką. Kaip manote, kokia šių lietuvių situaciją bus klubuose – ar jie sulauks didesnio trenerių pasitikėjimo?
– Sakyčiau, kad trijų Jonų (juokiasi). Valančiūnas įdėjo daug pastangų, bet jei sušlubuoja sveikata, tai sušlubuoja ir pasitikėjimas, ir fizinės galimybės. Prisiminkime, kad jis turėjo virusą. Nemanau, kad Jonas sužaidė geriausią savo čempionatą – penkiabalėje sistemoje jį įvertinčiau 4 su minusu. Jis turi daug didesnį rezervą: reikia prisiminti savo senus judesius, dirbti plečiant puolimo arsenalą. Valančiūnas turėjo neblogą metimą iš vidutinio nuotolio, kurį reikėtų prisiminti ir išnaudoti. Dabar jis žaidžia savo fiziniais duomenimis paremtą krepšinį: bando viską pralaužti jėga, o tai ne visada pavyksta.
Mačiulis buvo labai išalkęs krepšinio, nes „Real“ komandoje žaisdavo ne itin ilgai. Tai patyręs žaidėjas, pasižymintis stabilumu – tokio kiekvienas treneris norėtų savo komandoje. Jis visada būna kovingas ir trokšta laimėti: jam nesvarbu – pakilti nuo suolelio ar žaisti starto penkete – Jonas visada ras savo vietą.
– Prie rinktinės vairo stojus Jonui Kazlauskui prasidėjo kartų kaita. Nepaisant to, savo kraityje turime du Europos čempionatų sidabro medalius, ketvirtą vietą pasaulio čempionate ir trečią poziciją FIBA reitinge. Kur slypi šio trenerio paslaptis?
– Nesvarbu su kuo žaidi – nebegalima sakyti, kad imsime ir sudaužysime iš karto. Mes puikiai suprantame, kad visi tampysis iki ketvirto kėlinio, kuriame ir spręsis rungtynių likimas. Tada išryškėja tikrasis komandų pajėgumas, šviežumas, emocinė būklė ir taktiniai dalykai. Kazlauskas puikiai stumdo šachmatus – visi rinktinėje žino savo rolę ir ją sėkmingai atlieka. Jonas visada inicijuoja: Milaknis turi mesti, Seibutis – veržtis, Kalnietis – veržtis ir kurti progas kitiems.
Kitaip sakant, ketvirtame kėlinyje disciplinos raiščiai sutrumpėja ir žaidėjų valdymas tampa griežtai akademinis. Jono pranašumas – gebėjimas suvaldyti žaidėjus, kurie gerbdami trenerį išpildo planus. Dėl to visose rungtynėse ir išplaukėme sėkmingai – tiek prieš čekus, tiek prieš gruzinus, tiek prieš italus. Kodėl Mantas mesdavo lemiamus metimus? Nes jis juos turi pataikyti. Buvo situacijų, kai nepataikė, bet kai labiausiai reikėjo – įmetė. Žaidėjai jaučia trenerio pasitikėjimą ir stengiasi jį pateisinti.
– Atėjus lemiamoms kovoms rinktinė ėmė demonstruoti solidų žaidimą: tiek gynyboje, tiek puolime. Kiek prie rinktinės pasiekimų prisideda visas trenerių štabas – pradedant fizinio pasirengimo specialistais, baigiant skautu?
– Kad atsarginių žaidėjų suolelis ir trenerių kolektyvas atidavė 110 procentų – akivaizdu. Buvo puikus palaikymas: kartais net Benas Matkevičius šokdavo nuo suolo ir perduodavo žaidėjams pastabas. Pagal trenerių subordinaciją informacija turėtų pasiekti Kazlauską, o jis ją perduoti žaidėjams. Bet tokius emocionalius šuolius nuo suoliuko nurašyčiau jaunatviškam norui padėti žaidėjams apsiginti ar užpulti. Vienintelis dalykas, kurio pasigedau – įvairesnio, protingesnio žaidimo prieš Gasolį.
– Kišenėje turime tiesioginį kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes? Ar galime tai vadinti didžiausiu šios vasaros laimėjimu?
– Tai yra nuostabu. Čia labai didelis laimėjimas, o federacijai – ir didelis finansinis laimėjimas. Tai taip pat palengvino ir patrumpino pasiruošimą – žaidėjai bus mažiau pavargę. Bus pilniau pasiruošta pačioms olimpinėms žaidynėms.
– Kaip vertinate FIBA sprendimą lygiuotis į futbolą?
– Man tas dalykas niekada nepatiko. Krepšininko gyvenimas yra trumpas, todėl jeigu rinktinė nepatenka į pasaulio čempionatą ar olimpiadą – visos kartos likimas yra iškerpamas, nes reikia laukti dar ketverius metus. 16-mečiai, 18-mečiai ir 20-mečiai renkasi kas dvejus, o vyrai rinksis tik kas ketverius metus. Per tuos metus atsiras daug pajėgaus jaunimo, todėl ir kandidatų sąrašai gali itin pailgėti. Bet yra kaip yra. Tie žmonės galbūt geriau mato visą šią situaciją.
Taip, mes atrankos varžybose dažniau matysime savo rinktinę, bet tuomet ir jos treneris nebegalės dirbti su kitu klubu – jis bus pririštas. Gyventi juk reikia, todėl viskas gula ant federacijos pečių – reikės išlaikyti visą trenerių štabą. Yra ir pliusų, ir minusų, bet sprendimai priimti – nieko nebepakeisime.
– Europos čempionatai vyks tik kas 4 metus ir jose nebus jokių kelialapių dalybų. Ar netaps jie tik garbės reikalu?
