Rudenį naujuoju Lietuvos komandos vedliu paskirtas D. Adomaitis labiausiai galvą suko dėl senbuvių, kurių atsakymų laukė iki paskutinių sezono dienų. Trys iš jų – Paulius Jankūnas, Antanas Kavaliauskas ir Renaldas Seibutis – vasarą nusprendė skirti poilsiui ir traumų gydymui, o Jonas kartu su Mantu Kalniečiu sutiko dar vieną vasarą save atduoti rinktinei.
Tiesa, abu paprašė leidimo prie kolegų Palangoje prisijungti kiek vėliau: Šarūno Jasikevičiaus vestuvėse atšokti norėjęs M. Kalnietis „Vanagupės“ viešbučio duris pravėrė liepos 24-osios, o iš kruizo su dukromis grįžęs J. Mačiulis – liepos 30-osios vakarą.
„Kiti atsisakė dėl traumų, o aš sezoną baigiau sveikas, todėl tokios priežasties negalėjo būti. Su visais treneriais kalbėjau, kad geriau pailsėti nei persidirbti. Reikia ir emociškai pailsėti. Galbūt Madride labai daug žaidimo laiko negavau, bet kelionės, įtampa, pasirengimas rungtynėms, nebuvimas namie – viskas susideda.
Eilę metų neturėjau daugiau nei 10 dienų atostogų. Reikėjo atsigauti ir perkrauti baterijas: laiką išnaudojo pailsėti nuo sporto ir pravėdinti galvą nuo emocijų, rutinos. O dabar reikia kibti į darbus“, – kupinas energijos kalbėjo 198 cm ūgio puolėjas.
Nuo debiutinių 2007 metų, be rinktinės jis praleido tik vieną vasarą – 2011-aisiais gimtinėje vykusiame Europos čempionate nežaidė dėl traumos. Tačiau ši vasara išskirtinė ne tik dėl neįprastai ilgų atostogų – tarp visų kandidatų J. Mačiulis yra pats vyriausias.
„Keistas jausmas, – šyptelėjo krepšininkas. – Pernai buvau ketvirtas pagal amžių, o dabar – jau vyriausias. Laikas bėga. Dešimta vasara su rinktine. Kai paskaičiuoji – viskas logiška. Nors dabar taip nesijaučia.“
Bet kas jį kasmet, net ir po varginančių sezonų, taip traukia į nacionalinę komandą?
„Noras, ambicijos, draugai, gera kompanija. Viskas kartu sudėjus. Atvažiuoji į rinktinę, pamatai tuos veidus, su kuriais nesimatai visą sezoną. Yra apie ką pakalbėti, ką aptarti. Eini ir žaidi, žaidi už Lietuvą, už savo šalį. Galbūt patriotiškumas. Tie dalykai ir veda tiek mus, tiek visų sporto šakų atstovus“, – norą apsivilti marškinėlius su užrašu „Lietuva“, aiškino kaunietis.
J. Mačiulis savo kolekcijoje be pasaulio čempionato bronzos turi dar tris Europos pirmenybėse iškovotus medalius – sidabrus 2013 ir 2015 metais bei bronzą 2007-aisiais. Ir nors pastaruosiuose dviejuose čempionatuose Jono Kazlausko kariauna visus nustebindavo užlipdama ant apdovanojimų pakylos, vienas rinktinės lyderis neabejoja, kad tokią sėkmę pakartoti trečią kartą iš eilės bus išties sunku.
Ir ne tik dėl pokyčių Lietuvos komandos sudėtyje.
„Manau, kad pretendentų į medalius šiais metais bus kaip niekada daug. Reikės kovoti. Prasidėjus rinktinių pasirengimui, jas ėmė retinti traumos, todėl kovą dėl medalių lems tai, kas atvažiuos sveiki ir išvengę traumų. Graikai, italai, ispanai, mes, serbai, slovėnai. Yra tik trys medalių komplektai, o į juos pretenduos 10 rinktinių. Bus sunku“, – pabrėžė „Real“ legionierius.
Taip, „Real“, nors Lietuvoje vienas portalas ir garsiai skalambijo, kad „Karališkojo“ klubo vadovai sutarė puolėją paskolinti Kauno „Žalgiriui“. Paprašytas patikslinti gandus dėl savo ateities, pats puolėjas tik plačiai nusišypsojo.
„Nematau jų, – apžvelgęs visus prieš jį esančius mikrofonus, nusijuokė J. Mačiulis. – Čia yra vieno laikraščio prasimanymas, todėl tegul lieka ant jų sąžinės. Aš pats to nežinau, su manimi niekas iš „Real“ nekalbėjo ir niekas neinformavo. Lieku Madride bei turiu galimybę sutartį pratęsti dar metams. Niekas niekur manęs nemetė. Taip viską ir palikime.“
