CV – nuklotas medaliais
Pirmiausiai K. Maksvytį daugelis Lietuvos krepšinio gerbėjų prisimena kaip „auksinės kartos“ vedlį – Joną Valančiūną, Edgarą Ulanovą, Vytenį Čižauską, Dovydą Rediką ir kitus 1992 metais gimusius vaikinus treneris ant aukščiausios apdovanojimų pakylos atvedė net keturis kartus iš tiek pat galimų.
Europos 16-mečių, 18-mečių ir 20-mečių Europos čempionatų aukso medaliai bei pasaulio 19-mečių pirmenybių titulas – tokio pasiekimo nėra užfiksavusi jokia kita Lietuvos krepšinio karta.
Ir nors buvo galima girdėti replikų, kad treneriui pasisekė ir vyrų krepšinyje jis neatsiskleis, prireikė vos kelerių metų, kad šios kalbos būtų paneigtos.
Metai prie Kauno „Aisčių“ vairo ir sezonas vadovaujant Vilniaus „Sakalams“ – tiek užteko, kad K. Maksvytis sulauktų Klaipėdos „Neptūno“ vadovų pasitikėjimo. Ir jį specialistas pateisino jau pirmaisiais metais – 2013-aisiais uostamiesčio ekipos nariai pirmą kartą LKL istorijoje pasidabino bronzos medaliais.
Kitame sezone vėl LKL istorijos metraščiai pasipildė naujais įrašais: Kauno „Žalgiris“ reguliarųjį sezoną užbaigė ketvirtas ir jau pusfinalyje susirėmė su Vilniaus „Lietuvos rytu“. Žalgiriečiams eliminavus sostinės komandą, pirmą kartą finale susitiko ne du amžini priešai. Kauno klubo varžovu tapo „Neptūnas“, kitame pusfinalyje pranokęs „Prienų“ klubą.
Prieš mūšį su „Žalgiriu“ visi laidojo klaipėdiečius, tačiau šie jau pirmoje akistatoje Kaune sugebėjo pateikti staigmeną ir įveikti čempionus. Taip, seriją „Neptūnas“ pralaimėjo, bet sugebėjo iškovoti net dvi pergales.
Kitame sezone K. Maksvyčio kariauna debiutavo Eurolygoje, išbandė jėgas ir Europos taurės turnyre, tačiau LKL pusfinalyje 1-3 krito prieš „Lietuvos rytą“, o mažajame finale 2-3 turėjo pripažinti Utenos „Juventus“ pranašumą. Taip trenerio karjera Klaipėdoje baigėsi.
Tačiau naujų darbo pasiūlymų specialistas ant stalo nesulaukė ir pusę sezono buvo „bedarbis“. Visgi laiko veltui jis nešvaistė ir nusprendė savo žinias pagilinti viešėdamas kitapus Atlanto – dvi savaites stažavosi NBA komandose.
Nauja patirtis padėjo atkreipti į save dėmesį – sezono viduryje naujo trenerio ieškojęs „Lietkabelis“ pasikvietė K. Maksvytį, kuris padėjo komandai atsispirti nuo LKL dugno ir iškopti į atkrintamąsias. Tačiau kovos jose baigėsi vos prasidėjusios: 0-3 pralaimėta „Lietuvos rytui“.
Tačiau Panevėžio klubo vadovai liko patenkinti jaunojo specialisto darbu ir pratęsė su juo sutartį. Negana to, „Lietkabelis“ vasarą sudrebino žaidėjų rinką, į savo gretas prisiviliojęs brolius Lavrinovičius ir daug šilto bei šalto savo karjeroje jau mačiusį Mindaugą Lukauskį.
„Taktiškai jis tikrai patobulėjo, nes turėjo prisitaikyti prie vyrų krepšinio – juk 16-mečiai ir LKL yra didžiulis skirtumas. Taip kad treneris tikrai žiauriai patobulėjo, nes jeigu nebūtų patobulėjęs – nebūtų toli nuėjęs. Bet jis visą laiką išliko demokratas, kartais net atrodo, kad per daug, tačiau jo komandose tai pasiteisina: jis leidžia žaidėjams daug ką išsiaiškinti – nėra pas jį beveik jokių rėmų“, – Kazio pokyčius įvertino jo pastabų jaunimo rinktinėse klausęs Žygimantas Skučas, pats prie „Lietkabelio“ prisijungęs tik šią vasarą.
