Koją kiša sveikata
„R. Kaukėnui dabar – asmeninio apsisprendimo metas. Nors jis oficialiai paskelbė apie krepšininko karjeros pabaigą, tačiau pripažįsta, jog ugnelė kovoti aikštėje vis dar rusena“, – taip šalies krepšinio pasaulį suintrigavo Lietuvos sporto universiteto (LSU) pranešimas spaudai.
Nejaugi vienas geriausių šalies krepšininkų, net ir būdamas 39-erių, vėl sugrįš ant parketo ir demonstruos aikčioti verčiantį žaidimą?
„Svarstyti nesvarstau, bet ta mintis „reikėtų grįžti ar ne“ visada yra. Noro vis dar turiu labai daug, bet kol kas dėl sveikatos tai padaryti yra neįmanoma“, – atviravo R. Kaukėnas.
„Na, įmanoma, bet geriau nereikia – jau senatvė“, – juokdamasis pasitaisė jis.
192 cm ūgio vikrusis gynėjas per karjerą savo kovingumu ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų sužavėjo ne vieną krepšinio aistruolį. Išbandymų gyvenimas Rimantui nepagailėjo, bet visus juos atlaikęs jis užsitarnavo mažų mažiausiai „terminatoriaus“ pravardę.
Žmogus, kuriam 2007 metais trūko kairiojo kelio kryžminiai raiščiai, į aikštelę sugrįžo dar stipresnis nei anksčiau. Jo nepalaužė net ir po ketverių metų pasikartojusi trauma. Išbandymą R. Kaukėnas atlaikė, nors jam jau buvo net 34-eri. Jis lengvu rankos mostu galėjo nutraukti savo karjerą. Bet ne, jis vėl stojosi, kad galėtų daryti tai, ką myli labiausiai – žaisti krepšinį.
Net ir paskutiniame sezone krepšininką kankino traumos: iš pradžių jis kelioms savaitėms iš rikiuotės iškrito dėl įplyšusio šlaunies raumens, o kiek vėliau treniruotės metu lietuviui ne tik plyšo peties raumuo, bet ir skilo kaulas. Visgi daktarai pastarosios problemos nepastebėjo, todėl R. Kaukėnas su šia trauma rungtyniavo net du mėnesius!
Nors gynėjas vis dar demonstravo aukščiausios klasės krepšinį, jis galiausiai suprato – kūnas rodo ženklus, kad jau laikas trauktis.
„Karjeros metu patirtos traumos vis dar atsiliepia. Tarkime, petys – man jį vis dar skauda. Aišku, situacija gerėja, bet nesinori, kad jis visiškai išnirtų ir taip reikėtų baigti karjerą. Juk vėl tektų atlikti operaciją, o garantijų, kad ji 100 proc. pavyks – nėra.
Tokiame amžiuje profesionalus sportas jau nėra sveika, todėl jau reikia pasaugoti save, savo kūną, kad galėčiau dar su vaikais žaisti“, – juokauti mėgino R. Kaukėnas.
Bando užpildyti tuštumą
Bet juokas nepaslėpė krepšininko nuoskaudos – širdis vis dar traukia atgal ant parketo, bet jau stabdo kūnas. „Taip, tikrai“, – paklaustas, ar buvo sunku padėti tašką, atsiduso vilnietis.
Priėmęs sunkiausią savo gyvenimo sprendimą R. Kaukėnas pirmą kartą pajuto laisvę – jo neberibojo jokie terminai, jokios sutartys, jokie įsipareigojimai, todėl laisvą laiką jis nusprendė skirti poilsiui ir kelionėms su šeima bei draugais.
„Sezono metu neturiu nei laiko, nei galimybių, todėl atostogos – viena iš progų susitikti su senais draugais. Pailsėjau, pasisėmiau emocijų ir naujų idėjų“, – pasakojo buvęs krepšininkas.
Tačiau dabar nuolat tarp Lietuvos, Italijos ir kitų pasaulio kampelių migruojantis vyras pajuto tuštumą. Kai buvę kolegos vėl pradėjo lieti prakaitą, trijų mergaičių tėvas atsidūrė nežinioje.
„Sportuoju, bandau stiprinti petį ir pilnai save užimti, kad įprasčiau ir pradėčiau galvoti, ką veikti ateityje. Šiuo metu bandau išsiaiškinti, kas man prie širdies.“
Laisvu laiku R. Kaukėnas nemažai dėmesio skiria ir savo vardo paramos fondo, skirto padėti onkologinėmis ligoms sergantiems vaikams ir jų tėvams, veiklai. Štai praėjusį savaitgalį fondo veiklą 2012 metais pradėjęs vilnietis su komanda „Aplenkime vėžį“ dalyvavo Vilniaus maratono bėgime.
