Debiutavęs 2001-aisiais per 15 metų su nacionalinės komandos marškinėliais aukštaūgis ant parketo iš viso išbėgo net 204 kartus, iš kurių 91 – oficialiuose mačuose. Pagal pirmąjį rodiklį jis visų laikų Lietuvos rinktinės atstovų sąraše šiuo metu rikiuojasi antras, o pagal antrąjį – ketvirtas.
Iki absoliutaus rekordo pagal apskritai sužaistas rungtynes R. Javtokui nuo suoliuko tetrūko pakilti vos keturis kartus. Tačiau pasirengimo ciklo finiše veterano paslaugomis Jonas Kazlauskas pasinaudojo tik dukart per keturis susitikimus, o Rio žaidynėse jį į aikštę išleido vos dvejuose mačuose iš šešių.
Juose 211 cm ūgio šiaulietis iš viso žaidė 14 minučių, nė karto nemetė į krepšį, neatkovojo nė vieno, bet perėmė 1 kamuolį, atliko 2 blokus ir 1 rezultatyvų perdavimą, taisykles pažeidė 5 kartus, porą sykių suklydo bei surinko 3 naudingumo balus.
„Ne mano metuose treniruotis visą vasarą, atiduoti jėgas, kurių ir taip daug nebėra, ir tiesiog žiūrėti – tą patį galėjau ir namuose per televizorių pamatyti. Treneris man niekada nežadėjo, kad žaisiu po 30 minučių, bet sakė, kad aš labai reikalingas, o pats tikėjau, kad reikalingas būsiu ne tik rūbinėje, bet ir aikštelėje. Matyt, klydau“, – nuoskaudos neslėpė Robis.
Interviu Krepšinis.lt jis dalijosi mintimis apie pasirodymą Rio žaidynėse, išsakė savo nuomonę apie heiterius, kalbėjo apie laukiančius iššūkius „Žalgiryje“ ir pasvarstė apie karjeros pabaigą.
– Prieš olimpines žaidynes jau vis užsimindavote apie karjeros pabaigą rinktinėje, bet galutinai nebuvote apsisprendęs. Ar buvo sunku po Rio padėti tašką? – Krepšinis.lt paklausė R. Javtoko.
– Nesunku, kadangi patys matėte, kad olimpiadoje jau beveik nežaidžiau. Aš ir šiemet jau galvojau nevažiuoti, bet mane įtikino, kad būsiu reikalingas, bet pasirodė, jog nelabai (šypteli). Dėl to jau buvo aišku, kad laikas priimti šį žingsnį.
– Savo kolekcijoje neturite tik olimpinio medalio ir apie jį prieš išvykdamas garsiai pasvajojote. Bet žaidynės nei rinktinei, nei jums nesusiklostė taip, kaip tikėjotės. Nėra apmaudu būtent taip baigti karjerą nacionalinėje komandoje?
– Asmeninės statistikos atžvilgiu medalis tą apmaudą būtų sumažinęs. Bet kai ir pačiam nebuvo progų pasirodyti, ir komandai nepasisekė – apmaudas liko. Turėjome šansą, jaučiau, kad komanda gera ir tikrai buvome verti medalių. Aišku, verti tie, kurie iškovojo, bet buvome pajėgus užimti žymiai aukštesnę vietą, tiesiog kažkur kažkas nesusiklostė. Šis jausmas viduje liks ilgam, nes tikėjau, kad laimėsime. Man tai jau ne pirmas kartas olimpiadoje, kai atrodo, kad komanda pajėgi ir medaliai arti. Žaidžiau trejose olimpinėse žaidynėse – du sykius buvau ketvirtas, o dabar net nepatekome į ketvertą.
– Jonas Kazlauskas pripažino, kad po pralaimėjimo ispanams komanda nebebuvo tokia pati. Ar kaip rinktinės kapitonas, kurio žodis rūbinėje labai svarbus, prieš lemiamas kovas bandėte kažką sakyti rinktinės draugams?
– Aš nenoriu dabar veltis į tas diskusijas: posle draki kulakami ne mašut (liet. – po muštynių kumščiais nemojuojama; juokiasi). Tebūnie kaip treneris sako – jis mato kaip yra. Bet manau, kad komanda vis tiek buvo gera – visi kovojo iki galo, nebuvo jokių nesutarimų, o priežastis tegul vardina treneris – jis geriau žino. Nes ką žaidėjai gali pasakyti? Mes turėjome vadą, jo klausėme – nemanau, kad žaidėjai buvo palūžę, tiesiog kažkas nesuveikė.
– Pats į aikštę išbėgote tik dvejose rungtynėse ir net nė karto nemetėte į krepšį. Nebuvo sunku viską stebėti nuo suolo ar tiesiog treneris jums buvo patikėjęs kitokių užduočių?
– Aišku, kad sunku, nes ne mano metuose treniruotis visą vasarą, atiduoti jėgas, kurių ir taip daug nebėra, ir tiesiog žiūrėti – tą patį galėjau ir namuose per televizorių pamatyti. Treneris man niekada nežadėjo, kad žaisiu po 30 minučių, bet sakė, kad aš labai reikalingas, o pats tikėjau, kad reikalingas būsiu ne tik rūbinėje, bet ir aikštelėje. Matyt, klydau.
