Kartu su 27-erių metų Klaipėdos „Neptūno“ gynėju nacionalinės komandos stovyklą paliko ir 2015 metų Europos vicečempionas Deividas Gailius, šią vasarą neatlaikęs jaunesnių kolegų konkurencijos.
„Pradėsiu nuo Deivio: pirmiausia, tai jam šį kartą su rinktine nesisekė – nosį susilaužė, raumenį sumušė... Labai norėjo, stengėsi, bet kažkur privengė. O kitas dalykas – į jo poziciją užaugo gana įdomūs du žaidėjai, kurie rimtai pradėjo pretenduoti į rinktinę – tai Grigonis ir Ulanovas.
Ilgiausiai mąstėme dėl Kariniausko ir Girdžiūno. Pastarasis – geresnis metikas, bet jis yra labiau antras numeris, žaidžiantis įžaidėjo pozicijoje. Šiai dienai, pradedant Juškevičiumi ir Seibučiu, yra geresnių žaidėjų šioje pozicijoje, o tikro įžaidėjo mes neturime ir ilgai neturėsime, todėl Kariniauskui suteikėme galimybę pakovoti dėl vietos“, – aiškino J. Kazlauskas, pripažinęs, kad šiuo klausimu trenerių štabo nuomonė nesutapo, todėl galutinį verdiktą teko priimti jam pačiam.
Dvylikos žaidėjų, vyksiančių į Rio de Žaneirą, sąrašą olimpiniam komitetui federacija turi pateikti iki liepos 18 dienos, todėl savo galutinį verdiktą 61-erių metų specialistas žada skelbti savaitgalį. Vis tik į turnyrus Ispanijoje, Argentinoje ir Brazilijoje, norint apsidrausti nuo galimų traumų, skris 14 krepšininkų. Būtent tiek dabar jų ir yra likę J. Kazlausko dispozicijoje.
„Atkabinti“ kandidatus, kurių pirmasis buvo Rokas Giedraitis, treneriui leido eksperimentai per pirmąsias penkerias draugiškas rungtynes, kuriose lietuviai be didesnio vargo nuo savo kelio nušlavė visus varžovus: sutriuškinta buvo Naujoji Zelandija (88:58), Tunisas (81:56), Venesuela (84:53), Nyderlandai (84:61) ir Baltarusija (84:51).
Po jų Krepšinis.lt nusprendė apie kandidatų žaidimą, trenerių variacijas ir sprendimus pasikalbėti su šiuo metu naujos darbovietės ieškančiu treneriu R. Kurtinaičiu.
– Treneri, ar labai jus nustebino Jono Kazlausko sprendimas „atkabinti“ Mindaugą Girdžiūną, kurį dauguma jau beveik regėjo olimpinėse žaidynėse?, – Krepšinis.lt paklausė R. Kurtinaičio.
– Kiekvienas treneris mato savo viziją, o apie Jono viziją nėra ką kalbėti. Atvirai kalbant, su silpnesne komanda jis eilę metų rodo geriausius rezultatus – maksimumą, ką gali pasiekti. Jo vizija yra puiki, jis žino, kokį žaidimą nori demonstruoti, todėl atsirenka ir mato, ką prie ko galima prilipdyti.
Bet tų draugiškų rungtynių, kurias rinktinė žaidė, aš negaliu žiūrėti nei kaip žiūrovas, nei kaip treneris. Pamatyti nieko neįmanoma, nes komandos tikrai ne Lietuvos rinktinė lygio. Su ispanais jau bus matyti, kas yra kas. Bet Jonas mato treniruočių procesą, mato kas prie ko limpa ir daro savo sprendimus. Bet manęs toks pasirinkimas nenustebino – treneris renkasi optimaliausią variantą.
– Visi matėme, kad Mindaugas Girdžiūnas moka pataikyti, gali žaisti vienas prieš vieną. O jums, kaip treneriui, kokį įspūdį paliko jo dirigavimas atakoms?
– Man asmeniškai jis paliko labai gerą įspūdį – aš jam tai pasakiau ir per LKL uždarymą. Stebėjau šiemet daug „Neptūno“ rungtynių: aišku, ši komanda žaidžia laisviau, jų neslegia atsakomybė prieš Lietuvos ar Europos taurės grandus, o kai atvažiuoji į rinktinę – laisvės nebėra, nes kiekvienos rungtynės yra svarbios. Olimpiadoje bus tikrai ne viena komanda, kuri pagal potencialą yra stipresnė už lietuvius, todėl yra daug niuansų. Bet man jis patinka: žinau, kad jis pasirašė sutartį su „Neptūnu“, bet aš jį imčiau į savo komandą.
