Nors Lietuvos krepšinio federacija (LKF) oficialiai apie J. Kazlausko pasitraukimą iš nacionalinės komandos dar neinformavo, pats iš Rio de Žaneiro sugrįžęs 61-erių panevėžietis nebeslėpė – jo laikas rinktinėje jau yra baigtas.
„Baigėsi mano kontraktas ir nėra man ką galvoti. Niekam nebuvo paslaptis, kad šie metai – jau paskutiniai. Nieko neslėpiau, niekas ir nesikeičia. 10 metų rinktinėje – tai tikrai gražus laikotarpis. Buvo ir skaudžių pralaimėjimų, ir gražių pergalių. Viską apgalvojęs aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad daug kas pavyko. Kai kas nepavyko, bet ateina laikas, kai viskas turi baigtis“, – konstatavo Rio de Žaneire su Lietuvos krepšininkais 7-ąją vietą užėmęs treneris.
J. Kazlausko pavardė Lietuvos krepšinio aistruoliams asocijuojasi ne tik su rinktine, bet ir su Kauno „Žalgiriu“. Būtent J. Kazlausko vadovaujami žalgiriečiai vienintelį kartą – 1999-aisiais, tapo Eurolygos čempionais. Tuo metu treneris jau paraleliai vadovavo ir nacionalinei mūsų ekipai.
1998-ųjų pasaulio čempionatas taip pat nebuvo labai sėkmingas. Nors grupės varžybose itin ryškiai spindėjo A. Karnišovo žvaigždė, o lietuviai ant menčių paguldė netgi JAV rinktinę (tąsyk NBA žvaigždės joje nerungtyniavo), mūsiškių žygį ketvirtfinalyje sustabdė rusai. Galutinėje turnyro rikiuotėje mūsų rinktinė užėmė 7-ąją vietą.
Prieš 1999-ųjų Europos čempionatą į rinktinės gretas nusprendė sugrįžti pats A. Sabonis, vis drąsiau aikštėje jautėsi Š. Jasikevičius, varžovus metimais vis dar gniuždė A. Karnišovas, o į mūsų komandą buvo dedamos didžiulės viltys. Visgi visas jas nubraukė apmaudus pralaimėjimas ketvirtfinalyje Ispanijai. A. Sabonis anksti išnaudojo pražangų limitą, nesulaikomai žaidė Alberto Herrerosas, o lietuviai paskutinėmis sekundėmis varžovams nusileido 72:74. Tai – viena skaudžiausių nesėkmių per visą Lietuvos krepšinio istoriją.
Visgi net ir po tokio antausio mūsiškiai sugebėjo susiimti – rezultatyviausiai iš visų rinktinių Prancūzijoje žaidę lietuviai užėmė galutinę 5-ąją vietą, taip iškovodami kelialapį į Sidnėjaus olimpines žaidynes.
Marijono Mikutavičiaus hitu „Trys milijonai“ lietuviams paženklintas Sidnėjus tapo viena iš J. Kazlausko darbo su nacionaline komanda viršūnių.
Komandoje jau nebuvo A. Karnišovo, A. Sabonio, tačiau juos pakeisti atsirado kam. Vieną geriausių karjeros turnyrų sužaidė Gintaras Einikis, ryškiai spindėjo Sauliaus Štombergo, Dariaus Songailos ir Š. Jasikevičiaus žvaigždės, o Lietuvos rinktinė tąsyk atsidūrė per plauką nuo to, kad krepšinio turnyro pusfinalyje palaužtų iš NBA superžvaigždžių suformuotą JAV ekipą.
Nors lemiamas Š. Jasikevičiaus tritaškis skriejo pro šalį, garbingas pralaimėjimas vos 2 taškais (83:85) Lietuvos vardą išgarsino visame pasaulyje, o mūšyje dėl trečiosios vietos kovingi lietuviai tiesiog nušlavė šeimininkus australus – 89:71. Tai buvo trečia iš eilės, tačiau iki šiol paskutinė Lietuvos rinktinės iškovota bronza olimpinėse žaidynėse.
Visgi, kaip dažnai būna krepšinyje, po pakilimo seka nuopuolis. 2001-ųjų Europos čempionatas Turkijoje į mūsų šalies krepšinio istoriją buvo įrašytas ne pačiomis gražiausiomis raidėmis. Triuškinamai pralaimėję latviams, mūsiškiai netgi nepateko į aštuntuką, neiškovojo kelialapio į pasaulio čempionatą, o sugrįžęs į Lietuvą J. Kazlauskas trenkė durimis ir atsisveikino su nacionaline komanda. Atsisveikino, tačiau sugrįžo. Ir tai padarė su trenksmu.
