J. Laurinavičiaus pažintis su teisėjavimu prasidėjo mokykloje, kuomet kūno kultūros mokytojas paprašė jaunuolio pašvilpti tarpklasinių varžybų metu. Įžvelgę įgimtą talentą aplinkiniai paskatino jį šia specialybe susidomėti rimčiau.
Kauno mėgėjų, Lietuvos krepšinio B (dabartinis RKL), Lietuvos krepšinio A (dabartinis NKL) lyga – žingsnis po žingsnio teisėjas kopė karjeros laiptais, kol galiausiai 2005 metais debiutavo LKL čempionate. Prabėgus vos dviem metams – kišenėje jau ir FIBA tarptautinė kategorija.
Vis tik svarbiausią karjeros sprendimą L. Laurinavičius priėmė 2010 metais, kai metė darbą „Regitroje“ ir visą savo dėmesį sukoncentravo ties viena sritimi. Tuomet ir prasidėjo esminis kilimas karjeros laiptais – 2011 ir 2013 metais jis švilpė Europos čempionatų grupių etapuose, o 2015 sulaukė progos darbuotis ir Lilyje.
Prieš porą metų J. Laurinavičius geriausių šalies teisėjų reitinge užėmė trečią, pernai – antrą, o prieš šį sezoną buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje. Jis kiek daugiau nei tašku pranoko iki tol geriausiu laikytą Tomą Jasevičių – 321,17 prieš 320,07.
Kalbėdamas su Krepšinis.lt arbitras pasakojo savo darbo užkulisius, psichologinius barjerus, traumas, algą ir ateities planus.
– Užpernai Lietuvos teisėjų reitinge buvote trečias, pernai – antras, šiemet – jau pirmas. Ar toks įvertinimas jums svarbus?, – Krepšinis.lt paklausė J. Laurinavičiaus.
– Kiekvienas, kuris ką nors dirba, siekia įvertinimo. Bet tas reitingo laiptelis įpareigoja dar labiau stengtis ir kitiems rodyti pavyzdį. Nėjau teisėjauti, kad būčiau antras, penktas ar tryliktas – norisi būti geriausiu savo srityje. Tikrai malonu, kad įvertina, bet darbas tęsiasi – tobulėjimui ribų nėra.
– Vis dažniau girdimi skundai dėl LKL teisėjų. Ar sutinkate, kad Lietuvoje teisėjavimo lygis yra suprastėjęs?
– Aš nesutikčiau. Aišku, būna visko, bet tai pasitaiko visose šalyse. Į kitas šalis pirštais badyti nenoriu, bet treneriai užsienyje ar čempionatuose apie teisėjavimą atsiliepia ne itin gerai. Tikrai nemanau, kad Lietuvoje teisėjavimas yra blogas, tiesiog visi verda savose sultyse – juk visi vieni kitus matome po kelis kartus per sezoną.
– Teisėjai rungtynėse bėgioja po 40 minučių. Akivaizdu, kad jiems taip pat reikalingas fizinis pasiruošimas. Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo savaitė.
– Šiandien (pirmadienį) turėjau treniruotę, šiąnakt išskrendu, nuskridęs (antradienį) padarysiu trumpą mankštą: prasitampymas, pritūpimai, atsilenkimai, atsispaudimai, pratimai nugarai. Kitą dieną vėl mankšta, vakare – rungtynės ir grįžtu namo. Kita diena (ketvirtadienis) – laisva. Penktadienį – vėl rytinė treniruotė, šeštadienį rytinė mankšta ir vakare rungtynės, o sekmadienį – laisvadienis.
– O kaip traumos? Ar teko susidurti?
– Tfu tfu tfu. Bet visko būna: užpernai vienas kolega Eurolygos rungtynėse traumavosi taip, kad ne tik koją susilaužė, bet ir čiurną išsisuko – po visų operacijų dirbti negalėjo 5 mėnesius. Tam pačiam Tomui Jasevičiui prieš kelerius metus trūko Achilas. Bet tokia yra mūsų darbo dalis. Pusė metro mūsų darbe reiškia labai daug – norėdamas pamatyti visas situacijas turi daug judėti.
– Teisėjams reikia atlaikyti ir psichologinį spaudimą. Galbūt tenka lankyti kokius specialius kursus?
– Mes su Tomu Jasevičiumi dalyvaujame trijuose trenerių seminaruose per metus: prieš Eurolygos ir LKL sezonus bei vidury sezono Lietuvoje. Kai kuriuose seminaruose būna psichologinių paskaitų, daromi visokie testai. Psichologija nėra vien teisėjo reikalas, bet daugiausiai jis pats turi ja domėtis. Kas nori tobulėti – tas ir domisi, nes psichologiniai dalykai yra labai svarbūs.
– Ar būna, kad po rungtynių negalite užmigti, galvodamas, kad kažkuriuo momentu priėmėte netinkamą sprendimą?
– Visko būna. Tai ypatingai pasireiškė karjeros pradžioje, kai dar buvau mažiau patyręs. Būna, kad mintyse rungtynių juostą atsuki n kartų, bet tai yra natūralu – mes esame žmonės, ne robotai – mes irgi turime jausmus. Aišku, reikia stengtis kuo greičiau su tuo dalyku susitvarkyti.