– Bet kalbant apie patį atakų kūrimą? Treneriui akivaizdžiai reikėjo didesnio jo indėlio...
– Kai rinktinė žaidė be pagrindinių kandidatų, normalu, kad galima lyderiauti. Bet kai visi lyderiai susirenka – nebėra kada mėtyti ir žaisti vienas prieš vieną. Aš galiu savo asmeninį pavyzdį pasakyti: Vokietijoje tris sezonus vidutiniškai pelniau po 32 taškus, bet po to atvažiavau į Madrido „Real“ klubą, kuriame buvo Arvydas Sabonis ir Joe Arlauckis, todėl mano vidurkis nukrito iki 12 taškų, nes visos atakos buvo kuriamos per tuos du mūsų grandus. Man reikėjo daugiau dalintis kamuoliu nei mesti: visi žinojo, kad galiu pataikyti, bet ne to reikėjo treneriui, todėl turėjau tai ir daryti.
Taip ir šioje situacijoje: jau geriau neįmesti nė taško ir atlikti 8 rezultatyvius perdavimus nei pelnyti 16 taškų, bet nepadaryti nė vieno „assist'o“. Gaunasi tie patys 16 taškų, bet skiriasi tuo, kad žaidi sau arba komandai. Bet vėlgi, mums spręsti iš šalies, net krepšinio specialistams, yra labai sudėtinga, nes kiekvienas treneris turi savo viziją. O Jono matymą mes visi žinome – jis ne tik krepšinio treneris, bet ir matematikas: viską susidėliojo ir tokį sprendimą priėmė ne šiaip sau. Juk ir pats sakė, kad trenerių nuomonės išsiskyrė, bet sprendimą priėmė jis pats.
– Renkantis įžaidėjus jau turėjome ne vieną „pelenės istoriją“ su ne itin laimingomis pabaigomis. Ar Vaido Kariniausko pasilikimas nėra lipimas ant to paties grėblio?
– Kariniausko nelabai pažįstu: esu matęs, bet treniruočių procese nesu jo pačiupinėjęs, todėl kažką pasakyti sudėtinga. Matyt, kad jis daro tai, ką Kazlauskas nori matyti.
– Bet galbūt per tas kelias rungtynes pavyko susidaryti kažkokį įspūdį?
– Kadangi esu ne žiūrovas, o specialistas, tai mėgstu pasižiūrėti normalias rungtynes. Jeigu atvirai, tokios rungtynės man apskritai neįdomios. Taip, jose galima atsijoti žaidėjus, kažką įžvelgti, yra ir įsipareigojimai prieš rėmėjus. Aš į tokias rungtynes net nesigilinu – užmetu vieną akį ir viskas. Juk nieko neprarandu: bus +30 ar +40. Bet kai prasidės rimtos rungtynės, tada galėsiu kažką konkrečiau pasakyti.
Pavyzdžiui, Adas Juškevičius, kuris nėra tikras įžaidėjas, bet pasaulio čempionate buvo paleistas prieš amerikiečius, aišku, privėlė klaidų, bet parodė, kad tokiame lygyje gali žaisti. Jeigu Kariniauskas žaistų prieš tokią komandą, tada ir galėčiau kažką pasakyti. O ką aš galiu pasakyti, kaip jis gerai ar blogai žaidė prieš olandus ir baltarusius. Aš nežinau tokių komandų krepšinio žemėlapyje.
– Jonui Kazlauskui gerą įspūdį paliko tiek Marius Grigonis, tiek Egdaras Ulanovas. Kuris iš šių naujokų jau spėjo įrodyti esantis vertas galutinio dvyliktuko?
– Grigonį mačiau tik draugiškose rungtynėse, bet jis man labai patiko. Aišku, yra geri partneriai, kurie jam sukuria progas, o jis jas išnaudoja. Būtent to ir reikia iš 2-3 numerio, kad laisvas mesdamas pataikytų 100 proc. metimų. Nežinau, kaip jam seksis prieš stipresnius varžovus, bet jis vis tiek žaidžia Ispanijos lygoje, yra apsitrynęs. Man jis labai patinka, nes atitinka visus trečio numerio standartus.
Ulanovas man buvo šio sezono „Žalgirio“ siurprizas. Jis nėra snaiperis, bet žino savo sugebėjimus: pataiko 1 iš 1 arba 1 iš 2 tritaškių: nors nėra snaiperis – jo pataikymo procentas yra didelis. Edgaras – energingas, geras gynyboje, gerai kovoja dėl kamuolių ir yra labai pavojingas ant „ūselio“. Būtent to ir reikia šiuolaikiniam trečiam numeriui – kad galėtų žaisti centro pozicijoje, savo oponentą suminti jėga, o tą jis daro puikiai.
