Studijomis Škotijoje prasidėjusi vaikino kelionė dėl meilės krepšiniui pakrypo į Australiją. Trumpam grįžęs į Lietuvą Aivaras bandė rasti krepšinio trenerio darbą, tačiau šiam planui neišdegus išvyko atgal į Australiją, kuri jo laukė išskėstomis rankomis. Gyvenimas susiklostė taip, kad vaikinas gavo gerą pasiūlymą iš Kinijos ir sėdęs į lėktuvą iškeliavo į Dongguan miestą, kuriame šiuo metu treniruoja krepšinio akademijos auklėtinius.
Apie tai ir daugiau – „Kvepia Kelionėm“ parengtame interviu.
– Papasakok trumpai apie save.
– Esu Aivaras Liaukevičius, savo pirmuosius žingsnius pradėjęs Kaune. Šiuo metu man 30 metų, iš kurių paskutinius 7 gyvenu užsienyje. Lietuvoje baigiau teisės studijas, vėliau krimtau politikos mokslus Škotijoje, bet sulaukęs 27 metų supratau, koks tikrasis mano pašaukimas gyvenime. Niekada nenorėjau kiekvieną rytą prabusti su mintimi „o ne, vėl į darbą”, todėl savo pomėgį paverčiau darbu ir šiuo metu dirbu krepšinio treneriu Kinijoje, Dongguan mieste.
Iš karto skaitytojams norėčiau palinkėti, kad niekada nebijotų siekti savo svajonių ir neišsigąstų jų kelyje pasitaikančių sienų. Jos pastatytos tik tam, kad suprastum ko iš tiesų nori iš gyvenimo, ir perliptum. Juk jei nuleisi rankas nepasiekęs savo tikslo, vadinasi, nepakankamai to tikslo siekei.
– Kaip minėjai, jau ne pirmus metus savo laisvalaikį ir darbą sieji su krepšiniu?
– Taip, paskutinius 3,5 metų dirbu krepšinio treneriu ir tikiu, kad pagaliau atradau save toje veikloje, kurioje galiu pasirodyti geriausiai.
– Dabar gyveni Kinijoje, tačiau skaitytojai norės tavo istoriją sužinoti nuo pradžių. Savo karjerą pradėjai Australijoje. Kokiame mieste ir kiek laiko gyvenai?
– Gyvenau didžiausiame Australijos mieste – Sidnėjuje. Šiam miestui mano širdyje skirta ypatinga vieta, kadangi būtent čia be jokios ankstesnės patirties pradėjau savo trenerio karjerą. Tuo metu buvau pakviestas savanorio darbui berniukų iki 10 metų komandoje. Klubui, netrukdė tai, jog neturiu jokios patirties. Jiems patiko, kad esu iš Lietuvos ir to darbo labai noriu, todėl man buvo suteiktas šansas, pasakyta, jog viskas priklausys nuo manęs paties. Taip viskas ir prasidėjo.
– Ar Australijoje pavyko nuskinti skambių pergalių? Su kokiomis ypatingomis komandomis teko dirbti, su kokiais sunkumais susidurti?
– Ta berniukų iki 10 metų amžiaus komanda tikriausiai įstrigs mano galvoje visam laikui. Pamenu, jog prieš pirmąsias rungtynes nemiegojau visą naktį, labai jaudinausi. Atrodė, kad treniruotėse viskas pavyko neblogai, tačiau taip maniau tik iki pirmųjų oficialių varžybų mano, kaip trenerio, karjeroje.
Kodėl taip ironiškai? Todėl, kad su komanda pralaimėjome varžovams net 50 taškų skirtumu. Taip, taip, būtent 50. Tuomet puoliau į neviltį, klausiau savęs ką darau ne taip, nes treniruotes organizavau pagal geriausius krepšinio vadovėlius. Tolimesni rezultatai parodė, jog paprasčiausiai reikėjo laiko. Po mėnesio tai pačiai komandai pralaimėjome vos 7 taškais, o po kelių mėnesių jau džiaugėmės pergale. Tada aplankė nerealus jausmas. Supratau, kad einame tinkamu keliu.
O šiaip kiekviena komanda yra kažkuo ypatinga, sava. Jų per laiką praleistą Australijoje teko treniruoti nemažai. Nesumeluosiu, bet per trejus metus iškovojau 4 čempionų titulus su merginomis iki 15 metų ir trejomis vaikinų iki 16 metų komandomis. Mano sąskaitoje šiuo metu yra apie 15 trofėjų su įvairiomis prizinėmis vietomis.
– Pereikime prie kultūrinių aspektų. Žmonės Australijoje ir Lietuvoje: panašūs ar skirtingi?
