Skrydžiui į Niujorką pasirinkome tuo metu geriausią pasiūlymą pateikusią Turkish airlines bendrovę. Žinoma, labai nustebome ir džiaugėmės galėdami skristi būtent šiomis oro linijomis, kurios laikomos labai aukšto lygio. Skrydis iš Lietuvos iki Stambulo buvo iš tiesų neblogas ir patogus. Lėktuve gavome meniu, iš kurio buvo galima pasirinkti maistą, įskaičiuotą į bilieto kainą. Patiekalai savo kokybe išties nustebino.
Stambule persėdus į lėktuvą, skraidinusį į Niujorką, džiugesio buvo mažiau. Vietos gana nepatogios, kojoms taip pat trūko erdvės. Tikriausiai visa tai šiek tiek atpirko WiFi ryšys lėktuve, kurį kaip kompensaciją duoda pridavusiems elektroninius prietaisus į atskirą bagažą. To reikalauja taisyklės skrendantiems iš padidintos rizikos zonų į JAV. Elektroniniai prietaisai, didesni už mobilųjį telefoną, keliauja į atskirą bagažo skyrių. Atskridus į oro uostą, atskirame stende įrenginius grąžina.
Taigi po dešimties valandų skrydžio, kelių peržiūrėtų filmų ir šiek tiek miego pagaliau nusileidome ant amerikietiškos žemės. Pasų kontrolės punkte žmonių beveik nebuvo, tad galvojome, kad lengvai ir greitai praeisime, tačiau ne viskas vyko taip sklandžiai. Tikrindamas dokumentus, pasienio pareigūnas pranešė, kad mūsų ESTA leidimas, kurį reikia užpildyti ir gauti prieš planuojant kelionę į JAV, nėra patvirtintas. Išmušus šaltam prakaitui iš karto suveikė ir šaltas protas, tad parodėme atsispausdintą leidimo kopiją. Suprasdamas situaciją, pareigūnas nusivedė į kambariuką, kuriame kiti pareigūnai aiškinosi iškilusias problemas. Vis dėlto pasėdėjus maždaug pusvalandį viskas buvo sutvarkyta ir pagaliau galėjome lengviau atsipūsti ir pasakyti: „Mes čia”.
Prie įėjimo mūsų jau laukė mano dėdė Artūras, kuris Amerikoje gyvena jau ilgą laiką. Artūro namuose apsistojome pirmąją naktį. Ilgai miegoti neteko, nes jau ryte laukė kelionė į patį Niujorko šurmulį ir dėdės darbovietę – Google! Pasidėję lagaminus viešbutyje, esančiame Wallstreeto rajone, šokome į taksi ir skubėjome į Manhatene įsikūrusį Google ofisą. Už taksi paslaugas į vieną pusę sumokėdavome apytiksliai apie 20-25 dolerius.
Mūsų keliauninkų ketveriukė vieningai nusprendė, kad Google – tai svajonių darbo vieta. Kiekviename aukšte po poilsio zoną, virtuvėles, kuriose visada pilna įvairiausių nemokamų užkandžių, vaisių, kavos, įvairių limonadų, sulčių ir t.t. Be abejo, mus labiausiai nustebino įspūdinga valgykla, kurioje kiekvieną dieną gali gauti skirtingų šalių virtuvių patiekalų. Maistas tiesiog pasakiškas. Ir darbuotojai tuo mėgaujasi nemokamai…
Prisifotografavę ir dar negalėdami atsitokėti iškeliavome pamatyti Empire State Building. Visi kartu nutarėme, kad žymusis pastatas tiesiog negali būti praleistas, be to, mūsų visų laukė ypatingas momentas… Tam, kad pakiltume į Empire State pastato populiarųjį 86-ąjį aukštą, sumokėjome 34 dolerius, tačiau nusprendėme kilti ir į aukščiausią – 102-ąjį aukštą, kuris kainavo dar papildomai 20 dolerių, tad žmogui viskas atsiėjo 54 dolerius.
Tikrai nepigu ir galiu drąsiai sakyti, kad kilti į 102-ąjį aukštą tikrai neapsimoka. Nieko įspūdingo nepamatysite, būsite už uždarų, nedidelių langų, ankštoje patalpoje su gausiu turistų būriu. Minėjau ypatingą momentą, tad grįžtu prie jo. Dar kelionės dėlionių pradžioje jau buvome surezgę planą, kaip mūsų draugas Ignas pasipirš savo ilgametei draugei Laurai būtent Empire State Building pastate. Dėl šios priežasties nusprendėme kilti į aukščiausią aukštą, tačiau ten neradę tinkamos vietos piršlyboms, grįžome į 86-ąjį, kuriame, priklaupęs ant vieno kelio, Ignas ištarė „ar tekėsi už manęs?“.
Džiugaudami nusprendėme šį momentą atšvęsti. Nukeliavome į netoliese esantį barą. Čia kainos buvo gana nemažos, vienas 0.33L buteliukas alaus kainavo 7 dolerius. Padėję beveik 10 dolerių didesnę sumą, grąžos negavome. Supratome, kad taip padavėjas traktuoja arbatpinigius.
