Pilnutėlėje „Siemens“ arenoje lietuviai po dramatiškos kovos 78:79 nusileido Europos čempionų titulą ginsiantiems ispanams, tačiau D. Adomaičio galvoje sukasi kur kas rimtesnės problemos.
Trečiadienį, Šiauliuose vykusios akistatos prieš islandus metu, Lietuvos rinktinė neteko Luko Lekavičiaus, kuris dėl pėdos lūžio iš rikiuotės iškrito 6-8 savaitėms. Iškart po incidento rinktinės vairininkas atgal į komandą iškvietė Adą Juškevičių, o dvikovoje prieš Ispaniją įžaidėjo pozicijoje „apšaudyti“ bandė ir Marių Grigonį.
„Tai pats didžiausias nuostolis, kokį tik galėjo patirti Lietuvos rinktinė“, – 23-ejų gynėjo netektį vertino Kurtis.
Su Krepšinis.lt specialistas taip pat kalbėjosi apie galimą Luko pamainą, Jono Valančiūno jėgą, įsibėgėjančius rinktinės snaiperius, viso potencialo dar neatskleidusį Donatą Motiejūną ir mūsiškių galimybes Europos čempionate.
– Rungtynės su islandais Lietuvos rinktinei baigėsi katastrofiškai, kai Lukas Lekavičius patyrė sunkią traumą ir iškrito iš Europos čempionato. Jūsų nuomone, tai labai rimtas nuostolis? – Krepšinis.lt paklausė R. Kurtinaičio
– Tai pats didžiausias nuostolis, kokį tik galėjo patirti Lietuvos rinktinė. Lekavičius šiuo metu tiek pagal energiją, tiek pagal žaidimo lygį yra vienas naudingiausių komandos žaidėjų. Visada ir treneriui, ir komandai gerai, kai galima nuo suolelio pakelti antrą įžaidėją, kuris komandą duoda impulsą, greitį, taiklumą.
– Darjušas Lavrinovičius siūlė nenuvertinti Ado Juškevičiaus, kuris identiškoje situacijoje atsidūrė jau antrą kartą. Galbūt jis ir vėl daugelį nustebins kaip tais 2014 metais?
– Aišku, jie abu yra skirtingo stiliaus žaidėjai, bet Adas yra geras žaidėjas, labai taiklus. Taip, jis nėra realus įžaidėjas – jis labiau „combo“ gynėjas. Bet dabar Adas turi šansą įrodyti, ko yra vertas. Tą jis jau įrodė ir žaisdamas 2014 metų pasaulio čempionate. Nenorėčiau sakyti, ar tai lygiavertis keitimas, nes Lekavičius yra Lekavičius.
– Adas pasirengimo ciklo metu aikštelėje praleido vos 34 minutes – tai gali jam pakišti koją įsijungiant į komandos žaidimą?
– Man teko jį matyti, tai jis gali ir 35 minutes nežaisti, bet duosi jam tas likusius penkias ir jis gali sužaisti gerai. Jam laiko limito nėra – Adas visada žaidžia iš širdies: išleidžia į aikštelę ir jis daro tai, ką moka. Jeigu sekasi, tai būna labai naudinga komandai.
– Jeigu būtumėte Dainiaus Adomaičio vietoje, kam dar patikėtumėte kamuolį rengiant atakas?
– Prieš kažkiek metų, kai treniravau „Lietuvos rytą“, aš Martyną Gecevičių epizodiškai naudodavau kaip įžaidėją – visas rungtynes jis negalėtų, bet penkioms minutėms tikrai gali. O Marių Grigonį aš stebiu jau paskutinius porą metų – labai norėjau, kad jis žaistų mano vadovaujamoje Kantu komandoje, bet, deja, pavėlavau savaitę ir jis išvažiavo į Tenerifę. Labai įdomus žaidėjas, tik gaila, kad šią vasarą turėjo bėdų su trauma ir mes dabar nežinome realaus jo pajėgumo. Aš mėgstu aukštus įžaidėjus, matau jo valdymo techniką, sugebėjimą žaisti pikenrolą – bent jau aš tikrai jį matyčiau įžaidėjo pozicijoje.
– Nors dabar tik draugiškos rungtynės, tačiau vis tiek turėjote susidaryti pirmąjį įspūdį apie šią naują Lietuvos rinktinę. Koks jis?
– Aš į pasiruošimo rungtynes žiūriu kitaip: gerai, kai tu laimi, bet yra sprendžiama ir daugiau uždavinių. Galbūt ši komanda per daug užsiciklino surasti 11-12 žaidėjus, kurie labai didelio vaidmens nevaidins, galbūt buvo galima daugiau žaisti su pagrindiniais žaidėjais, kad jie susižaistų. Bet iš esmės, Dainius sprendžia savo problemas, kažko ieško, o rungtynių rezultatas nėra pagrindinis faktorius vertinant rinktinės pajėgumą. Aš manau, kad potencialas yra didelis, daugelis žaidėjų yra patyrę ir kartais susikaupimas, netgi po pralaimėjimų, kartais būna net aktyvesnis bei duos vaisius oficialiose rungtynėse.
– Jonas Mačiulis ne kartą minėjo, kad šios rinktinės galia yra po krepšiu, o ir trenerių štabas dažnai stengiasi išnaudoti savo pranašumus po krepšiais. Čia mes turime ne tik Joną Valančiūną, bet ir puikiai į žaidimą įsiliejusį Artūrą Gudaitį. Jūsų nuomone, ar aplink šiuos vidurio puolėjus gali suktis visas komandos žaidimas?
