K. Čosičius buvo vienas iš žmonių, pakeitusių krepšinio istoriją. Jis – pirmasis europietis, už Atlanto pavadintas tikra koledžų krepšinio žvaigžde ir savo pavardę NBA naujokų biržoje išgirdęs dar 1972-ųjų vasarą. Tūkstančiams jis tapo nacionaliniu herojumi, šimtams – vedliu religinio gyvenimo kelyje, dešimtims ryškiausių žvaigždžių – svarbiausiu mokytoju krepšinio aikštelėje.
Prieš savaitę Krepšinis.lt papasakojo efektingą, bet liūdną ir trumpą Rusijos krepšinio legendos Aleksandro Belovo istoriją. K. Čosičiui gyventi taip pat buvo lemta neilgai, tačiau savo įspaudą Europos krepšinio istorijoje šis žmogus paliko amžiams.
Dievo pirštas
K. Čosičius gimė 1948-ųjų lapkričio 26-ąją, tuometinės Jugoslavijos sudėtyje buvusios Kroatijos respublikos sostinėje Zagrebe. Šeimai persikėlus į Adrijos jūros pakrantėje esantį ir krepšinio tradicijomis garsėjantį Zadaro miestą, devynmetis berniukas greitai susidomėjo šia sporto šaka, o išskirtinis talentas ir greitas augimas lėmė, kad būdamas 16-metis Krešimiras jau žaidė pagrindinėje Zadaro komandoje.
„Dievas sukūrė žmogų, o Zadaras sukūrė krepšinį“, – stebėdami kylančią šalies krepšinio žvaigždę žavėjosi kroatai. 18-metis K. Čosičius jau žaidė Jugoslavijos rinktinėje ir 1967-aisiais padėjo jai Urugvajuje iškovoti pasaulio čempionato sidabro medalį.
Nieko keisto, kad žaibiška šlovė K. Čosičiui apsuko galvą. Hipių judėjimui prijautęs ilgaplaukis vaikinas nevengė vakarėlių, svaigalų ir netgi lengvų narkotikų, o iki paryčių trunkančios pramogos tapo įprastine rutina. Visgi vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis. Lyg Dievo pirštas, kroato gyvenimą pakeitė lemtingas susitikimas per Suomijoje 1968-aisiais vykusį pasaulio čempionatą.
Suomis Veikko Vainio tuo metu studijavo už Atlanto, Jutos valstijoje esančiame Birghamo universitete, o per atostogas grįžęs į gimtinę nevengė pamokslauti ir pasakoti apie amerikiečių gyvenimą ir mormonų religiją. Tai itin sudomino jaunąjį kroatą – jau po metų K. Čosičius vaikštinėjo Jutos valstijos miestų gatvėmis, o krepšinio aikštelėje vilkėjo „Birgham Young Cougars“ ekipos marškinėlius.
Per trejus už Atlanto praleistus metus K. Čosičiaus gyvenimo būdas apsivertė aukšyn kojomis. Europietis susižavėjo mormonų religija, buvo viešai pakrikštytas ir ėmė elgtis pagal visas mormonų religijos normas, netgi tapo pastoriumi.
„Jugoslavija turėjo problemų su K. Čosičiumi, nes jis buvo nesubrendęs kaip asmenybė, sunkiai kontroliuojamas. Tačiau iš JAV jis grįžo visiškai kitas žmogus. Išsilavinęs, brandus ir išskirtinis“, – daug vėliau pripažino legendinis serbų trenris Ranko Žeravica, kuris ir pasikvietė K. Čosičių į nacionalinę komandą jam būnant vos 17-os.
Jutoje K. Čosičius ne tik gilinosi į mormonų tikėjimą, bet tapo tikra vietos žvaigžde. Per trejus metus „Cougars“ komandoje NCAA čempionate 211 cm ūgio vidurio puolėjas rinko po 19,1 taško, atkovojo po 11,6 kamuolio, o pasižiūrėti neįtikėtinai sėkmingai žaidžiančio europiečio į areną rinkdavosi daugiau nei 20 tūkst. žiūrovų. Jis tapo pirmuoju ne amerikiečiu krepšininku per visą istoriją, išrinktu į koledžų „All American“ komandą, o netrukus pradėta kalbėti ir apie galimą aukštaūgio persikėlimą į NBA.
