Vėlų rugsėjo 13-osios vakarą ir kitos dienos rytą apie „krepšinio Maironį“ J. Mačiulį neišvengiamai teko išgirsti ir tiems, kurie deklaruoja nesidomintys populiariausia Lietuvoje sporto šaka. Internetas sprogo, nes tiesiog fenomenalų pasirodymą surengęs puolėjas praktiškai vienas pats Lietuvos rinktinę už ausų ištempė į Europos čempionato ketvirtfinalį. 34 taškai ir 50 naudingumo balų – tai į istoriją pateksiantis Jono pasirodymas dramatiškose rungtynėse su Gruzija.
Vėliau įsibėgėjusių lietuvių kelyje krito ir NBA žvaigždžių vedama Italijos rinktinė, ir ambicingi serbai, o mūsiškių žygį tik finalo rungtynėse sustabdė Ispanija. Nepaisant to, kelialapis į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes jau buvo mūsiškių kišenėje, o pasibaigus finalo mačui J. Mačiulis su kitu savo bendravardžiu – Jonu Valančiūnu – buvo išrinktas į simbolinį geriausių pirmenybių žaidėjų penketą.
Tačiau geri dalykai J. Mačiulio gyvenime prasidėjo ir tęsėsi dar gerokai iki įsimintinojo rudens. Su Madrido „Real“ komanda lietuvis praėjusį sezoną susišlavė visus įmanomus titulus – laimėjo Ispanijos taurę, Ispanijos čempionatą ir Eurolygos turnyrą, kuriame karališkasis klubas triumfavo po dvidešimties metų pertraukos – pirmą sykį nuo A. Sabonio laikų.
Gegužės viduryje nauju nariu pasipildė ir krepšininko šeima. J. Mačiulio žmona Agnė pagimdė jau trečiąją poros dukrelę Kotryną. „Kamilė, Klaudija ir Kotryna – trys vardai iš K raidės. Mums asmeniškai šie vardai yra gražūs, o visai tautai juk neįtiksi“, – tuomet juokėsi laimingas tėtis.
Visgi jis klydo – įtikti tautai pavyko. „Jonai, kaip jaučiatės pirmą sykį išrinktas geriausiu Lietuvos krepšininku?“, – Krepšinis.lt paklausė J. Mačiulio.
– Tikrai to nesitikėjau, nes niekada nebuvau panašių rinkimų favoritas. Nenorėčiau to sureikšminti, tačiau prisipažinsiu, kad jausmas malonus. Juk visuomet malonu kažkokioje srityje būti geriausiu, kad ir trumpą laiką. Ačiū tiems žmonėms, kurie mane prisiminė.
– Ar asmeniškai šie metai jums galėjo būti dar geresni?
– Geriau galėjo būti tik vienas dalykas – su rinktine turėjome progą laimėti Europos čempionato auksą, tačiau ja nepasinaudojome...
– Po čempionato prabėgo jau trys mėnesiai, emocijos atslūgo. Ar neatrodo, kad iškovodama sidabrą ir kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, Lietuvos rinktinė iššoko šiek tiek aukščiau bambos?
– Iš tiesų nėra lengva atsakyti. Būdamas šitos komandos žaidėjas aš nenorėčiau teigti, kad sužaidėme aukščiau savo galimybių ribos. Kaip tą akimirką mes buvome pasiruošę, taip ir sužaidėme. Krepšinis toks dalykas – su panašaus lygio komanda gali žaisti dešimt kartų ir dešimt kartų rezultatai bus skirtingi. Svarbiausia, kad mes pačiu svarbiausiu laiku sugebėjome įšokti į gerą sportinę formą. Būtent atkrintamųjų varžybų metu buvome stiprūs ir buvome verti to, ką pasiekėme. O apie iššokimą aukščiau bambos turbūt šneka pavydas tų, kurie nepasiekė norimų rezultatų (juokiasi).
– Iš arti teko stebėti varžybas Rygoje, kur rinktinei tik po didelių vargų pavyko išsikapstyti iš teoriškai silpniausia laikytos čempionato grupės. Po rungtynių su Estija, kurias laimėjote tik pačiomis paskutinėmis akimirkomis, tiek jūs, tiek kiti žaidėjai atrodėte lyg žemę pardavę. Kas padėjo susitelkti?