Nežinau, ar iš jų reikės atsirinkti vieną, ar abu – čia jau trenerio sprendimas. Nors jie yra skirtingo stiliaus, bet abu – labai geri krepšininkai.
– Pilki debesys buvo pakibę ir virš Artūro Milaknio galvos, bet jis iššovė mače prieš baltarusius. Ar galima šį snaiperį, žinant jo galimybes, į Rio vežtis avansu?
– Jeigu esi snaiperis, tai visada turi būti snaiperis. Negalima laukti, kuri diena jam bus gera. Šis sezonas nebuvo geras, kamavo traumos. Kai dirbau Rusijoje, sekiau „Uniks“ žaidimą: paskutines finalo rungtynes prieš CSKA sužaidė labai puikiai, bet pusę sezono negalėjo įvykdyti to, ko klubas iš jo tikėjosi. Taip, jis labai aukšto lygio snaiperis, daug treniruojasi – pats esu matęs jo visą augimo procesą, nes, kai treniravau jaunimo rinktinę, jis buvo tarp kandidatų. Tik nežinau, kodėl jam trūksta stabilumo... Bet turėti tokį žmogų komandoje tikrai nebūtų blogai. Visgi norėčiau priminti Kazlausko filosofiją: rinktinėje žaidžia geriausi – tai jeigu nebus geresnis už Grigonį ar Adą, tai jau turės problemų.
– Kokį įspūdį jums palieka Domantas Sabonis? Duos jis šiemet rinktinei daugiau naudos ar vėl bus 11-12 žaidėjas?
– Kazlauskas dabar jam duoda daug žaisti, tai įspūdis – geras. Sekiau visą jo sezoną, žinome, kaip aukštai buvo pašauktas NBA naujokų biržoje – jeigu priėmė NBA, tai reiškia ir potencialas, ir galimybės yra didelės. Labai greitos rankos, labai gera nuojauta, manau, čia tėčio genai. Yra kovingas, stiprus. Aišku, galbūt šlubuoja tolimas metimas, bet žaisdamas po krepšiu žino, ką daro, turi judesių. Gynyboje – gan neblogai, galėtų tik pagerinti gynybą du prieš du. Bet kadangi šiemet nepamatysime Donato Motiejūno, manau, kad jis turi gerus šansus. Nemanau, kad jis bus dvyliktas žaidėjas, o tikiuosi, kad taps vienu iš vedančių Lietuvos rinktinę į priekį.
– Roberto Javtoko noro žaisti rinktinėje turėtų pavydėti kiekvienas sportininkas. Jūsų nuomone, veteranas bus naudingas ir šioje olimpiadoje?
– Man teko su juo ir Palangoje pasikalbėti, paklausiau, kaip sveikata – svarbiausia, kad ji gera ir traumos apgydytos. Mes žinome jo galimybes – jo net nebūtina naudoti kiekvienose rungtynėse, nes jis morališkai stiprus, jam nereikia kažkokio trenerio palaikymo. Bus tikrai ne vienerios rungtynės, kuomet be jo išsiversti bus sunku. Jis – puikus gynyboje, puikus kovoje dėl atšokusių kamuolių, puikus žaidžiant du prieš du – gali įdėti, įmesti iš po krepšio. Ir kas mane labai maloniai nustebino – jis pastaraisiais metais pradėjo pataikyti baudų metimus, o tai yra labai svarbu penktos pozicijos žaidėjui. Be to, kaip mes treneriai kalbame, reikia turėti žmogų rūbinėje, kuris aplink save sutelktų komandą – jis ilgametis kapitonas, turi autoritetą, todėl rinktinei bus labai reikalingas.
– Jonas Valančiūnas praėjusiame NBA sezone galiausiai pralaužė ledus ir ėmė žaisti taip, kaip dauguma tikėjosi. Jis jau ir praėjusias dvi vasaras buvo rinktinės lyderis, bet kokio jo žaidimo tikitės šiemet?
– Jis turėjo puikų sezoną. Ir ne bet kur, o stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje – potencialas yra didelis. Gerai, kad išsilengvino, o tai lėmė jo asmeninio trenerio pakeitimas Toronte: pernai ir užpernai jis buvo sunkokas, bereikalingos masės raumenų, kuri krepšinyje nereikalinga, prisipumpavęs. Dabar jis yra daug mobilesnis, staigesnis ir jau subrendęs žaidėjas. Ir, aišku, jis – pagrindinė Lietuvos rinktinės jėga.
– Jūsų spėjimas: kurie du žaidėjai atsidurs už dvyliktuko brūkšnio?
– Nelabai aš jums nuprognozuosiu: kaip pasirinks Kazlauskas – bus gerai (šypteli).