Žmogus, už kurį norisi kovoti
Aplink veteranus apsistatęs jaunimu bei keliais legionieriais, K. Maksvytis stojo prie LKL starto linijos: čia jau laukė „Žalgiris“. Bet panevėžiečiai nesuskydo ir namuose sensacingai jį parbloškė 90:86.
Tačiau kaip parodė tolimesnė sezono eiga – ši pergalė nebuvo atsitiktinumas: Lietuvos krepšinio padangėje nušvito dar vienos pajėgios komandos vardas. Vienas po kito gerinami „Cido“ arenos lankomumo rekordai, pergalingi žygiai LKL čempionate ir sėkmingos kovos Europos taurės turnyre užaugino „Lietkabeliui“ sparnus.
Pirmasis vasaros įdirbio vaisius – sidabras Karaliaus Mindaugo taurės turnyre. Taip, pakeliui iki finalo, kuriame nusileista „Žalgiriui“, buvo išvengta akistatos su fiasko patyrusiu „Lietuvos rytu“, tačiau mažiau nei 100 tūkstančių gyventojų turinčiam miestui tai buvo neeilinis žygdarbis – iki šių metų komanda nė karto nebuvo patekusi net į taurės varžybų finalo ketvertą.
Daug kas sakė, kad „Lietkabelis“ tokio tempo neatlaikys iki lemiamų LKL kovų. Ir iš tikrųjų, panevėžiečiai reguliariojo sezono finiše ėmė buksuoti bei net 60:92 pralaimėję Vilniuje prarado antrąją poziciją, nors pirmoje sezono pusėje apskritai ilgą laiką lipo žalgiriečiams ant kulnų.
Tačiau pusfinalyje neprireikė ir namų aikštės pranašumo: suklupę pirmame mūšyje, vėliau K. Maksvyčio auklėtiniai šventė tris pergales iš eilės ir žengė į finalą.
„Kiek girdėjau, tai visi sakė, kad mums prieš „Lietuvos rytą“ neužteks jėgų. Bet mes įrodėme, kad jų užteko“, – vertindamas ekspertų nuomonę, šyptelėjo Kšyštofas Lavrinovičius.
Jam ir Darjušui – lapkritį sukaks po 38-erius metus, M. Lukauskis neseniai jau paminėjo savo 38-ąjį gimtadienį, Gintarui Leonavičiui dabar – 33-eji, Benui Madgenui ir Lorenzo Williamsui – 32-eji, o Simui Galdikui – 30 metų. Iš kur šie patyrę žaidėjai artėjant sezono finišui vis dar atranda savyje jėgų ir motyvacijos?
„Tai dabar turiu išduoti paslaptis? Gal negaliu? Juk sezonas dar nebaigtas, – šampanu aplaistytą kostiumą pakeitęs patogiais kasdieniai rūbais šypsojosi K. Maksvyčio dešinioji ranka Gintaras Kadžiulis.
– O jeigu rimtai, tai Kazys yra žmogus, už kurį norisi kovoti. Jis yra ne tik puikus specialistas, bet ir puikus žmogus, todėl labai džiugu, kad žaidėjai nori už jį kovoti ir aikštėje atiduoti visą širdį. Tai nėra tas profesionalus darbas, kai ateini, atidirbi, pasiimi pinigus ir išeini. Žaidėjai atiduoda maksimumą kovodami už mūsų vedlį.“
„Jis veteranams duoda šiek tiek lengvatų, – nusijuokė Kšyštofas. – Bet pamoko mus visus vienodai: jeigu klaidą padarai, pabara ir veteranus, ir jaunimą. Jis gerbia mus, o mes gerbiame jį – neprieštaraujame jo nuomonei, tikime jo sistema ir kartu atliekame jo palieptą darbą.“
Subrendo aukštesniam lygiui
Bet tarp patyrusių žaidėjų užguitas nesijaučia ir jaunimas – K. Maksvyčio schemose vietose atsirado ir jam. 23-ejų metų Donatas Tarolis po kartą komandos didvyriu, su sirena pataikęs lemiamus metimus, tapo tiek Europos taurėje, tiek LKL čempionate. O ką jau kalbėti apie 25-erių Ž. Skučą, kuris vienas pats iš kantrybės išvedė pusę „Lietuvos ryto“ aukštaūgių ir tapo lemtingu faktoriumi, leidusiu „Lietkabeliui“ tapti vos ketvirtąja komanda iškopusia į LKL finalą.
