Prieš kelionę į Grenlandiją pažįstamas danas, kuris jau kelinti metai eksportuoja į ten kalėdines eglutes, man sakė: "Nenoriu prarasti partnerio - būk toje saloje atsargus. Žinau ne vieną atvejį, kai Grenlandijoje apsilankę danai ir likdavo tuose ledynuose."
Grenlandija
© Corbis/Scanpix
Kai pasidomėjau, kas gi ten yra tokio, dėl ko verta būtų pasilikti, danas susimąstė: "Žinai, manau, kad į Grenlandiją žmonės grįžta kaip tik todėl, kad ten nėra nieko, dėl ko būtų verta tai daryti."

Mes - keturi žvejai muselininkai - Raimondas Kutra, Džiugas Vaičiūnas, Mindaugas Valiukevičius ir šių eilučių autorius - buvome bene pirmieji Lietuvos keliautojai, atvykę į Grenlandiją tik žvejoti. Mūsų tikslas - labai gražios ir stiprios žuvys arktinės palijos, traukiančios neršti į trumputes Grenlandijos upes. Jos čia retai kada būna ilgesnės nei keliasdešimt kilometrų, nes visą salą dengia storas ledo sluoksnis.

Ledyno upėse nežvejojama

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

"Greenland" - Žalioji žemė - yra tik ledyno pakraščiuose. Ji kiek platesnė vakaruose ir pietuose, o rytuose kai kur visai išnyksta. Smulkesniuose žemėlapiuose tų upių radome labai daug, tad atrodė, kad žvejoti galima pirmoje pasitaikiusioje ar esančioje arčiau lėktuvu pasiekiamo miestelio.

Tačiau atskridus į Sisimiutą - apie 6000 gyventojų turintį uostamiestį (Grenlandijoje tai didelis miestas), teko sėsti į puikų katerį ir pro uolėtų salų labirintą plaukti apie šimtą kilometrų į pietus prie Napiarissat upės žiočių.

Laivo šeimininkas Bo paaiškino, kad palijų yra toli gražu ne visose upėse, o tos upės, kurių pradžia ledyne, žūklei apskritai netinka. Bo - dvimetrinis kampuoto veido ir spyruokliuojančių raumenų kalnas - mums buvo panašus į prieš kone dešimt šimtmečių čia apsilankiusius vikingus, tačiau paaiškėjo, kad jis tik pirmos kartos grenlandas. Jo tėvai - į šią salą pabėgę danai. Galbūt todėl jis neprarado verslumo - pradėjęs nuo ekstremalaus nardymo Grenlandijoje organizavimo, dabar randa rinką ir tarp viso pasaulio žvejų.

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Kad ir kokia tobula elektronika yra aplipdytas Bo kateris "Targa", vis dėlto prie pat kranto jis priplaukti negali, tad kelis kartus visą mantą - malkas, maistą, dujų balionus - iki slidžių pakrantės uolų plukdomės nedidele valtele.

Katerio šeimininkui užsiminiau, kad skrendant iš Kopenhagos Grenlandijos avialinijų leidinyje mačiau straipsnį apie arktinį nardymą. "O nuotrauką ant viršelio matei?" - klausia Bo. Patikinau, kad taip - žmogus, atsirėmęs į aisbergą po vandeniu, atrodo įspūdingai. "Ten buvau aš," - džiūgauja Bo ir draugiškai plekšteli man per petį, kad vos neišlekiu per laivo bortą.

Kimba kaip patrakę

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Orai, kaip ir pranašavo internetinės prognozės, mums atvykus pabjuro. Dar nespėjus įsikurti palapinėse prasidėjęs lengvas lietutis netruko virsti į šlapią škvalą, kuris, tik retsykiais kiek aprimdamas, truko tris dienas.