– Į rinktinę nuolat verždavotės, nors ir turėdavote traumelių. Nepaisant pasiaukojimo kai kurie krepšinio sirgaliai jus jau seniai vijo iš rinktinės. Ar nėra skaudu, kad ne visi įvertina pastangas?
– Žinote, heiterių yra begalė – tai žmonės, kurie nieko gyvenime nėra padarę dėl Lietuvos. Bet sąžiningai kalbant, aš neskaitau komentarų, tačiau įsivaizduoju, ką jie rašinėja. Gali sužaisti geriausias rungtynes, bet vis tiek heiterių atsiras. Bet jeigu aš komandoje jaučiuosi gerai, jeigu manęs prašo atvažiuoti – tikrai niekada neskambinau treneriui ir nesiprašiau į rinktinę.
– Kokią patirtį pasiimsite ir ką labiausiai prisiminsite po tų 15-os metų nacionalinėje komandoje?
– Visumą. Nėra vieno dalyko. Vieni metai buvo labai geri, kiti – prastesni, bet iš esmės visada tas pats: visi susirenka po ilgų sezonų su geromis nuotaikomis, visi noriai dirba, yra pasiilgę pergalių džiaugsmo – atmosfera visai kitokia nei klube, kur tau moka pinigus, iš tavęs reikalauja. Čia visi savo noru, viską daro nuoširdžiai, atvažiuoja vieni su kitais pasimatyti – sunku žodžiais nupasakoti. Tai tarsi gyvenimo būdas: tave kviečia – tu ir važiuoji.
Aišku, nežinau, kaip būtų, jeigu mane kviestų 5 sykius ir nė karto nepaimtų (juokiasi). Bet kadangi man nuskilo, kad visada patekdavau, tai visuomet žinodavau, ką veiksiu atėjus vasarai – kito kelio net neįsivaizduodavau. O dabar bus galbūt kiek sunku, nes viskas pasikeitė: vau, laisva! Bet ateina laikas, kai žinai, kad reikia pasitraukti.
– Daugiau laiko bus žvejybai?
– Medžioklei, žvejybai, šeimai, kuri iš tikrųjų nukenčia labai stipriai. Gimė trečias vaikas, tai reikės žmonai padėti – atsiranda daug rūpesčių. Dabar bus metas atsigriebti auklėjant vaikus (juokiasi).
– Dar prieš išvykdamas į Rio sakėte, kad nesate 100 proc. atsigavęs po pėdos lūžio. O kokia savijauta dabar?
– Žinai, visiškai, taip kaip aš norėčiau, jau tikrai neatsigausiu, bet bandau iš paskutiniųjų, nes baigti karjerą visada suspėsiu. Kol jaučiu, kad galiu stumdytis, konkuruoti dėl vietos aikštelėje – man tai teikia malonumą, džiaugsmą. O ta koja... Aš priimu kaip yra – skauda, tai skauda (juokiasi). Tiesiog susitaikiau su tuo.
– Šarūnas Jasikevičius nori, kad šiemet „Žalgiris“ žaistų greitą krepšinį, o komandoje – gana daug jaunų žaidėjų. Koks vaidmuo joje numatytas jums? Nebijote, kad pasikartos rinktinės istorija?
– Sąžiningai? Nežinau. Aš Šarūnu tikiu. Sezonas ilgas, daug rungtynių, bet kada gali kuris nors iškristi iš rikiuotės – sezonas vis tiek yra ne rinktinė, kurioje 10 dienų sužaidi ir viso gero. Bet jeigu mane pasiliko, vadinasi mato savo schemose.
– Sezono pabaigoje jums jau bus 37-eri. Galbūt jau yra minčių ir apskritai pakabinti sportbačius ant vinies?
– Yra, bet dabar nenoriu apie tai šnekėti. Ateis tam metas ir pasakysiu – viso gero arba ne. Kol kas nenoriu nieko sakyti, nes po to apsigalvosiu (šypteli). Reikia tam sprendimui subręsti, kai pasakai: viskas, nebenoriu. Dabar galvoju, kaip ištęsti šį sezoną. Ir viskas (juokiasi). Mano vienintelis uždavinys – visą sezoną sužaisti be rimtesnių traumų. O tada galvosiu apie kitą sezoną.
– Bet jeigu ne sveikatos rūpesčiai, tai noro turbūt dar netrūksta?
– Noro netrūksta, bet vis tiek jau ateina jaunimas – nebegaliu padaryti tai, ką noriu: akys mato, o kojos nedaro (juokiasi). Kartais šiek tiek apmaudu viduje, bet profesionaliau dabar save prisižiūriu. Bandau iš savęs išspausti maksimumą – anksčiau nekreipdavau dėmesio, kada einu miegoti, ką valgau, o dabar viską bandau taip sudėti ir kompensuoti, kad gaučiau kuo daugiau energijos. Kol kas mane tai veža, todėl ir žaidžiu. Nežinau, galbūt karjerą ir po mėnesio baigsiu – viskas nuo sveikatos priklauso.