– Per juos vyrai privalo žaisti, tik man būtų įdomu pasižiūrėti, kaip dideli su mažais bendradarbiauja, kadangi mes turime puikius snaiperius. Tas rungtynes, kurias pralaimėjome, galbūt ir būtume laimėję, jeigu mūsų snaiperiai būtų įdėję daugiau indėlio. Tiek Gecevičius, tiek Milaknis yra geri metikai, todėl jeigu sugebėsime sėkmingai atakuoti iš toli, tai atsilaisvins ir erdvės po krepšiu. Nereikia labai daug paslapčių, kad kai atvažiuoja Valančiūnas iš NBA ir jis gauna kamuolį ant ūso, reikia dvigubinti ar trigubinti, nes tai yra jėga – visos komandos tai darys. Tokiu atveju turėtų taikliau sužaisti mūsų snaiperiai. Ir jeigu įmestume 2-3 tritaškiais daugiau, tai ir rezultatas gali visiškai pasikeistų.
– Jūsų paminėti snaiperiai draugiškose rungtynėse gana lėtokai įsivažiavo, tačiau pastaruoju metu susiderino savo taikiklius ir iš toli jau šaudo kur kas tiksliau. Ar Europos čempionate patikėtume Artūrui Milakniui ir Martynui Gecevičiui lemiamus komandos metimus?
– Žinoma. Mes turime lyderių, kurie nėra išryškinti snaiperiai kaip Jonas Mačiulis, bet jis savo pasitikėjimu gali tai atlikti. Bet turinti Gecevičių ir Milaknį, tikrai galima jiems patikėti paskutinius metimus.
– Pasigirsta kritikos į Donato Motiejūno daržą, kad jis dar neįgavęs tinkamos sportinės formos, tačiau ir šis aukštaūgis pamažu įsibėgėja. Bet tokio žaidėjo prisijungimo tikriausiai buvo verta laukti tuos trejus metus?
– Laukti visada verta. Taip, jis turėjo daug problemų paskutinius porą metų. Ir ne tik su krepšiniu, bet ir su traumomis bei perėjimais iš vienos komandos į kitą. Tai nėra lengva, bet kas žaidė krepšinį ir buvo panašiose situacijoje žino, apie ką aš kalbu. Donatas dabar yra pats savo rankose – jam reikėtų susikaupti ir per daug negalvoti apie ateitį. O potencialas yra nemažas. Aišku, jam trūksta pastarųjų dvejų metų žaidimo patirties, bet čempionatas ilgas ir jis po kiekvienų rungtynių turėtų žaisti vis geriau ir geriau. Mes matėme porą rungtynių, kuriose jis blykstelėdavo – reiškia, kad jis viską gali. Tik reikia stabilizuoti žaidimą.
– Mindaugas Kuzminskas tiek klubuose, tiek rinktinėje kasmet palypėja laipteliu aukštyn ir vis didina savo indėlį. Galbūt šiemet jis jau pasirengęs būtų nacionalinės komandos lyderiu?
– Puolime jis visada žaidžia gerai. Taip, šio pasirengimo ciklo pradžioje tritaškiai skriejo pro šalį, bet tai nėra didelė bėda, nes mes žinome, koks jis yra taiklus. Didžiausia jo krepšininko karjeros problema buvo gynyba ir minkštumas. Bet NBA lygoje jis buvo priverstas gintis kiečiau ir boksuotis po krepšiu, todėl jo žaidimas pasikeitė. Jis vienareikšmiai yra komandos lyderis, galintis pakeisti rungtynių eigą savo naudai.
– Eimantas Bendžius į Palangą buvo pakviestas likus keturioms dienos iki rinktinės stovyklos pradžios, tačiau sugebėjo įšokti ir į dvyliktuką. Ar jus nustebino toks trenerių štabo pasirinkimas?
– Mes dažnai deklaruojame, kad komandoje nesvarbu nei vardai, nei amžius – svarbu, kaip žaidi šiuo momentu. Jonas Kazlauskas sakydavo, kad rinktinėje turi žaisti tuo metu stipriausi krepšininkai. Jeigu vertintume pagal šį kriterijų, tai pasirengimo cikle Eimantas atrodė solidžiausiai. Jis jau yra pažaidęs Ispanijos lygoje, kuri yra pajėgiausia Europoje. Matosi jo solidus žaidimas, matosi, kad jis yra savo vietoje: laisvas įmeta, atkovoja kamuolį – aš manau, kad jis pelnytai pateko į rinktinę.
– Norėčiau patikrinti jūsų orakulo sugebėjimus: ar matote Lietuvos krepšininkus ant Europos čempionato apdovanojimų pakylos?
– Ne, aš niekada neprognozuoju (juokiasi). Visko gali atsitikti. Norėčiau tik palinkėti, kad komanda žaistų gerai. Galvoju, kad pagal savo potencialą mes esame pajėgūs kovoti dėl medalių. Dėl kokių? Bus matyt. Aišku, visų pirma, reikia pradėti nuo pirmų rungtynių ir negalvoti apie čempionato pabaigą. Reikia maksimaliai susikaupti kiekvienoms rungtynėms ir žingsnis po žingsnio patekti į atkrintamąsias varžybas. O po to jau žiūrėsime.
– Tiek ispanai, tiek serbai, tiek graikai, tiek ir daugelis kitų rinktinių patyrė nemažai rimtų nuostolių. Kas, jūsų nuomone, bus turnyro favoritai?
– Visi yra su netektimis. Ir Lietuva prarado Lekavičių. Bet aš vis tik manau, kad ispanai yra vieni iš rimčiausių pretendentų į aukso medalius, kiti – kaip pavyks. Mane maloniai nustebino Gruzijos žaidimas draugiškos rungtynėse. Žinoma, neaišku, kaip bus Europos čempionate, bet tai yra pavojinga komanda. Apskritai, šiais metais su tiek daug netekčių daug komandų gali nelauktai pakilti ant pjedestalo.