– Ne kartą apie tai galvojau, tačiau vieno atsakymo neradau. Visgi greičiausiai mes pervertinome savo jėgas, atvažiavome į Rygą pernelyg atsipalaidavę. Juk netrūko šnekų, kad mūsų grupėje estai, latviai, belgai – neva bus lengva. Ir kai mes galų gale susivokėme, kad turime labai ir labai didelių problemų, suveikė žaidėjų ego, savigarba. Lūžis įvyko netgi ne po rungtynių su Estija, o per susitikimą su čekais. Po ne itin sėkmingos pirmosios rungtynių pusės antrąją pradėjau ant suolelio ir pats iš šono stebėjau, kaip tai vyko. Į aikštę vyrai žengė su visai kita energija, noru bėgti, šokti, dėti, gintis. Ne viskas iš karto pavyko, tačiau ta energija tarsi persidavė ir mums – patys kilome nuo suolo kur kas veržlesni, atsirado pasitikėjimas. Visgi čia yra sportas ir tu nežinai, kad gali įsijungti antras ar trečias kvėpavimas. Dar vieną akimirką atrodė, kad viskas negerai, o staiga komanda ėmė žaisti ir užėmė antrąją vietą.
– Aštuntfinalio etapo rungtynės su Gruzija tapo tikru vieno žaidėjo benefisu. 34 taškai, 50 naudingumo balų ir pataikyti patys svarbiausi rungtynių metimai. Koks žvėris tąsyk buvo įsikūnijęs į J. Mačiulį?
– Tai buvo kažkokia mano vidinės būsenos išraiška – tokiu būdu aš sugebėjau parodyti, kaip stipriai noriu laimėti (juokiasi). Jeigu rimčiau, tai tikrai buvo geriausios rungtynės per mano karjerą. Dabar labiausiai džiaugiuosi tuo, kad jos įvyko būtent tada, kai to komandai labiausiai reikėjo: kitiems nelabai sekėsi, o man krito beveik viskas. Būdavau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Manau, kad kiekvienam žaidėjui yra duotos tos vienos karjeros rungtynės ir mano mačas buvo būtent aštuntfinalis su gruzinais.
– Gal ir nesinori grįžti prie šitos temos, tačiau ar finale buvo galima sužaisti sėkmingiau, o ne pralaimėti ispanams 17 taškų skirtumu?
– Štai po tokių rungtynių ir galėjo atsirasti kalbų apie šoktelėjimą aukščiau bambos... Dabar aš nekalbu apie tapimą čempionais, tačiau pakovoti tikrai galėjome garbingiau. Nors visada žaisdami galvojame apie pirmąją vietą, tačiau tą sykį mūsų sąmonėje jau galėjo būti užkoduotas faktas, kad mums tarsi ir užtenka – patekome į Rio ir savo pasiekėme. Tas jaudulys, patekimo į finalą šokas mus šiek tiek paveikė, išsiderinome, startavome prastai ir iš karto paleidome varžovus į priekį. Bet čia sportas – vieną dieną laimi, o kitą jau krenti. Užėmėme antrąją vietą ir manau, kad tai yra labai gerai. O finale tiesiog nebuvome pakankamai stiprūs.
– Didžiulė įtampa čempionate tęsėsi dvi savaites, tačiau jau po kelių dienų teko apsivilkti „Real“ marškinėlius. Ar pavyko atsipalaiduoti ir bent šiek tiek atsipūsti?
– Kaip vienas garbus treneris iš Maskvos srities „Chimki“ yra pasakęs – moki laimėti, mokėk ir švęsti (šypsosi). Manau, kad sidabro medaliai Europos čempionate mums taip pat suteikė pilną teisę gerai pašvęsti. Nemanau, kad čia didelė paslaptis – su komanda ir alaus išgėrėme, ir pasėdėjome iki paryčių. O po to aš tiesiai lipau į lėktuvą ir skridau į Madridą. Ten šiek tiek nusnaudžiau, prisikroviau krepšį ir išskridau į San Paulą, kur žaidėme Tarpkontinentinės taurės turnyre. Taigi, šventimas ir atsipalaidavimas buvo trumpas, bet geras.
– Ir tuomet, lyg tyčia, aikštėje jums buvo pamušta viena akis, o po savaitės per rungtynes su Bostono „Celtics“ – ir kita akis. Žinant jūsų charakterį, turėjote suirzti.
– Pirmą kartą, bandydamas pabėgti nuo varžovo, nykščiu į akį man pataikė komandos draugas. O antrą kartą, kovodamas dėl kamuolio, galva pats pataikiau į kelį varžovui. Ką čia ir bepasakysi... Svarbiausia, kad nieko baisaus nenutiko – dėl to vaikų bus (juokiasi).