Nusprendę, kad įspūdžių dar negana, nuėjome į Time Squere, kurį pamatyti tiesiog būtina. Šurmuliuojanti minia, šviesų įvairovė nuo be perstojo mirksinčių reklamų ir nuolatinė muzika tiesiog užbūrė. Ši vieta turbūt viena iš nedaugelio, kurioje gali apsisukti nieko neišleidęs. Iš Time skvero grįžome taip, kaip ir atvažiavome – taksi. Tačiau, kaip vėliau išsiaiškinome, iš vieno Niujorko galo į kitą galima važiuoti naudojantis metro mėlynąja ir geltonąja zonomis. Važiuojant mėlynąja zona reikėtų naudotis A ir C, o geltonąja N, R arba W traukiniais. Bilieto kaina – 2,50 dolerio.
Kitą dieną išėję iš viešbučio ir paėję kelis žingsnius toliau, išvydome D. Trumpo pastatą. Nustebę, kad esame būtent prie Trump building, kaip ir kiti turistai, puolėme fotografuotis. Tačiau vėliau mano dėdė papasakojo, kad tokių pastatų yra ne vienas, nes dažnai pastato savininkai tiesiog nusiperka šį vardą dėl populiarumo. Būvome išalkę, tad pamatę kioskelį ant ratų, kuriame pardavinėjo dešrainius, mėsainius ir kitą greitąjį maistą, draugiškai nutarėme jį išbandyti ir likome be galo patenkinti! Maistas buvo skanus ir gana pigus. Už bet kurį patiekalą mokėjome nuo 5 iki 6 dolerių ir svarbiausia – nebuvo jokių mokesčių, kurie ne retai primena, kad pirmoji suma gali būti apgaulinga.
Priešpaskutinę dieną mano dėdė Artūras mūsų ketveriukę nusivedė į istorijos muziejų, kuriame buvo filmuojamas filmas „Naktis muziejuje”. Čia mus pasitiko dinozauro skeletai, pirmųjų žmonių, beždžionių ir kitų gyvūnų prototipai. Taip pat vaizdžiai pademonstruotas ir žemės atsiradimas bei jo etapai. Tikrai siūlau nepraleisti šios vietos.
Po muziejaus bandėme patekti, anot dėdės Artūro, į nesenai atsiradusį ir tarp jaunimo labai pamėgtą meksikietiško maisto kavinę Chipotle, tačiau kaip ir kiekvienoje populiarioje vietoje, atrasti laisvų stalų buvo sudėtinga, tad nukeliavome į šalia esančią kavinę Utopia diner, kurioje nors ir buvo nemažos kainos (su mokesčiais mėsainis kainavo beveik 30 dolerių), tačiau porcijos tiesiog milžiniškos, o maistas tikrai labai skanus.
Pavalgę keliavome į Centrinį parką. Apeiti jį visą – be galo sunku. Nors žiūrint iš oro atrodo nedidelis, tačiau tai ne tiesa. Geriausias variantas susipažinti su parku yra pradėti nuo jo vidurio, kuris yra netoli Istorijos muziejaus, ir keliauti į dešinę pusę – tokiu būdu pamatysite ežeriuką, kuriame plaukioja vėžliai, nusifotografuosite ant didelių akmenų, nuo kurių atsiveria ir dangoraižiai, pamatysite fontaną bei restoraną, kuriame vietą rezervuoti reikia prieš tris mėnesius (beje, jame filmuotas ne vienas filmas), taip pat praeisite ir plačiu, tiesiu taku, kuris taip pat yra labai populiarus filmų scenarijuose.
Paskutinė diena buvo skirta pamatyti žymiajai vietai, kurios skaudūs prisiminimai įamžinti paminkle – World Trade Centre arba kur stovėjo „dvyniai”. Šioje vietoje stovi jau atstatytas naujasis WTC pastatas, kuriame, kaip ir Empire State pastate, gali pakilti į viršutinį aukštą. Šis malonumas kainuoja taip pat 34 dolerius. Tačiau čia kilimas kiek įspūdingesnis. Važiuodamas liftu, vietoj sienų matai vaizdus kaip kūrėsi Niujorkas. Šalia pastato yra pastatytas ir paminklas teroro akto aukoms atminti.
Na ir paskutinė vieta, kurią aplankėme, buvo garsusis Bruklino tiltas. Jį aplankyti be abejo geriausia pėsčiomis. Tokiu būdu bus galima pasidaryti įspūdingų nuotraukų su tilto bei Wallstreeto dangoraižių vaizdu. Perėjus tiltą ir nusileidus žemyn yra denis, nuo kurio dar geriau atsiveria jau viso tilto ir dangoraižių vaizdas. Šioje vietoje nepraleiskite progos nusipirkti be galo skanių naminių ledų, kurių kainos nežinau, nes žmona taip ir neišdavė…
Bruklino tiltui pamatyti geriausias laikas yra vakaras, kai dar šiek tiek šviesu ir jau sutemus. Taip turėsite ir ryškesnių nuotraukų ir įspūdingesnį naktinį vaizdą.
Kita stotelė – Majamis, kuriame iš karto sėsime į kruizą ir plauksime į Karibų jūrą, kurioje aplankysime Jamaiką ir Kaimanų salas. Viskas apie šią kelionės dalį kitame straipsnyje. Likite pozityvūs!