O palijos kibo kaip patrakę. Jų čia buvo galima pasigauti šimtus. Ir tik ką iš vandenyno per potvynio bangas į upę subėgusių sidabrinių bei slidžių kaip unguriai, ir upėje jau pabuvusių, tad "aprėdus" į vestuvinius pakeitusių, ryškiai oranžiniais pilvais bei žalsvais šonais. Pastarosios žuvys neršti kilo pirmosios, tik nutirpus ledams. Pirmoje bandoje būna didžiausios, tad nereta sugauta raudonpilvė svėrė 3-4 kilogramus.

Jau po kelionės paskaičiavome, kad mūsų internacionalinė komanda (be mūsų, buvo dar keli švedai ir danai) pagavo daugiau nei tris tūkstančius žuvų. Žinoma, beveik visas paleisdavome atgal, ėmėme tik tiek, kiek reikėjo kepti ar sūdyti. Man asmeniškai palijos buvo skanesnės už lašišas.

Dar plaukdami į krantą pastebėjome kiek atokiau nuo upės žiočių stovinčią jurtą. Ten buvo įsikūrusi inuitų - taip vadinami čia gyvenantys eskimai - šeima. Jie atplaukė žvejoti ir medžioti. Palijas inuitai gaudo tinklais, po to išpjausto filė, vieną dieną sūdo, kitą - džiovina, o paskui dar parą rūko iš akmenų ir samanų suręstose rūkyklose. Rūkymui naudoja padžiūvusias kerpes, nes jokių medžių čia nėra.

Kai nuėjome paprašyti rūkytos žuvies, pasirodė, kad minėtasis procesas dar tik prasidėjo, tad paragauti šaltai rūkytos palijos mums neteks. Nors inuitų palapinėje banginio ir ruonio taukų ugnelę dabar pakeitė primusai, ilguosius kajakus - motorinės valtys, o primityvius harpūnus ruoniams medžioti - šautuvai, vis dėlto toje buityje kažkas liko ir iš gilios senovės. Veikiausiai - tai, jog niekur neskubama, kiekvienas turi savo darbą ir ramiai jį dirba. Skubėti tikrai nėra kur - pats vasaros vidurys, tad diena dar tik įpusėjo.

Pieno pakelio skaitymas

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Gerdamas kavą mūsų didžiojoje palapinėje, paėmiau į rankas Sisimiute pirkto pieno pakelį ir pradėjau studijuoti užrašus, kurie buvo anglų, danų ir grenlandų kalbomis.

Angliškas ir daniškas aprašymai užėmė po septynias eilutes, o grenlandiškas - vienuolika. Tačiau žodžių čia buvo mažiau, o keli turėjo po 32 raides. Apskritai rašytinė grenlandų kalba panaši į mažo vaiko bandymus spausdinti tekstą mašinėle. Be to, tam vaikui labai patinka "q" raidė. Sklandžiai perskaityti kai kuriuos žodžius, o juo labiau juos įsiminti mums neįmanoma. Keisčiausia, kad šnekamoji inuitų kalba, o ir pats kalbėjimo būdas yra labai lakoniški.

Pieno pakelis padėjo suprasti, kad inuitai kitaip nei mes supranta laiką, tad bergždžia jiems sakyti, jog susitiksime, tarkim, rytoj ketvirtą valandą. Jie to nesupras. Punktai, kuriuose buvo parašyta "atidarius pakuotę laikyti ne ilgiau kaip 5 dienas, ne aukštesnėje nei 10 laipsnių temperatūroje" ir pan., grenlandiškame aprašyme buvo prapuolę. Vienintelis skaičius bylojo, kad pieno yra 1 litras.

O kaip inuitai supranta laiką? Ko gero, to mes taip pat negalime suvokti. Galbūt - nuo medžioklės iki medžioklės, nes jie tiki, kad žmogus veikiau yra miręs nei gyvas ir tik medžiodamas jis iš tiesų gyvena.