– Praėjusį penktadienį šventinėje „Real“ vakarienėje prie vieno stalo sėdėjote su futbolo žvaigždėmis, tarp kurių buvo ir Cristiano Ronaldo. Smalsu, ar pavyko su juo persimesti vienu kitu žodeliu?
– Kalėdinė „Real“ organizacijos vakarienė, kur susirenka absoliučiai visi klubo darbuotojai ir sportininkai, vyksta kiekvieną gruodį. Kaip ir pernai, susėdome prie Kalėdų stalo, pavalgėme ir išsiskirstėme į ligonines pradžiuginti vaikų. Šį kartą prie vieno stalo teko sėdėti su Pepe, Marcelo, C. Ronaldo ir kitais žaidėjais. Pasakysiu taip: bendraujant akis į akį, jie yra paprasti, normalūs žmonės. Žinoma, jiems nepatinka, kai fanai juos tampo už rankų, čiupinėja – tas nuolatinis buvimas dėmesio centre vargina. Todėl savaime suprantama, kad nosis šiek tiek užsiriečia. Kartais ir pačiam tenka atsidurti panašiose situacijose, todėl aš juos visiškai suprantu. Visgi, kai sėdime kartu, tokie barjerai išnyksta – pasidalijame rūpesčiais, pasijuokiame vieni iš kitų. Bendravimas tikrai visiškai normalus.
– Nuotrauka iš „Real“ vakarienės pasidalijote socialiniame tinkle „Instagram“, tačiau, sprendžiant iš aktyvumo, pernelyg didelis mėgėjas viešinti savo gyvenimą internete nesate.
– Ne, dėl sekėjų ir „laikų“ aš tikrai neinu iš proto. Kartais internete pasidalinu tuo, kas, mano nuomone, yra gana įdomu ir nekasdieniška. Tikrai ne eilinė fotografija, kai meti pašokęs arba nugriuvęs ant šono laikai kamuolį. Įdedu kokią vieną nuotrauką per porą mėnesių ir tiek, papildomo dėmesio man nereikia.
– „Real“ Eurolygos reguliariajame sezone stipriai buksavo ir buvo per žingsnelį nuo fiasko. Visgi ketvirtadienį namuose sutriuškinote Strasbūro SIG ir patekote į TOP-16 etapą. Kodėl, jūsų nuomone, strigo komanda?
– Buvo tikrai nelengva. Į klubą dauguma žaidėjų susirinko po įvairių čempionatų – Europos, Amerikos. Atvykome užsivedę, laimėjome Tarpkontinentinę taurę, o tada visi drauge kritome į duobę. Pradžioje žaidimo, o vėliau ir psichologinę. Visi sugrįžome beveik kaip laimėtojai – ispanai čempionai, aš su sidabru, Argentina irgi užėmė antrąją vietą, gal tik Meksikai nepasisekė. Ir „pokšt“ – niekas nebesiseka. Kamuolys krenta iš rankų, Mačiulis nepelno 30 taškų ir nerenka 50 naudingumo balų (šypteli). O tada – dar du smūgiai. Traumą gavo Rudy Fernandezas, o vėliau – ir Andresas Nocioni. Paradoksalu, tačiau šitas sukrėtimas buvo tai, ko ir reikėjo komandai. Supratome, kad trauktis nebėra kur, o pakeitimo už nugaros nebėra. Psichologija suveikė taip: „man turi sektis, nes už mane kitas nesužais“. Tas sukrėtimas atsirado tiesiog iš niekur – per rungtynes su Stambulo „Fenerbahce“: kaip ėjome taip ir nuėjome, o dabar jau šešerias rungtynes iš eilės laimime 30-ia taškų. Štai tau ir sportas.
– Lietuvoje dažnai akcentuojama, kad J. Mačiulis „Real“ komandoje nėra išnaudojamas ir gauna mažai žaidimo minučių. Kaip iš tikrųjų pats jaučiatės Pablo Laso schemose?
– Žinote, galbūt visą laiką kažko norisi daugiau. Tačiau dažniausiai tokias įžvalgas daro žmonės, kurie mato mane daug žaidžiantį Lietuvos rinktinėje ir būnantį vienu iš jos lyderių. Būkim biedni bet teisingi, tačiau „Real“ komandoje lyderiais vadinami visai kiti žaidėjai. Jiems krenta visa atsakomybė, viskas sukasi apie juos. O man reikia tenkintis tuo, ką gaunu, arba susirinkti daiktus ir važiuoti namo. Rodėl aš tikrai nerodau jokių pretenzijų, nes pamačiau, kad yra verta pasistengti ir užgožti visus ego pasiaukojant dėl komandos. Juk pavasarį galų gale tapome Eurolygos čempionais, o tai yra didžiulis pasiekimas – tiek komandai, tiek asmeniškai. „Real“ turnyrą laimėjo po dvidešimties metų, o man pačiam tai buvo jubiliejinis, dešimtasis sezonas Eurolygoje.