– Nors Lietuvoje nebegyvenu jau 7 metus ir grįžtu čia tik atostogoms, bet esminius žmonių kultūrinius skirtumus įžvelgti nėra sunku. Kaip pagrindinį skirtumą įvardinčiau elementarų draugiškumą. Australijoje žmonės labiau atsipalaidavę, čia visiškai įprasta gatvėje sveikintis ar bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, vienas kitam padėti be jokio atlygio. Per visą gyvenimo Australijoje laiką su australais neturėjau nei vienos konfliktinės situacijos.
Kaip dar vieną skirtumą galiu pateikti paprastą pavyzdį. Įsivaizduokite situaciją: eidami naktį namo prieš save pamatote įkaušusių vaikinų grupelę. Lietuvoje pirmiausiai kiltų mintis, jog reikia laukti bėdos. Tuo tarpu Australijoje tiesiog nusišypsai, pasisveikini ir keliauji toliau.
– Galbūt teko pamatyti tą tikrąją, laukinę Australiją, jos dykumas, kengūras?
– Taip, tikrai teko. Teko matyti ne vieną šimtą kengūrų, jas glostyti ar maitinti jų mėgiamomis morkomis. Vienas įsimintiniausių susitikimų su laukine gamta – išvyka į opalų sostinę Golden Ridge, kuri yra apie 800 kilometrų atstumu nuo Sidnėjaus. Labiausiai įsiminė kelionės atkarpa keliu, kuriuo dėl nuolat prieš automobilį iššokančių kengūrų apie tris valandas teko važiuoti 40 km/val greičiu. Australijoje gana populiari kengūrų mėsa, iš kurios gaminamos dešrelės, mėsainiai ir kitokie patiekalai. Tiesa, pats paragauti taip ir neišdrįsau.
Na, o įspūdžiai tik patys geriausi: paplūdimiai, saulė, laukinė gamta ir nuostabūs žmonės. Ar galima norėti daugiau?
– Panašu, kad vėjai ir meilė krepšiniui tave blaškė po visa pasaulį. Kaip nutiko, kad gyvenimo kelias iš Australijos pasuko būtent link Kinijos?
– Visuomet turėjau mažą svajonę padirbėti Azijoje. Žavėjo visiškai kitokia kultūra, kurią norėjosi pažinti artimiau. Australija po trejų gyvenimo metų tapo sava, be to teko mokėti už mokslą, kadangi nestudijuojant nebūčiau galėjęs dirbti trenerio darbo. Dar būdamas Australijoje vis nusiųsdavau užklausas dėl trenerio darbo Kambodžoje, Indonezijoje, Malaizijoje, Vietname ir Kinijoje. Kai mažiausiai tikėjausi – gavau pasiūlymą iš Kinijos, dėl kurio apsispręsti turėjau vos dvi savaites. Man buvo siūlomas 4 mėnesių kontraktas su galimybe jį pratęsti, geras atlyginimas, lėktuvo bilietų apmokėjimas ir vieno kambario butas miesto centre. Su pasiūlymų sutikau ir iškeliavau į Kiniją.
– Ar darbas Australijoje ir Kinijoje turėjo esminių skirtumų?
– Iš tiesų skirtumas yra. Australijoje žaidėjai labiau pažeidžiami, su jais turi būti mandagesnis, švelnesnis. Dėl nemandagaus elgesio jie gali pasiskųsti klubo vadovybei, dėl per didelio krūvio – tėvams. Ten negali žaidėjo kritikuoti girdint komandos nariams. Manau, žaidėjai yra kiek per daug išlepinti, neimlūs kritikai.
Kinijoje viskas visiškai kitaip ir man tai labiau priimtina. Čia nėra jokių ypatingų ribų, žaidėjus gali kritikuoti, darbo specifika panaši kaip Lietuvoje. Gavę pylos šalia komandos draugų žaidėjai pradeda labiau stengtis, nes nenori nuvilti komandos.
– Pakalbėjom apie darbus, o dabar skirkime laiko kelionėms. Ar dažnai tenka palikti gyvenamąją vietą ir vykti į įvairiausius Kinijos kampelius?
– Kinijoje dar esu naujokas. Čia gyvenu vos keletą mėnesių, tačiau vos tik radęs galimybę stengiuosi kur nors išvykti. Dažniausiai dirbu nuo penktadienio iki sekmadienio, tačiau per šį laikotarpį, dėl Kinijos valstybinių švenčių, turėjau keletą laisvų savaitgalių. Na, o tada šoki į traukinį ir pirmyn!
– Kokias vietas, kuriose esi buvęs, išskirtum kaip būtinas aplankyti ir kas tau pačiam paliko didžiausią įspūdį?