Mums keistos ir linksmos istorijos, kai pagal socialinės integracijos programas įvairiose įstaigėlėse įdarbinti inuitai, sužinoję, kad netoliese pasirodė šiaurės elnių, viską meta ir trims dienoms stvėrę šautuvus patraukia į kalnus, įgauna visai kitą prasmę. Kaip ir šamaniškas bendravimas su žvėrimis, prašant jų aukos.

Labai neatsparūs alkoholiui

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Deja, joks protėvių šauksmas negali nugalėti degtinės. Kaip ir visos Šiaurės tautos, inuitai neturi jokio imuniteto alkoholiui, o jų pasigėrimas yra kitoks nei mūsų - tai panašiau į narkotikų sukeltą būseną.

Iš Sisimiuto prekybos centro penktadienio popietę vietiniai tempia dėžes alaus ir po keletą butelių degtinės. Visą parą mieste bus linksmybės: kažkas gers septintojo dešimtmečio reliktuose - daugiabučiuose namuose, kažkas tiesiog gatvėje ar vienintelėje diskotekoje.

Danų tikinimai, kad ši problema jau nėra tokia opi, kaip prieš dešimt metų ir jaunimas turi kitų užsiėmimų, manęs neįtikino. Diskotekoje, kur masiškai šokti kažkodėl pradedama tik pirmą valandą nakties, o iki tol gali stebėti tik solinius kurio nors jau į kosmosą iškeliavusio lankytojo pasirodymus, mačiau daug mokyklinio amžiaus vaikų, drąsiai apšilinėjančių stipriaisiais gėrimais.

Beje, alkoholio kainos čia yra nemažos, o iš kai kurių barų lankytojų veidų nesunku suprasti, kad kitų užsiėmimų jie neturi, tad socialiniai reikalai su danų pagalba čia sutvarkyti tikrai neblogai - iš bado niekas nemiršta.

Be tinklelio pražūtum

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Po trijų škvalo dienų vėjas aprimsta, o kai pasirodo saulė, mums tampa aišku, kad blogas oras yra geriau nei geras. Mat iš kažkur atsirado tokia gausybė mašalų, kad nebepadėjo jokie purškalai, ir be tinklelio buvo pražūtis. Muselės nekando, tačiau lindo į burną, nosį, ausis, ir tik tos, kurios papuolė po drabužiais, prispaustos žnybė į kūną. Uodų čia taip pat yra, bet nelabai daug.

Laimė, plaukiame prie kitos upės, o tuo tarpu mėgaujamės vandenyno dvelksmu. Vienas iš mūsų kompanijos - senyvas mokytojas iš Danijos provincijos Jensas - jau keliauja namo. Paslydęs ant upės akmens, jis sutrenkė ranką ir ši ištino. Judinant lyg ir neskauda, bet normaliai mosuoti meškere jau negali. Vėliau sužinojome, kad buvo lūžusi. O juk tokia dvi dienas žvejojo...

Mūsų draugijoje yra ir trys švedai, kuriems po septyniasdešimt metų. Kai pirmosios upės aukštupyje radome porą ežeriukų, kuriuose viena po kitos kibo stambios žuvys, šie nusprendė pabandyti laimę juose. Tad vieną popietę, grįždamas į stovyklą, sutikau juos paslaptingai linguojančius upės krantu aukštyn.

Man tada net į galvą neatėjo, kad švedai susiruošė prie ežerų - juk iki jų bent aštuoni kilometrai tiesaus ėjimo kertant kampus ir forsuojant vieną kitą pelkutę.

Kaip vėliau paaiškėjo, švedai visą kelią klampojo palei upę ir pagaliau priėjo smėlėtą upės vietą žemiau ežerų, kur žuvų kaip tik nebuvo. Kai išsimiegojęs ir papusryčiavęs vėl išsiruošiau žvejoti, nuo kalvelės pamačiau senolius krypuojančius per kemsyną atgal į stovyklą. Jie buvo taip nusivarę nuo kojų, kad jau nebėjo tiesiai, o atrodė, lyg būtų kažką tame kemsyne pametę ir dabar neskubėdami ieško.