Visgi į svečią iš Europos NBA klubai žvelgė gana atsargiai. 1972-ųjų naujokų biržoje jį tik 144-uoju numeriu pakvietė Portlando „Trail Blazers“ – pirmaisiais šaukimais tais metais buvo LaRue Martinas ir Bobas McAddo. Šaukimas buvo toks žemas, kad jau kitais metais buvo pamirštas ir... Los Andželo „Lakers“ K. Čosičių naujokų biržoje pasirinko iš naujo – šį kartą 73-uoju numeriu. Kalbama, kad aukštaūgis sulaukė realių pasiūlymų išbandyti jėgas stipriausioje pasaulio lygoje, tačiau jų atsisakė dėl nacionalinės ekipos – kitu atveju jam būtų buvę uždrausta žaisti Jugoslavijos rinktinėje.
O ji, vedama K. Čosičiaus, skynė vieną medalį po kito. Pakanka paminėti, kad per savo karjerą aukštaūgis su Jugoslavijos ekipa tris kartus tapo Europos, du – pasaulio, ir sykį – olimpiniu čempionu, kai 1980-aisiais Maskvoje sensacingai nuošluostė nosį Sovietų Sąjungos rinktinei, kuriai tuomet atstovavo Sergejus Jovaiša.
Iš viso su rinktine K. Čosičiui pavyko iškovoti 14 skirtingos prabos medalių, o vienintelis daugiau tarptautinių apdovanojimų turintis žmogus yra rusas Sergejus Belovas. 1971 ir 1975 m. K. Čosičius buvo išrinktas geriausiu Europos čempionato krepšininku.
Lengvesnis Sabas
Pasakojimo pradžioje apie K. Čosičiaus ir A. Sabonio panašumus užsiminta ne veltui.
„Kadangi daugelis dabartinės kartos žmonių tikrai nėra matę K. Čosičiaus žaidžiančio, palyginčiau jį būtent jaunu A. Saboniu. Tai buvo 10 centimetrų žemesnis ir lengvesnis jo variantas“, – prisimena ilgametis serbų žurnalistas Vladimiras Stankovičius.
„K. Čosičius oficialiai buvo „centras“, tačiau galėjo žaisti bet kurioje pozicijoje. Jis pakeitė požiūrį į aukštaūgį ant parketo, nes buvo pirmasis vidurio puolėjas, kuris pradėjo žaisti ne tik po lenta. Jis kovojo dėl kamuolių ir blokavo metimus kaip „centras“, dalijo perdavimus kaip tikras įžaidėjas ir pataikė iš vidutinio nuotolio ir toliau kaip aukščiausios klasės puolėjas. Nebuvo nieko keista jį matyti viena ranka varant kamuolį ir aiškinant, ką daryti komandos draugams“, – prisimena serbas.
Abu vidurio puolėjai – K. Čosičius ir A. Sabonis – aikštėje taip pat pasižymėjo ne tik panašiais krepšinio technikos veiksmais, bet ir impulsyvumu.
„Krešo buvo impulsyvus, kartais net pernelyg impulsyvus žaidėjas, kas retkarčiais jam kišdavo koją. Aikštėje jis neretai pykdavo tiek ant savęs, tiek ant draugų, tačiau dar dažniau – ant teisėjų. Jis mėgdavo laikyti kamuolį viena ranka, lyg aštuonkojis, iškėlęs jį aukštai virš visų galvų, o tuomet atlikti visiškai netikėtą ir tikslų perdavimą. Jis žaidė galva, išnaudodamas savo techniką ir taip pranokdamas fiziškai pajėgesnius žaidėjus kaip Dino Meneghinas ar Vladimiras Tkačenka. Jis nebuvo Kareemas Abdul-Jabbaras, tačiau puikiai mėtė kabliu – tai buvo neuždengiamas žaidimo elementas“, – prisiminė V. Stankovičius.
„Tai buvo žmogus, kuris aikštelėje galėjo daryti bet ką. Mano nuomone, tai buvo pirmasis istorijoje žaidėjas, įskaitant ir NBA lygą, kuris galėjo žaisti penkiose pozicijose. Tai buvo vidurio puolėjas su įžaidėjo smegenimis – aikštės inžnierius“, – savo autobiografinėje knygoje rašė Italijos krepšinio legenda D. Meneghinas.
Po studijų JAV sugrįžęs į Europą, K. Čosičius žaidė Kroatijos, Slovėnijos ir Italijos klubuose, o karjerą 1983-iaisiais baigė gimtojo Zagrebo „Cibona“ komandoje. 1982-ųjų Europos taurės finale K. Čosičius pelnė 22 taškus, o „Cibona“ per pratęsimą nugalėjo garsųjį Madrido „Real“. Atrodė, kad aukštaūgiui pasitraukus Zagrebo komandos žvaigždė užges, tačiau tuomet estafetę iš jo perėmė krepšinio Mocartas – Draženas Petrovičius...