– Turbūt šiuo pasiūlymu nenustebinsiu, bet rekomenduoju nuvykti į Pekiną ir aplankyti Didžiąją Kinų sieną, kuri yra įspūdingiausias žmonijos rankų darbo statinys visame pasaulyje. Protu nesuvokiama kaip žmonės prieš daug metų kalnuose savo rankomis sugebėjo pastatyti daugiau nei 6 tūkstančių kilometrų ilgio sieną. Taip pat visai nesenai grįžau iš savaitę trukusios kelionės Zhangjiajie prefektūroje. Teko lankytis ant 1518 metrų aukštyje esančio Tianmen kalno, kurį supa Avataro filmą įkvėpęs nacionalinis parkas. Taip pat didelį įspūdį paliko Fenghuang senovinis miestelis, kuriame architektūra išliko nepasikeitusi daugiau nei 300 metų.
– Ar Lietuvis atvykęs į Kiniją čia neišvengiamai ištuštins savo piniginę ar visgi keliauti šalyje galima gana taupiai?
– Į šį klausimą atsakysiu pagal savo paties išlaidas, o jau skaitytojui spręsti ar tai yra jo kišenei. Greituoju traukiniu kelionė į Pekiną, kuris yra už 2300 kilometrų nuo Guangzhou miesto, esančio greta Dongguan, užtruks daugiau nei 8 valandas. Kelionė verslo klase kainuoja apie 400 dolerių, o antrąja klase – daugiau nei 100 dolerių. Aš asmeniškai rinkausi ilgesnį, tačiau pigesnį variantą. Kelionėje užtrukau apie 22 valandas, o už „Hard Sleep“ lovą sumokėjau 68 dolerius.
Iš savo miesto Dongguan keliaudamas į jau minėtą Zhangjiajie norėjau išbandyti kelionę su vietiniais viename vagone. Už 1300 kilometrų kelionę sumokėjau 29 dolerius, tačiau dėl šio pasirinkimo labai gailiuosi, kadangi manęs laukė 16 valandų vagone, kuriame visi spjaudosi, rūko, šiukšles mėto tiesiog sau po kojomis. Keliaudamas atgal šios klaidos nekartojau ir už „Hard Sleep“ lovą sumokėjau 50 dolerių.
Įėjimas į nacionalinį parką, kuris įkvėpė Avataro kūrėjus, kainavo 39 dolerius (trims dienoms). Kinijos sienos lankymas kainuoja 7 dolerius. Maistas vidutinės klasės restorane kainuoja nuo 5 iki 10 dolerių, o vietinėse užkandinėse – per pusę pigiau. Komplektas greito maisto užkandinėje „McDonald‘s“ piniginę patuštins apie 5 doleriais. Metro, priklausomai nuo to kokiame mieste lankaisi, kainuoja apie 1 dolerį.
Kai šalis tokia didelė, kelionės reikalauja išlaidų, tačiau mano nuomone, išlaidos priklauso nuo paties žmogaus poreikių ir asmenybės, taigi keliaujant traukiniais žemiausia klase ir pataupant kitur, galima keliauti ir neišlaidaujant.
– Kinijos virtuvė: nuo 1 iki 10?
– Sudėtingas klausimas, kadangi egzotiški gyviai, būdingi Kinijos virtuvei, kaip ir jūros gėrybės, man yra nepriimtini. Dažniausiai renkuosi ryžius su kiauliena arba vištiena, kuriuos įvertinčiau stipriu devynetu. Man asmeniškai nepriimtina kai žmonės valgo įvairius gyvius (sraiges, žuvies galvas, vėžlius ir pan.), kurių galima įsigyti paprasčiausiame prekybos centre. Restoranuose pateikiamos vištos su galvomis ir kojytėmis manęs taip pat visiškai nežavi, bet pastarosios Kinijoje yra delikatesas, „triauškinamas“ kaip saulėgrąžos. Įdomu tai, kad turime tradiciją ketvirtadieniais eiti vakarieniauti į miestą, bet kartais patys vietiniai negali pasakyti ką konkrečiai siūlo. Tokiu atveju man tiesiog pasako „it‘s safe“, kas reiškia, kad maistas bus saugus. Dažniausiai tai būna daržovės su kiauliena ar vištiena, be jokių tradicinės virtuvės įmantrybių.
– Kaip susikalbi su vietiniais? Angliškai, ar esi išmokęs kinų kalbą?
– Su vietiniais susikalbėti labai sunku, kadangi nepriklausomai nuo amžiaus visi čia sunkiai kalba angliškai. Problemą šiek tiek padeda spręsti telefoninė programėlė, kuri anglų kalbą verčia į kinų. Taip daug paprasčiau. Vietiniams čia nesvarbu ar tu su jais bendrauji angliškai ar lietuviškai, kadangi jie vis tiek nieko nesupranta, o su tavimi toliau kalba kiniškai. Nors pasakai, kad kiniškai nesupranti, jie vis tiek laikosi savo ir bendrauja kinų kalba.
Šiaip kinų kalba tikrai sudėtinga, bet jau išmokau pagrindinius krepšinio terminus, o mano treniruojamiems vaikams tai suteikia labai daug džiaugsmo.