– LKL čempionate – labai daug emocingų trenerių. O kuris iš jų sunkiausiai sutramdomas?
– Kiekvienas treneris yra iššūkis. Kuris labiausiai? (pagalvoja) Sunku pasakyti. Kiekvienos rungtynės mums yra tarsi egzaminas, kuriame turime susitvarkyti su treneriu ar žaidėjais. Turime savo žinių bagažą, atliekame namų darbus – pagal tai ir dirbame. Rungtynių valdymas yra vienas įdomesnių ir svarbesnių dalykų mūsų darbe. O kaip mes tai padarome, priklauso nuo aplinkybių: ar piktu žvilgsniu, ar gražiai susitardami.
– Skanduotė „F**k you referee“ yra tarsi neatsiejama krepšinio rungtynių dalis. O ar esate po rungtynių sulaukęs kokių nors grasinimų?
– Karjerai perlipus į aukštesnį lygį, niekas tokiais grasinimais nesišvaisto, nes tai yra labai rimta. O mėgėjų lygose esu visko girdėjęs. Viskas priklauso, kaip tu į tai sureaguoji – ne vienas jaunas teisėjas dėl to yra baigęs karjerą, nes už tuos varganus pinigus nenorėjo gadinti sau sveikatos ir nervų. Bet kas turi aukštesnių tikslų, tas įveikia ir tuos sunkius periodus.
– Prakalbote apie varganus pinigus. Kalbant atvirai, ar įmanoma pragyventi vien tik iš teisėjavimo?
– Jeigu teisėjau vien LKL – tikrai neišgyvensi. Norint gerai gyventi, tai reikia ruoštis, rūpintis savo kūnu, psichologija – tai investicija į save, už kurią mokame patys. Po to einame dirbti darbo, už kurį mums moka. O tas skirtumas, kuris lieka, patenka tau į kišenę. Viskas priklauso nuo to, kiek ir kur teisėjauji. Už Eurolygos rungtynes teisėjai gauna 1100, o už LKL, nuo kurių dar atskaitomi mokesčiai – 170 eurų.
– LKL jau ne pirmus metus supurto lažybų skandalai. Ar kas nors yra bandęs jus papirkti?
– Mane asmeniškai – tikrai ne. Sakau nuoširdžiai. Bet esu girdėjęs, kad kitiems teisėjams, ypatingai vyresnės kartos, teko su tuo susidurti. Bet tai tik kalbos ir nuogirdos. Šitas dalykas Lietuvoje tikrai neegzistuoja ir nematau tam prasmės. Lygiai taip pat Europoje. Kiek esu girdėjęs, tai anksčiau tokių dalykų būdavo tose šalyse, kuriose klesti korupcija.
– Rudenį švilpėte jau trečiame Europos čempionate ir pirmą kartą atkrintamosiose varžybose. Kaip vertinate šią patirtį?
– Labai didelė patirtis. Antrasis čempionatas buvo didelė patirtis, o šis – dar didesnė. Tai aukščiausias lygis: geriausi žaidėjai, geriausi teisėjai. Labai svarbūs psichologiniai dalykai. Iš šono gali atrodyti viskas labai paprasta, bet tris savaites būti čempionate – nėra labai paprasta. Kas su tuo nėra susidūręs, tas nesupras.
– Koks jūsų, kaip teisėjo, didžiausias karjeros tikslas?
– Mano pagrindinis tikslas – būti geriausiu pasaulyje ir Europoje. Noriu teisėjauti olimpiadoje, pasaulio čempionate ir jų šių varžybų finaluose. Ir tas varikliukas tikslo link įjungtas jau daugiau nei 20 metų.
– Legendinis NBA teisėjas Joey Crawfordas, kuriam jau 64-eri, lygoje dirba nuo 1977 metų, o šis sezonas jam jau paskutinis. Kiek jūs įsivaizduojate, kad galėtumėte dirbti šį darbą?
– NBA teisėjams nėra amžiaus cenzo, o pagal FIBA taisykles Europoje galima dirbti iki 50 metų. Bet kyla daug klausimų dėl šio sprendimo. Aišku, nacionalinėse pirmenybėse jokių aiškių ribojimų nėra. Bet jūs įsivaizduokite, Romualdui Brazauskui, kuris yra puikios formos ir yra įgijęs begalę patirties, nebeleidžia teisėjauti, nes ant popieriaus parašyta, kad jam 50 metų. Nuodėmė neduoti žmogui galimybės dirbti ir savo patirtį perduoti jaunesniems teisėjams. Bet susiklostė kitokios aplinkybės ir jis pradirbo iki 52 metų. O iš tikrųjų, tai visas sąlygas diktuoja kūnas. Burti iš kavos tirščių nenorėčiau, bet manau, kad mažiausiai iki 55 metų galėčiau teisėjauti. Tuomet galėčiau pradėti galvoti apie lėtą 2-3 metų išėjimą.