– (Ilgai pagalvojęs) Vis tiek savo kontinente būti čempionu yra didelė garbė. FIBA eksperimentas dėl ukrainiečių bėdos buvo visai įdomus: žaidimas keturiose šalyse pasiteisino – skaičiai ir susidomėjimas buvo ženkliai didesni. Aš manau, kad ir 2017 metais jie padalins čempionatą kelioms šalims. Tikėkimės, kad tas populiarumas nemažės. Dabar labiau išsiilgsim (juokiasi). O Lietuvos strategija yra paprasta – mes turime vaikus, juos ruošiame, o kada reikia žaisti – mes turime laimėti. Ir nesvarbu: kas dvejus, kas ketverius ar kas dešimt metų (juokiasi).
Savo pasirodymais turime suteikti tautai peną. Tik norėtųsi, kad žaidėjus slėgtų mažesnė atsakomybė. Mūsų laikais atvažiuodavo šeši paprakaitavę sirgaliai – su jais pasisveikini, susimojuoji ir viskas. O dabar į tribūnas po šešis tūkstančius suguža – reikia būti psichologiškai tvirtam, kad sugebėtum žaisti geriau nei gali. Reikia nusiimti prieš rinktinės žaidėjus kepurę, kad jie susibalansavo ir taip sėkmingai užbaigė čempionatą.
– Šiemet rinktinėje buvo net septyni žaidėjai, jau turėję sutartis su LKL komandomis. Lietuvos krepšiniui tai geras ar blogas ženklas?
– Norėčiau, kad visi žaistų LKL. Duok Dieve, kad mūsų lyga būtų kuo stipresnė. Reikia vystyti savo krepšinio industriją, kad sirgaliai noriai ateitų į savo miesto komandos rungtynes. Ir kad bilietai nekainuotų po 3-5 eurus. Nors JAV ir Lietuvoje atlyginimai ženkliai skiriasi, bet spėkite, kiek kainavo bilietas šalia aikštės į NBA finalo šeštąsias rungtynes? Nuo 38 iki 45 tūkstančių dolerių! Žaidėjai su klubais turėtų pasirašyti ilgalaikes sutartis, kad vietiniai spėtų su jais susipažinti, nes žmones traukia asmenybės. Tegul krepšininkas per dieną paspaudžia du tūkstančius rankų – žmonės jau jį pažinos ir aktyviau rinksis į arenas. Yra daug būdų, kaip suaktyvinti krepšinį.
– Kokią įkūrėte LKL ir kokią ją matote dabar – ar tokio progreso ir tikėjotės?
– Mes net negalvojome apie kažkokius reikalavimus, kad salėse bus po 3-4 tūkstančius sėdimų vietų. Reikia vystyti vietinį patriotizmą. Bet patriotizmas – tai ne rėkavimas plikais pilvais ar muštynės automobilių aikštelėse. Patriotizmas – tai komandos palaikymas ir prisidėjimas prie jos vystymosi. Prisidėti galima paprasčiausiai perkant bilietą, o ne prašant nemokamo pakvietimo. Taip pinigai keliaus į klubo kišenę – pakils jo vertė, atsiras daugiau rėmėjų, daugiau akcininkų. NBA klubų vertė per kelerius metus dažnai pakyla 100–150 milijonų JAV dolerių. Tai sukuriama pergalėmis ir intensyviu kubo darbu mieste.
– Tai, kad lyga turi kontūrus – 10 komandų, licencijas, aiškius biudžetus – geras sprendimas?
– Pas mus nėra tiek daug klubų, kurie atitiktų tuos reikalavimus. Rinka nėra didelė – negali lygos išplėsti iki 16 komandų. 10 – tinkamiausias skaičius.
– Kurį klubą laikote šio sezono LKL favoritu?
– Aš labai norėčiau, kad būtų kuo daugiau tokių komandų kaip Prienai, Klaipėda. Konkurencija padeda ugdyti gerus žaidėjus. Norėčiau matyti daugiau žaidžiančių jaunų vaikių, kad adaptacija tarp LKL ir NKL jiems būtų kuo trumpesnė.Toks yra mano noras. „Lietuvos rytas“, žaisdamas didelėje salėje, turės atsakomybę pakelti krepšinio populiarumą Vilniuje. Kaunas žiūrimumu niekada nesiskundė. Bus įdomus čempionatas.
– Kalbant apie grandus, tiek „Žalgiris“, tiek „Lietuvos rytas“ sustiprėjo. Bet ar vilniečiai sustiprėjo pakankamai, kad nutrauktų titulų badą?
– Manau, kad šiemet rezultatas tikrai nebus 4-0. Ar bus septynerios rungtynės? Reikia tikėtis (juokiasi).
– Praėjusio LKL sezono atidarymo ceremonijoje sakėte, kad norėtumėte, jog ir MKL būtų labiau įtraukta į LKL veiklą. Ar žiūrėdamas į dabartinį jaunimą, matote augančią pamainą?
– Man labai gerą įspūdį paliko penki vaikiai iš 18-mečių rinktinės: Tadas Sedekerskis, Laurynas Bieliauskas, Martynas Echodas, Martynas Varnas, Arnoldas Kulboka. Jie individualiai yra labai geri puolėjai, bet dar trūksta įgūdžių gynyboje. Aišku, negali būti vienodai geras tiek puolime, tiek gynyboje – todėl komandose ir būna juodadarbių, kurie tai kompensuoja. Kai turi šiuos žaidėjus aikštėje – reikia dar poros kamuolių, kad jų poreikius patenkintum. Individualiai jie yra labai aukšto lygio – į juos žiūriu optimistiškai. Tik dar reikia dirbti, dirbti ir dirbti.