Po šio įvykio pavadinome juos terminatoriais. Vienas jų - Rolandas buvo panašus į mūsų Radijo šou herojų, tad jį "pakrikštijome" Albinu. Tai buvo aktyviausias Sisimiuto diskotekos šokėjas.

Konkurencijos netoleruoja

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Naujoje stovykloje turime patalpą, kur visi galime susėsti prie vieno stalo. Kiek didesnis už statybinį vagonėlį namelis kainavo Bo nemažus pinigus. Mat čia nėra privačios žemės ir pastatyti namą už miestelių ribų yra nelengva. Turi prašyti valdžios, kad kažkas tai padarytų, o paskui tą statinį pirkti. Statyti pačiam būtų dešimt kartų pigiau.

Dar viena investicija - leidimas plukdyti keleivius laivu. Laivas, kuriuo keliavome, turėjo šiuolaikiškiausias navigacijos ir radiolokacijos sistemas, daugybę gelbėjimosi reikmenų. Bo turi ir padėjėją - visada laimingą kadaise perspektyvų danų inžinierių Maiklą, atvykusį į Grenlandiją tiesti kažkokių tinklų, o dabar dirbantį junga.

Nenuostabu, kad, kai fiorde pamatėme kitą, mūsų akimis žiūrint, neprastą laivą, o vėliau sutikome netoliese stovyklaujančius norvegus, Bo buvo pasipiktinęs. Mieste leidimą plukdyti keleivius turi tik jis vienas ir tokia konkurencija, jo akimis, nesąžininga. Vėliau sužinojome, kad parplaukiančių į uostą norvegų ir jų padėjėjo jau laukė policija.

Nuostabūs uolų šaltiniai

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Antroji upė, prie kurios atvykome žvejoti - Erfalik - tekėjo slėnyje tarp kalnų. Pakrantėse augo vešlesnė žolė, o salelės baltavo nuo švylių. Žuvų čia radome net daugiau nei pirmoje upėje, bet vanduo kasdien seko, ir jos darėsi atsargesnės.

Vieną dieną su Mindaugu nusprendžiame nukeliauti iki dar vienos upės. Ją nuo stovyklos skiria upeliuko slėnis ir kalnagūbris, tad eiti reikėtų palei vandenyną. Iš pradžių taip ir žygiuojame, juo labiau kad maršrutas pažymėtas mūsų GPS. Vėliau pasiūlau eiti išilgai kalnagūbrio ir ieškoti perėjos. Mat žemėlapyje mačiau žemesnių vietų.

Kildami upelio slėniu randame milžiniškų akmenų sąvartynus, už jų - pievas, pilnas akiai mielų pienių, alpinių rožių ir auksinių šaknų. Iš po uolų čiurlena šaltiniai nuostabiai skanaus (sakoma - švariausio pasaulyje) vandens.

Tarp dviejų kalnagūbrių susidariusioje oazėje verda savas gyvenimas, nepanašus į tą, kurį palikome vos už kelių kilometrų atšiaurioje vandenyno pakrantėje. Kai sustojame pailsėti, neužuosdami mūsų, savo išmintu taku nuo upelio ištakų nusileidžia elniai. Pasibaidę vėl pasileidžia atgal.

Žvejyba debesyse

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

"Jeigu elniai eina, tai turi būti ir perėja", - raminame save. Praeiname nuo ledyno suvarvėjusį kalnų ežeriuką - upelio ištakas, toliau jau beveik vertikaliai kylame akmenimis su išlikusiais sniego lopais iki už kelių šimtų metrų matomo balno tarp dviejų aštrių viršukalnių. Dabar jau ilsimės kas kelias dešimtis metrų.

