Lėktuvo bilietus iš Varšuvos į Porto nusipirkome jau lapkričio mėnesį. Atėjo ilgai lauktas gegužis ir mes išvykome į Varšuvą. Viešbučius ir motociklus jau buvome užsirezervavę iš anksto. Susitarėme su viešbučio savininku, kad atsiųs vairuotoją, kuris mus pasitiks Porto oro uoste ir nuveš į nakvynės vietą. Gerokai po vidurnakčio atskridus į Porto mus pasitiko malonus žmogus su lentele rankoje, ant kurios buvo parašyta „MAD DOGS“ ir nuvežė į vietą. Teko pripažinti, kad ši paslauga su Uberiu būtų kainavusi dvigubai pigiau.
Kita diena buvo laisva, todėl nusprendėme susitvarkyti formalumus motociklų nuomos punkte, o vėliau apžiūrėti miestą. Jau pirmą dieną tapo aišku, kad portugalai yra nuostabūs ir labai supratingi žmonės su kuriais lengva bendrauti. Bendravimas vyko tarptautinių žodžių ir gestų pagalba, nes vietiniai mažai kalba angliškai. Pavyzdžiui, per visą kelionę, kuri truko 10 dienų, mes 11 kartų naudojomės Uberio paslaugomis ir tik 1 vairuotojas kalbėjo angliškai.
Startas. Šios dienos pagrindinis akcentas buvo aplankyti miestelį Fatima. 1917 m. gegužės 13 d. trys jauni piemenukai – Lucia dos Santos ir jos pusbrolis Francisco Marto bei pusseserė Jacinta Marto sakėsi pamatę moterį, kuri jiems prisistačiusi šventąja mergele. Spalio 13 d. Fatimoje susirinko didelė žmonių minia (apie 70 tūkstančių), kurie paliudijo neįtikėtiną saulės reiškinį, kuris sekė iškart po to, kai vaikams apsireiškė Marija. Nors iš pradžių bažnyčia nepripažino šio reiškinio, bet 1930 m. spalio 13 d. Leirijos vyskupas pripažino vaikų patirtį kaip mergelės Marijos apsireiškimą. Tais pat metais popiežius kaimą paskelbė piligrimystės vieta. Važiuodami Fatimos apylinkėmis matėme labai daug piligrimų einančių pakele.
Po 2 dienų į šią vietą atvažiavo popiežius, nes sukako lygiai 100 metų nuo apsireiškimo dienos. Visur labai jautėsi šio įvykio laukimo nuotaikos, televizija pastoviai rodė apie tai reportažus. Didelė aikštė jau buvo ruošiama šiam renginiui. Nemaža eilė žmonių stovėjo prie aukuro, kur buvo statomos žvakės už savo artimuosius ir draugus. Šalia stovėjo metalinė dėžė, kurioje buvo įvairūs žmogaus organai pagaminti iš vaško (plaučiai, prostata, krūtys, kojos, rankos ir t.t.) – ir bet kas linkėdamas savo artimajam sveikatos ar norėdamas išgydyti tam tikrą organą galėjo paimti tą dalį ir įdėti į aukurą, kuriame degė ugnis. Vakare pasiekėme nuostabaus grožio miestą prie Atlanto vandenyno – Nazarė.
Antra kelionės diena. Šios dienos tikslas – Lisabona. Už lango pliaupė lietus. Pakeliui aplankėme nuostabų miestelį – Obidos. Labai graži pilis su gynybine sieną, o siauros gatvelės ir mažos užeigos atrodo tarsi nepaliestos laiko. Galėjome nesunkiai įsivaizduoti kaip atrodė ši vieta prieš šimtmečius. XIII a. Karalius Alfonsas II padovanojo šį miestelį savo mylimai karalienei Urracai ir nuo to laiko jis dar vadinamas „Karalienių miestu“ – Portugalijos karalienės viena po kitos jį valdė šimtmečiais. Pakeliui – Cabo da Roca. Tai labiausiai į vakarus nutolusi Europos vieta. Įspūdingi vaizdai. Vakare jau pasiekėme Lisaboną. Kadangi viešbutis buvo pačiame centre, neradę kur pastatyti motociklų juos surakinome ir palikome prie įėjimo į kažkokią įstaigą priešais viešbutį.
Gyvenome jaunimo nakvynės namuose, nes viešbučių kainos Lisabonoje pakankamai didelės. Hipsteriai, kurie dirbo šiuose nakvynės namuose buvo paslaugūs ir malonūs, rytais kepdavo skanius blynus. Jaunimas čia dirbo už nakvynę ir maistą. Ši vieta – tai kaip jaunų žmonių gyvenimo stotelė, kurie mąsto ką toliau veikti gyvenime. O kol mąsto, smagiai leidžia laiką, kažką parūko ir iš rankų nepaleidžia telefono su atidarytu FB. Pirma pažintis su Lisabona prasidėjo nuo viso pulko žmonių, kurie siūlė įvairiausių narkotikų. Miesto centrinėse gatvėse narkotikų pardavėjų tiesiog apstu.