Pats Kazys yra prisipažinęs, kad prisibijo jaunimo ir veteranų derinio, tačiau atradęs aukso viduriuką jis sugebėjo sulipdyti konkurencingą komandą.
„LKL sezonas yra ilgas sezonas, todėl komandoje turėjo būti žmonės, kurie nubėga ten, kur nespėja vyresni, – nusijuokė Ž. Skučas. – Mes buvome ta energija, kurios reikėjo: mes taip stengdavomės padėti. Aš Donatui sakiau, kad jeigu blogai žaisime – nieko nebus. O kai pradėjome duoti naudos, treneris pradėjo mumis pasitikėti.“
„Man labai patinka Kazys, nes jis šiuolaikinis treneris – gynyboje turi sistemą, rėmelius, kuriuos reikia išpildyti, o puolime duoda improvizacijos, laisvumo, todėl galima sužaisti pagal situaciją. Tai veikia, todėl galvoju, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes gerai žaidžiame“, – pasvarstė K. Lavrinovičius.
Ar šis istorinis „Lietkabelio“ pasiekimas garantuos Kaziui geriausio LKL trenerio vardą?
„O kur galima balsuoti? Atiduosiu savo balsą!“, – visiškai rimtai kalbėjo K. Lavrinovičius, netrukus nepraleidęs progos kiek pajuokauti. – Geriausias treneris pasaulyje! Ką aš galiu pasakyti? Patys viską matote! Komanda gerai žaidžia – reiškia treneris geras. Teisingai? Jis dar jaunas, bet galvoju, kad jo ateitis šviesi ir jis gali daug pasiekti. O kalbant apie titulą, tai jis jo tikrai vertas.“
Tačiau brolis dar neskubėjo kalbėti apie sezono finišą – dvi laisvas dienas gavę „Lietkabelio“ krepšininkai ketvirtadienį vėl grįš į treniruočių salę ir pradės ruoštis mūšiui su „Žalgiriu“. Juokas juokais, bet Panevėžio klubas finale tikrai gali pasikandžioti prie Š. Jasikevičiaus kariauną – juk jau dukart iš penkių bandymų pavyko ją nugalėti.
Apskritai, „Cido“ arenoje šiemet dar nė sykio nelaimėjo nei viena pirmojo LKL ketverto komanda – „Žalgiris“ ir „Neptūnas“ suklupo dusyk, o „Lietuvos rytas“ net keturis kartus.
„Tikrai neisime į aikštelę pastovėti ir pralaimėti – eisime žaisti krepšinį. Kai kuriems žaidėjams tai yra gyvenimo šansas: galbūt jie daugiau gyvenime nebežais finale. Tai kodėl šiuo šansu nepasinaudoti ir nesužaisti finale iš visų jėgų?“, – suintrigavo M. Lukauskis.
Bet kad ir kaip pasibaigtų LKL finalas, „Lietkabeliui“ šis sezonas bus pats geriausias klubo istorijoje. Tai taip pat reiškia, kad vasarą laukia ir nemažai darbų, norint, kad ši sėkmė nebūtų vienkartinė. Pirmasis uždavinys bus – išlaikyti trenerį. Bet tai padaryti gali būti išties sunku.
„Kazys Lietuvoje jau įrodė, kad yra geras treneris: ir su jaunimo rinktine, ir su „Neptūnu“ gerai žaidė, ir dabar su mumis. Pagal rezultatus, jis jau subrendęs aukštesniam lygiui, bet kaip jis pats jaučiasi – aš nežinau. Tai bus jo sprendimas“, – pasvarstė Kšyštofas.