Kai pagaliau pasiekiame keterą, kitoje pusėje pamatome upę. Bet ne tą, iki kurios ėjome. Iš tokio aukščio matyti jos pradžia ir pabaiga, ten žvejoja mūsų draugai, bet mes jų neįžiūrime, o ir nusileisti pas juos nėra vilties - kitoje gūbrio pusėje vertikali kelių šimtų metrų siena, taigi be alpinistinės įrangos čia mėginti sėkmės neverta.

Upė, prie kurios ėjome, taip pat visai netoli - tereikia paėjėti aštriu kalnagūbriu kokį kilometrą ir ieškoti nusileidimo. Atsidūrėme pačioje trijų upių takoskyroje. Matyt, buvome pirmieji čia užlipę, ir jau tikrai pirmieji tai padarę tik mūvėdami žvejo bridkelnes ir laikydami meškeres.

Mėtėme meškerių kabliukus nuo skardžio į žydrą upės juostą, o valas skendo pro šalį plaukiančiame debesyje... Mes buvome vėl vaikai. Į stovyklą grįžome sukorę per dvidešimt kilometrų kalnais, pavargę, bet labai laimingi.

Futbolas suvienija

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Sisimiuto viešbutis turi keturias žvaigždutes. Nepagailėčiau jam ir dešimties už pagaliau šiltą dušą ir puodą geros kavos - šiuos malonumus čia radome. Maudymasis lediniame vandenyje (Raimondas atrado būdą, kaip tai daryti nenusivilkus striukės), nors ir egzotiškas, nebuvo pats maloniausias užsiėmimas, o ir kavos atsargos stovykloje išseko dar prieš tris dienas.

Miela pasirodė net vietos televizija, nuolat transliuojanti lėktuvų tvarkaraštį ir vietos moterų futbolą. Abu dalykai vienodai įdomūs.

Kai šeštadienį reikėjo užsisakyti vienuoliktai valandai taksi iki oro uosto, paaiškėjo, kad mieste tedirba vienas iš dvidešimt šešių taksistų - kiti dar nepabudo po penktadienio. Mūsų taksi vairuotojas - dručkis barzdyla iš Farerų salų.

Stotu jis labai panašus į mūsų Džiugą, o dar labiau juos sieja vienodi dėvimi "Aston Vila" komandos marškinėliai. Vairuotojas už šią komandą serga dar nuo vaikystės, todėl Džiugas jam beveik kaip brolis. Vairuotojo nuomone, tikrų sirgalių Sisimiute yra dar trys. Kiti keli netikšos serga už Liverpulį ir Mančesterį. Vairuotojas stengiasi mums padėti ir prisiskambina savo bosui, kuris sutinka šiek tiek padirbėti.

Nors iki lėktuvo išskridimo buvo likę keliasdešimt minučių, oro uoste neradome nei lėktuvo, nei keleivių. Netrukus supratau, kad Sisimiuto gyventojai suvažiuoja į oro uostą tik tada, kai pamato atskrendantį lėktuvą, kuris prieš tūpdamas dar apsuka platų ratą virš vandenyno, lyg norėdamas pasigrožėti čia beveik visuomet purškiančiais fontanus banginiais.

Šimtai metų snaudulio

Grenlandija
© Corbis/Scanpix

Pagrindinis Grenlandijos oro uostas yra Kangerlusuake. Į čia atskrenda didieji lėktuvai iš Europos ir Amerikos bei mažesni iš kitų salos miestelių. Tų mažiukų tvarkaraštis paprastai priderintas prie didžiųjų reisų, tad vos šešis šimtus gyventojų teturinčiame miestuke gyvenimas užverda tik kokius tris kartus per parą, kai kas nors nusileidžia ar kyla.

Tiesa, iš čia galima visureigiu pakilti iki ledyno pažiūrėti avijaučių. Ledynas neatrodo įspūdingai, nes čia - tik jo suapvalėjęs pakraštys, tad horizontai nėra tolimi. Bet viskas tik iki kokios šeštos valandos vakaro. Vėliau miestelis vėl laukia lėktuvo ir tik retkarčiais kalnų fone vinguriuojančiu tuščiu keliu prarieda policijos patrulis.

