Kadangi keliauju viena, supratau, kad iki Everesto bazinės stovyklos viena nenusigausiu, o samdyti kompaniją gerokai per brangu.
Vietinių draugų gidų pasakojimai apie kalnuose paklydusius, rastus negyvus žmones bei apiplėštas vienas keliaujančias moteris įkvėpimo eiti į kalnus nepridėjo. Greičiau priešingai, gerokai išgąsdino ir vėlgi tiems patiems draugams teko gerokai pavargt, kol mane įtikino, kad eiti į kalnus Nepale verta, visi dėl to čia atvyksta.
Pasitarus su gidais, įvertinus savo fizines galimybes ir turimą laiką, nusprendžiau eiti iki Annapurna bazinės stovyklos ne pačiu tiesiausiu keliu, aplankydama pakeliui kalnų kaimelius.
Annapurna vadinamos ir keletas kalnų viršūnių, ir gan didelis plotas saugomos teritorijos. Kažkas panašaus į gamtos rezervatą, už kurio apsilankymą iš turistų galima nulupt nemenkus pinigus.
Kadangi pasirinkau maršrutą, kur gidas nebūtinas, leidžiama eiti patiems, tai pačiai teko pasirūpinti ir leidimais. Milžiniškam ofise Kathmandu pildau anketas, klijuoju nuotraukas, moku pinigus, gaunu kažkokį popierių. Tuomet už kampo kitam biure vėl pildau anketą, klijuoju nuotrauką, moku pinigus ir vėl gaunu kažką.
Einant į kalnus reikia turėt leidimą, kurio kaina priklauso nuo vietovės. Annapurnai dar pusė bėdos, jei eičiau į Mustangą, tektų ploti 50USD/dienai. Taip pat yra Nepale informacinė sistema, kurioje registruojami tokie einantys į kalnus. Tas malonumas privalomas ir mokamas.
Gavau kažką panašaus į pažymėjimą, kurį privaloma parodyt patikros punkte. Kiek supratau, perkant tokį patį vietoje, gerokai brangiau, o jei pagauna vaikštinėjant be leidimų, bauda maždaug dešimt kartų didesnė nei leidimo kaina.
Tikėtis, kad Kathmandu kas nors padės susirast reikiamą vietą, neverta. Ne kartą klaidžiojau aplinkui, klausinėdama kaip susirasti reikiamą objektą, jei vieta ne turistinė, vietiniai arba bėga į šoną, arba nesupranta angliškai.
Gavus leidimus, reikia rasti būdą kaip iš Kathmandu nuvažiuoti į už 200 kilometrų esantį Pokhara miestą. Tai antras pagal dydį Nepalo miestas, būtent į jį suvažiuoja keliautojai, norintys pasivaikščioti po Annapurna saugomą teritoriją. Jei Indijoje galėjau tiesiog nueiti į stotį ir nusipirkt bilietą, tai Nepale stotys turistams ir vietiniams skiriasi, ir taip paprastai su vietiniais nepakeliausi.
Kiekvienas viešbutis pardavinėja autobuso bilietus, visi autobusai į Pokharą išvyksta iš tos pačios gatvės ir panašiu metu. Tai net ne stotis, o tiesiog plati gatvė. Mano klausimai apie visuomeninį transportą buvo nesuprasti. Kam važiuoti su vietiniais paprastu autobusu, jei yra turistams skirti, o kaina skiriasi nedaug.
Pagailėjau laiko ieškoti po Kathmandu reikiamos autobusų stoties ir aš, kaip daugelis turistų, nusprendžiau vykti turistiniu autobusu. Nežinau, kiek valandų teko važiuoti, nes visą laiką pramiegojau. Manau, kad kelionė truko ne mažiau keturias valandas.
Pokhara miestas irgi turi keletą autobusų stočių. Turistus atveža arčiau ežero. Pats miestas kaip du viename: toliau nuo ežero eilinis miestas, kur gyvena vietiniai, arčiau ežero Palangos variantas Nepale. Ežero pakrantė vien viešbučiai, kavinės ir parduotuvės.
Kadangi rudens pradžia dar nėra labiausiai turistinis sezonas, daugelis viešbučių dar tušti. Man bandant pėsčiomis nuo stoties nusigauti iki ežero pakrantės, susitinku ta pačia kryptimi einantį būrelį kinų. Pasirodo, jie visi susipažino Tibete ir į Nepalą jau atvyko drauge.
Grupės lyderis neblogai kalbėjo angliškai pasiūlė man prie jų prisijungti. Kai toks būrys užpuolė viešbutį ir pradėjo derėtis, kaip vėliau supratau, gavau kambarį už geriausią įmanomą kainą. Mokėjau 4 USD už visą trivietį kambarį nakčiai.
Prieš vykstant į Pokharą mane užtikrino, kad tai gražiausia, ramiausia vieta Nepale, kad man tikrai patiks. Išėjus į gatvę, supratau, kad noriu greičiau į kalnus, nes nuolatiniai prekybininkų užkabinėjimai nusibodo labai greitai.
Pats miestas neįdomus. Žavi vieta, kurioje jis yra. Tiesa, ežero vanduo užterštas, maudytis nerekomenduojama. Aplinkui esančiomis kalnų viršūnėmis geriausia grožėtis anksti ryte arba vakare prieš saulei leidžiantis. Dieną kalnai matosi priklausomai nuo sezono.
Rugsėjo mėnesį nesimatė nieko, bet spalio mėnesį tikimybė pamatyti snieguotas viršūnes gerokai didesnė, tačiau ir pagrindinė turistinė gatvė bus kaip Palangoje sezono metu.
Išsinuomojome porai valandų valtį paplaukioti po ežerą. Nusibodo visiems jau po valandos. Šiek tiek primena Garda ežerą Italijoje, bet tenai aplinkui daug žavių miestukų, o čia tik tas vienas miestas ir toli gražu iki žavingo. Niekada nemaniau, kad su tokiu džiaugsmu paliksiu visų taip išgirtą Pokhara miestą ir trauksiu į Nayapul miestelį, iš kur prasideda mano kelionė po Annapurna saugomą teritoriją.