Be to, rugsėjo pradžioje 39-erių vyras vėl tapo studentu. Prie „Seton Hall“ (JAV) universitete 2000 metais įgyto informacinių sistemų vadybos bakalauro R. Kaukėnas nusprendė pridėti ir magistro diplomą – pasirinko turizmo ir sporto vadybos studijas LSU.
„Dabar bent simboliškai turiu daugiau laiko, tai noriu į save investuoti, nes kitos galimybės studijuoti nebus. Ši sritis man gana įdomi – galbūt padės ir labdaros fondui, galbūt ir vieną ar kitą idėją gausiu – žinios tikrai pagelbės“, – šyptelėjo vyras.
Bet galbūt yra kokių nors minčių bent kiek prisidėti prie krepšinio vystymo Lietuvoje: imtis trenerio amato ar kitais būdais jaunimui perduoti savo krepšinio patirtį?
„Yra visokių minčių, bet kol kas nežinau. Norisi daryti ir tą, ir tą – visko norisi. Bet reikia susidėlioti mintis“, – atsakyti negalėjo „naujojo savęs“ paieška užsiimantis R. Kaukėnas.
Įsimintiniausi momentai – rinktinėje
O perduoti Lietuvos krepšinio talentams vilnietis tikrai turi ką – per 16 metų trukusią profesionalo karjerą jis matė ir šilto, ir šalto. Be to, vaikydamasis kamuolį, apvažinėjo visą pasaulį.
Studijas JAV baigęs 192 cm ūgio gynėjas profesionalo karjerą pradėjo 2000 metais ir spėjo savo jėgas išbandyti Izraelio, Belgijos, Vokietijos ir Ispanijos čempionatuose, bet geriausi jo metai – praleisti Italijoje.
2005-2009 ir 2010-2012 metais Sienos „Montepaschi“ ekipoje žaidęs R. Kaukėnas penkis kartus tapo Italijos čempionu, o pastaruosius tris sezonus džiugino Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klubo aistruolius.
Veteranas mažo miestelio komandą į Italijos čempionato finalą atvedė net dukart iš eilės, tačiau abiejuose turėjo pripažinti varžovų pranašumą – iš pradžių aukso medalis apmaudžiai išslydo prieš Sasario „Dinamo“ krepšininkus, o praėjusiame sezone 2-4 buvo pralaimėta Milano „Emporio Armani“ ekipai su Mantu Kalniečiu.
Po lemtingo mūšio sirgalių ir komandos draugų glėbyje prisiglaudęs lietuvis jau nebesulaikė ir ašarų.
Per šias šešerias rungtynes lietuvis vidutiniškai rinko 13,6 taško ir 2,4 rezultatyvaus perdavimo, o pirmame serijos mače pagerino asmeninį finalų rezultatyvumo rekordą, įmetęs net 27 taškus.
Apskritai R. Kaukėnas tapo trečiu vyriausiu ir antru rezultatyviausiu Italijos pirmenybių istorijoje finale žaidusiu krepšininku. Pirmame susitikime ant parketo jis žengė būdamas 39-erių metų ir 63 dienų amžiaus, o finaluose iš viso jau yra pelnęs net 441 tašką.
Savo laimę krepšininkas yra išbandęs ir Lietuvoje: po sezoną vilkėjo tiek Vilniaus „Lietuvos ryto“, tiek Kauno „Žalgirio“ marškinėlius. Su pastarąja ekipa Rimantas 2012-2013 metų sezone iškovojo LKL čempiono žiedą.
„Kiekviename karjeros etape yra svarbių momentų. Bet, aišku, žaidimas rinktinėje buvo pats maloniausias ir daugiausiai džiaugsmo atnešęs etapas“, – pripažino R. Kaukėnas.
Pirmą kartą marškinėlius su užrašu „Lietuva“ jis užsivilko 2001 metais, o paskutinį – 2012-aisiais vykusiose Londono olimpinėse žaidynėse. Tačiau per šiuos 11 metų jam pavyko iškovoti vos vienintelį medalį – Europos čempionato bronzą, laimėtą 2007-aisiais Ispanijoje.
„Visas rinktinės laikotarpis buvo įsimintinas. Kai olimpiadoje likome ketvirti, tai galbūt buvo skaudžiausias momentas, bet prisiminimai vis tiek išliko, – į 2008-aisiais Pekine vykusias olimpines žaidynes grįžo jis. – Bet aš daugiau žiūriu ne iš sportinės pusės. Kaip mes žaidėme kartu, vienas kitą pažinome, tapome draugais – šis momentas man buvo įspūdingiausias.“