Patikėkite, koks geras jausmas, kai pagaliau tas prizas, dėl kurio tiek daug kovota, atsiduria tavo rankose. Tuomet supranti, kad ta auka buvo ne veltui. O kalbant apie dabartinę situaciją, aš manau, kad laiko žaisti gaunu pakankamai – daugiau nei dvidešimt minučių per rungtynes. Pripažįstu, kad mano žaidimo laikas pailgėjo iškritus iš rikiuotės R. Fernandezui, tačiau tuo šansu reikia naudotis. Gaila, kad Rudy susižeidė, tačiau „Real“ klube yra daug gerų žaidėjų, o tu savo progos turi išlaukti.
– Ar esate patenkintas, kad krepšinio Dievai Eurolygos TOP-16 etape akis į akį suvedė „Real“ ir Kauno „Žalgirį“?
- O, aš tikrai nieko prieš sugrįžti namo! Tiesą sakant, namie nebuvau nuo rugpjūčio pabaigos, kai išvykome į Europos čempionatą. Iš Prancūzijos skridau į Braziliją, dar nemačiau draugų. Džiaugsmas dvigubas – ir namo grįšiu, ir su „Žalgiriu“ pakovosiu. Tiesa, namo spėsiu sugrįžti ir prieš šventes – „Real“ klubas išleidžia trumpų kalėdinių atostogų.
– Kokiu režimu gyvenate Madride, ar pakanka laisvalaikio, laiko šeimai?
– Treniruojamės tikrai ne per daug. Mūsų treneris nėra koks išprotėjęs serbas ar kroatas, kuris laužtų iki beprotybės. Įprastai treniruojamės kartą per dieną, kartais antradieniais turime dvi treniruotes. P. Laso – supratingas treneris, pats buvęs žaidėjas, todėl laisvalaikio mums suteikia pakankamai daug. Laiko lieka ir dukras nuvežti į mokyklėlę, ir parvežti. Apskritai visas mano laisvalaikis ir būna praleistas kažką veikiant su šeima. Nuvažiuoti su žmona atsigerti kavos – jau džiugus įvykis. Kai namuose yra mažas vaikutis, pernelyg daug neprikeliausi. Štai dabar ruošiamės į Lietuvą – gruodžio 23 ir 24 dienos visoje Ispanijoje krepšininkams yra laisvos. Tereikia informuoti, kur skrendi ir gali išvykti.
– Madride žaidžiate antrą sezoną. Ar spėjote pramokti ispaniškai?
- Stengiuosi, stengiuosi. Turime klube ir mokytoją, kuri pamoko žaidėjus – ne tik mane, bet ir kitus krepšininkus. Per treniruotes praktiškai viskas – 99,9 procentai pokalbių – vyksta ispaniškai. Angliškai niekas nekalba, nors visi ir moka. Taigi, nori ar nenori, turi bent jau kažkiek išmokti, kad pavyktų įsilieti į klubo gyvenimą.
– Ar galima sakyti, kad J. Mačiulis 2015-aisiais gyvena svajonėje?
– Žinote, mes, krepšininkai, tuos metus skaičiuojame kiek kitaip – nuo rugsėjo iki birželio. Tuomet ateina vasara, o rugsėjis – vėl naujų metų pradžia (juokiasi). Tačiau, įvertinat šiuos kalendorinius metus, viskas tikrai buvo nuostabu. Už tai, ką turiu ir kas gero įvyko, esu dėkingas kažkam iš aukščiau.
– Ko palinkėtumėt sau ir Lietuvos rinktinei olimpiniais, 2016-aisiais metais?
– Be abejo, kokio nors medalio, kad bent ir bronzos. Juk jau bus prabėgę 16 metų, kai lietuviai krepšininkai paskutinį kartą pasipuošė žaidynių apdovanojimais. Jei susirinksime visi geriausi, kodėl gi ne? Olimpinio medalio trūksta ir mano, ir dabartinės komandos kolekcijoje, o ir visai Lietuvai tai būtų nuostabi dovana.