Tautos herojus
Paraleliai sportui K. Čosičius aktyviai užsiėmė religine veikla ir mormonų tikėjimo sklaida Kroatijoje. Į kroatų kalbą jis išvertė šventas mormonų knygas, šalyje finansavo įvairias religines institucijas, šimtams žmonių tapo vedliu religinio gyvenimo kelyje.
Visgi gyventi be sporto aukštaūgis negalėjo. 1985-aisiais jis buvo paskirtas Jugoslavijos rinktinės vyriausiuoju treneriu ir 1985 m. Europos čempionate, komandoje turėdamas D. Petrovičių, užėmė 7-ąją vietą. Tuomet Senajame žemyne jau ryškiai spindėjo A. Sabonio žvaigždė. Sovietų Sąjunga įveikė Jugoslaviją 105:97, o Sabas varžovų treneriui įrodinėjo, kas iš jo perėmė geriausio europiečio aukštaūgio titulą – pelnė 34 taškus.
1986-ųjų pasaulio čempionate Ispanijoje K. Čosičiaus treniruojami „jugai“ užėmė trečią vietą, pusfinalyje ir vėl pralaimėję sovietų rinktinei. Tai tapo 18-mečio Vlade Divaco debiutu aukščiausio lygio varžybose. Iki šiol sklando legenda, kad dar prieš čempionatą K. Čosičius specialiai keliavo į Serbijos provinciją ir 10 dienų specialiai rengė jaunąjį aukštaūgį pirmam rimtam gyvenimo iššūkiui.
Pusfinalio rungtynių pabaigoje, jugoslavams pirmaujant 85:82, V. Divacas apmaudžiai prarado kamuolį sužingsniavęs, o šia klaida pasinaudojęs latvis Valdis Valteris tritaškiu išlygino rezultatą ir išplėšė pratęsimą, vėliau pasibaigusį sovietų pergale. Apskritai šio mačo scenarijus buvo vienas iš labiausiai neįtikėtinų per visą krepšinio istoriją. Likus žaisti 1 min. Jugoslavijos rinktinė pirmavo 9 taškais (85:76), tačiau neįtikėtinų pastangų ir sėkmės dėka jų varžovams pavyko atsitiesti.
„Man gana, metu šį užsiėmimą“, – po šio mačo pareiškė ugningas V. Divacas, tačiau, nujausdamas, koks talentas slypi šiame emocingame vaikine, K. Čosičius jį nuramino. „Aš tikiu tavimi“, – ištarė kroatas. Kuo tapo V. Divacas, aiškinti turbūt nereikia net ir jauniausiai krepšinio gerbėjų kartai.
K. Čosičius dar daugiau simpatijų gimtinėje užsitarnavo dėl savo politinių pažiūrų. Jis buvo aktyvus Kroatijos nepriklausomybės šalininkas ir, žlugus Jugoslavijai, tapo kroatų diplomatinio korpuso nariu Vašingtone. Deja, ilgai dirbti šio darbo talentingam europiečiui nebuvo lemta – kroatą užllupo sunki liga. 1995-ųjų gegužės 25 dieną Merilendo valstijoje jis pralaimėjo kovą su vėžiu. Oficiali mirties priežastis – Hodžkino limfoma. Vienam ryškiausių visų laikų Europos krepšininkų tuo metu buvo tik 46-eri.
Kroatams K. Čosičiaus mirtis tapo antra tragedija iš eilės. Vos prieš keletą metų – 1993-iaisiais – autoavarijoje tragiškai žuvo buvęs aukštaūgio auklėtinis ir mokinys D. Petrovičius. Simboliška, kad abu šie vyrai amžino poilsio atgulė tose pačiose Zagrebo Mirogojos kapinėse, o jų kapus skiria vos keletas metrų.
K. Čosičiaus atminimas įamžintas paminklu Zadare, jo vardu pavadintos ir Kroatijos krepšinio taurės varžybos. Aukštaūgis yra įtrauktas tiek į FIBA Europos, tiek į Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejų, o jo marškinėliai pagerbti „Birgham Youth Cougars“ krepšinio arenoje. K. Čosičius – tai dar viena krepšinio legenda, kuriai buvo lemta iškeliauti per anksti.