Puikiai laiką leidome Portugalijos sostinėje, lankėme turistinius objektus ir kavinukes, kol nesulaukėme skambučio iš motociklų nuomos. Jie pranešė, kad policija blokuoja mūsų motociklus, o gal net ruošiasi gabenti į saugomą aikštelę. Mes skubiai atėjome prie motociklų ir pamatėme pareigūnus. 2 motociklai jau buvo užblokuoti ir aprišti policijos juosta. Po labai šilto ir nuoširdaus pokalbio su pareigūnais (derybos nepasisekė) apie motociklus ir keliones (nes jie irgi važinėja motociklais) – susimokėjome baudas ir išvažiavome ieškoti kur prisiparkuoti legaliai. Policininkai patikino, kad galime palikti motociklus bet kurioje leistinoje vietoje – saugu visur. Vakarą praleidome jaukiame senamiesčio restoranėlyje kur klausėmės fado - portugališkų nacionalinių dainų.
Pavalgę nuostabių „gyvenimo kryžkelėje“ esančių hipsterių blynų, pajudėjome link gražiausių pietinės Portugalijos vietų – Algarvės regiono. Šviečianti saulė nuteikė labai gerai. Pakeliui aplankėme Sagres iškyšulį ir atvykome į Lagos miestelį. Viešbutis buvo ant jūros kranto, kurį puošia nuostabaus grožio uolos. Ši vieta tikrai viena gražiausių, kurias reikia pamatyti Portugalijoje.
Ryte po maudynių Atlanto vandenyne tarp nuostabaus grožio uolų išvykome Gibraltaro link. Pietauti sustojome Albufeiros miestelyje. Tai labai jaukus nedidelis miestelis su puikiu pliažu, kurį labai mėgsta britų turistai. Jau per pietus apie 70 % minėtų turistų pasiekę maždaug vidutinį girtumo laipsnį - garsiai dainuoja dainas, šaukia ir elgiasi taip – lyg gyventų paskutinę dieną. Atvykę prie Ispanijos – Gibraltaro muitinės turėjome palikti motociklus mokamoje aikštelėje, nes mūsų motociklų draudimai ten negaliojo. Teko pėsčiomis eiti 2 kilometrus iki viešbučio Gibraltare. Iš čia jau matėsi Afrikos žemynas (Marokas).
Gibraltaras priklauso Didžiajai Britanijai, turi savo valiutą – Gibraltaro svaras sterlingų. Smagiausias akimirkas patyrėme kai pakilome į 413 metrų aukščio uolą nuo kurios atsiveria vaizdai į Ispanijos ir Maroko krantus bei praplaukiančius laivus. Čia gyvena beždžionės, kurios labai drąsiai ir net įžūliai elgiasi, eina prie žmonių, prašo duoti ko nors pavalgyti. Jei rankose laikai ką nors valgomo – tai tikrai viena iš jų puls ir atims. Tokį vaizdą teko pamatyti. Norėjome nupirkti traškučių vietinėje parduotuvėje ir duoti beždžionėms, bet iškarto buvome perspėti, kad už tai gresia 5000 svarų bauda. Gibraltaro svaras yra maždaug 1,2 Euro, bet daugumoje kavinių ir barų kreditinių kortelių skaitytuvai neveikia ar „nėra ryšio“, todėl prašoma mokėti grynais, galima ir eurais, bet labai nepalankiu kursu. Čia per oro uosto kilimo taką eina gatvė , važinėja automobiliai, vaikšto žmonės. Kai leidžiasi ar kyla lėktuvai – ji trumpam uždaroma. Buvo labai įdomu atsidurti mažoje Britanijos dalyje.
Kitą dieną karštis pasiekė 35 laipsnius. Keliauti atgal Porto link nusprendėme per vakarinę Ispanijos pusę. Pakeliui pravažiavome miestelį Ronda, kuriame teka Gvadalevinos upė, dalydama miestą į dvi dalis ir išgrauždama statų, maždaug 100 metrų gylio El Tacho kanjoną, virš kurio nutūpė miesto statiniai. Šioje vietoje vasaras mėgo leisti Ernestas Hemingvėjus. Kiek toliau pavažiavus atvykome į Sevilos miestą, kur pamatėme karaliaus rūmų parke įspūdingą NATO karinės technikos parodą.
Kalbant apie motociklus – tai buvo 3 BMW GS 1200 metų senumo ir naują Honda Afrika Twin. Nuomos kaina 95 Eurai parai. Puikūs, galingi ir pakankamai ekonomiški motociklai. Nors Portugalijos greitkeliuose greitis yra 120 km/h – vairuotojai vidutiniškai važiuoja 160 km/h greičiu. Keliai labai geri. Nuomos punkto darbuotojai davė elektronines apyrankes su kuriomis važiuojant nereikia mokėti už kelius. Grąžinę motociklus užklijavome savo kelionės lipduką ir tradiciškai iškabinome trispalvę, kuri važiavo visus 3000 kilometrų pritvirtinta prie motociklo. Kasdien sutikti žmonės mus kalbindavo, rodydavo savo motociklų nuotraukas telefonuose, fotografuodavosi su mumis.
Visiems rekomenduojame aplankyti šį nuostabų pasaulio kraštą ir linkime saugių kelionių bei nepakartojamų įspūdžių. „Pasiutę šunys“ – Žymantas, Artūras, Marius ir Vadimas.