Nuo 2003-ųjų Europos čempionato iki 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių prie Lietuvos rinktinės vairo pasikeitė trys treneriai. Europos čempionu tapusį Antaną Sireiką 2006-aisiais pakeitė Ramūnas Butautas, o pastarąjį 2009-aisiais – Kęstutis Kemzūra. Būtent iš jo po ne itin sėkmingų Londono olimpinių žaidynių (lietuviai liko 8-ti) nacionalinės komandos vadelės ir vėl perėjo į J. Kazlausko rankas.
J. Kazlauskas Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio poste
(metai, turnyras ir šalis, pergalės/pralaimėjimai, užimta vieta)
| 1997 | Europos čempionatas (Ispanija) | 5-4 | 6 |
| 1998 | Pasaulio čempionatas (Graikija) | 5-4 | 7 |
| 1999 | Europos čempionatas (Prancūzija) | 7-2 | 5 |
| 2000 | Sidnėjaus olimpinės žaidynės (Australija) | 5-3 | 3 |
| 2001 | Europos čempionatas (Turkija) | 2-2 | 12 |
| 2013 | Europos čempionatas (Slovėnija) | 8-3 | 2 |
| 2014 | Pasaulio čempionatas (Ispanija) | 6-3 | 4 |
| 2015 | Europos čempionatas (keturios šalys) | 7-2 | 2 |
| 2016 | Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės (Brazilija) | 3-3 | 7 |
Per tą laiką treneris jau buvo sukaupęs dar daugiau neįkainojamos patirties – padirbėjęs su Kinijos ir Graikijos nacionalinėmis komandomis, vadovavęs Europos krepšinio grandams – Pirėjo „Olympiakos“ ir Maskvos CSKA.
„Puikiai žinau, kur einu, žinau, kas manęs laukia. Situacija bus pakankamai sudėtinga. Su tokia situacija esu susidūręs 1996-aisiais, kai geriausi mūsų krepšininkai baigė karjerą rinktinėje. Esu įsitikinęs, kad komandoje turi žaisti geriausi krepšininkai, tačiau nesistengsiu nieko iš rinktinės išvaryti. Turime gerą jauną kartą, kuri tarptautiniuose turnyruose turės įrodyti savo vertę. Reikia sujungti patirtį ir jaunimą. Per ateinantį olimpinį ciklą kartų kaita rinktinėje neišvengiama“, – tuomet kalbėjo J. Kazlauskas.
Ir jo darbas iš karto ėmė duoti rezultatų.
2013-aisiais Europos čempionate Slovėnijoje Lino Kleizos vedama Lietuvos rinktinė nelengvai išsikapstė iš grupės, tačiau vėliau įsibėgėjo ir nužygiavo iki pat finalo, kuriame turėjo pripažinti Prancūzijos ekipos pranašumą. Nors galutinis rezultatas – sidabras – buvo puikus, pasibaigus turnyrui neišvengta konfliktinės situacijos. Supykęs dėl žiniasklaidos kritikos, J. Kazlauskas kartu su A. Saboniu panoro pasitraukti iš rinktinės ir federacijos, tačiau galų gale piktinimosi bangos nurimo ir abi krepšinio legendos liko savo postuose.
Atėjo įsimintinieji 2015-ieji. Per keturias Europos šalis išmėtytos senojo žemyno pirmenybės buvo nepaprastai svarbios – tiesioginius kelialapius į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes jose galėjo iškovoti tik dvi geriausios turnyro komandos. Ir J. Kazlauskas padarė viską, kad tarp jų būtų Lietuva.
Sunkiu grupių varžybų etapu Latvijoje prasidėjęs čempionatas gesino sirgalių viltis dėl sėkmingo pasirodymo, tačiau mūsiškiai susikaupė pačiu laiku. Aštuntfinalyje su Gruzija „sprogo“ Jonas Mačiulis, ketvirtfinalyje buvo patiesta Italija, pusfinalyje – favorite laikyta Serbija, ir šaukšto degutu tapo tik ispanams pralaimėtas finalas.
Nepaisant to, tai buvo įspūdingas pasiekimas. Du Jonai – Mačiulis ir Valančiūnas pateko į geriausių čempionato žaidėjų penketuką, lietuviai iškovojo kelialapį į Rio, parvežė į gimtinę sidabrą, o pasauliniame FIBA reitinge mūsų šalis pakilo į trečiąją (!) vietą.
Kuo baigėsi pačios Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, priminti Lietuvos krepšinio sirgaliams turbūt nereikia. Tačiau visi skaičiai ir faktai kalba patys už save – vadovaujant J. Kazlauskui, mūsų šalies krepšinis vėl pakilo iki paties pasaulio elito. Ir belieka tik padėkoti: ačiū, treneri.