Kangerlusuako gyvenimas - lyg Grenlandijos istorijos atspindys. Čia dažniau nieko nevyksta, nei vyksta. Grenlandijoje, kaip manoma, pirmosios žmonių gentys apsigyveno dar prieš penkis tūkstančius metų, bet per visą gyvavimą šioje šalyje nebuvo jokių didelių įvykių. Sakak genties klestėjimą jau mūsų eroje ramiai pakeitė Tulės kultūra, po to į salą atplaukė Erikas Rudasis ir ją pavadino Grenlandija.

Porą šimtmečių islandai mėgino čia įsitvirtinti, tačiau nesėkmingai, dar po poros šimtmečių letargo miego salą mėgino aneksuoti norvegai, tačiau ir vėl viskas baigėsi snauduliu. Ir tik 1605 metais danų ekspedicija grąžino Grenlandiją į pasaulio žemėlapį ir prijungė ją prie Danijos karūnos valdų.

Šiandien Grenlandija turi dideles savivaldos teises ir jos priklausomybė nuo Danijos yra tokia, kokios nori grenlandai. Pavyzdžiui, kai Briuselio biurokratai pamėgino nustatyti Grenlandijai žvejybos kvotas, ši išstojo iš Europos Sąjungos, į kurią buvo įstojusi kaip Danijos teritorija. Grenlandija - vienintelė šalis, išstojusi iš Europos Sąjungos.

Žmonės ieško ramybės

Žiūrėdamas į tuščią Kangerlusuako oro uosto pakilimo taką jau kiek pritemusiame horizonte kūriau planus, kaip aplankyti Tulės kraštą, kuris, sako, panašus į Šangri La, nors šios niekas nematė, o gal pavyktų nusigauti iki Odako salos - šiauriausio Žemės taško. Taip, norėtųsi į čia dar...

Vis dėlto prisiminęs pokalbį su draugu danu Vilniuje, pagalvojau, kad priežastys, dėl kurių žmonės pabėga į Grenlandiją, slypi visai ne joje. Greičiau giliai mumyse. Šitas kraštas - labai gera vieta visa tai suprasti ir atrasti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Taikinyje atsidūrusioje Lietuvos darbo biržoje vyksta tikrai keisti dalykai (9)

Lietuvos darbo biržoje vyksta keisti dalykai. Ši svarbi institucija, turinti rūpintis šalies...

Nors mirk iš juoko: lietuvė surinko absurdiškiausius darbo pasiūlymus (58)

Minimalus atlyginimas už pilną darbo dieną penkerių metų darbo patirtį turinčiam buhalteriui,...

A. Vaišnys. Tarp rugpjūčio vardų ir ženklų – apie dramą, kuri nestatoma (1)

„ Kultūros ministerija skelbia Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių...

Butų nuoma Klaipėdoje ir Šiauliuose – miestai pajuto studentų mažėjimą (16)

Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose mažėja studentų ir pokyčius jau pajuto šiuose miestuose...

Šiurpą kelianti istorija: dingusios švedų žurnalistės kūnas rastas smarkiai sudarkytas (50)

Jūroje netoli Kopenhagos rasti moters palaikai priklauso Švedijos žurnalistei Kim Wall, praeitą...

Dėl sukčiavimo teisiamam Mios vyrui – dar vienas smūgis (14)

Dainininkės Vilijos Pilibaitytės-Antanavičienės ( Mia ) vyras Nerijus Antanavičius ,...

Kaip per savaitę sureguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje (14)

Mokslininkai tvirtina, jog cholesterol io lygį galima sureguliuoti be jokių vaistų - tiesiog...

Naudinga žinoti: skaičiai parodantys telefono patvarumą (1)

Perkant naujus mobilius prietaisus jų popieriuose visuomet rasite IP reikšmę. Tikriausiai daugelis...