Patyriau tik mažą šios spalvingos šalies dalį: Essaoiura (tariasi Esuyra) ir Marakešo trupinėlį. Essaoiura, anksčiau vadinta Magador, yra žvejų miestas prie Atlanto vandenyno. Jis pasitiko besibaigiančiu lietumi, geltona vakarine šviesa, žuvėdrų maisto ieškojimais turgaus gatvėse ir džilabuose “gyvenančiais” praeiviais. Tą vakarą, išlipus iš automobilio ir įžengus į sutemusį senamiestį pasijutau lyg viduramžiuose. O grįžus galvoje sukosi 3 žodžiai: medina (senamiestis), riadas (namas-viešbutis), džilabas (“nykštukinis” apsiaustas).
Diena išauso tokia, kaip dauguma: saulėta, pakankamai šilta, su vėjeliu, su apelsinų sultimis pusryčiams, su ištisiniu turgumi medinos gatvėse ir žuvėdromis uoste, kur kvepėjo pradžioje žalia, su vandenyno druskele ir jūržolių įspaudais, o vėliau dūmine žuvimi.
Gumaž – masaž
Dėkui Loretai palydėjusiai mus į moterų hamamą (pirtį) šalia namų, uždegusiai žvakes pirties “celėje” ir paaiškinusiai vietiniai pirtininkei, ką su mumis daryti: “gummidge – massage“ (tariasi gumaž – masaž). Pradžia atrodė gan juokinga: išrengtos sėdėjome parietę kojas ant grindų, laukėme eilės ir pilstėmės šiltu vandeniu iš gauto kibiro kiekvienai. O štai pabaigoje norėjosi save glostyti, liesti, nes odos švelnumas buvo aksominis, o skruostai įraudę.
Maroko brangenybė – muilas “beldi” (natūralus, organiškas, kaimiškas). Jis gaminamas iš arganų arba alyvuogių aliejų, gali būti bekvapis, gali būti su jazminų ar gardenijų aromatu.Yra minkštas, beformis, dedamas į dėžutes arba maišelius. Tad pirtyje šiltas kūnas pradžiai sutepamas trupučiu šio muilo ir paliekamas būti, šilti, brinkti. Galima save ar viena kitą švelniai glostyti, masažuoti, oda slidi ir prašosi prisilietimo. Tad kol “brinkome”, dairėmės į vietines. Jos hamamo procedūrai skiria geras kelias valandas. Ateina su dukromis, jas šukuoja, muiluoja, prausia. Gera matyti tokį artumą ir ilgą, be skubos prisilietimą prie viena kitos, prie savęs. Tame atsiveria ne tik moteriškas - motiniškas ryšys, jo gelmės, bet ir savo moteriškumo priėmimas, meilė savo kūnui, kurį glostinėji visą valandą; moteriška giluminė ramybė, pasitikėjimas.
Gerai “išbrinkus” sena oda noriai palieka kūną, todėl pirtininkė guldosi po vieną ant margo marokietiškomis plytelėmis iškloto gulto, ant rankos dedasi šiurkščią raudoną (tokią kokią atsinešei) pirštinę ir brauko, šukuoja su smarkumu. Ir skaudu, ir saldu, ir visgi labiau skaudu. Tada užpila kelis indus vandens ir paleidžia. Taigi, po “gumaž”, belaukiant “masaž” dar ilgokai prisisėdime ant plytelių ir stebime. „Masaž” procedūra paprasta, limfos aktyvinimo kryptimis (bent jau taip atrodė), o egzotika tame, kad gulėti reikia ant grindų, ant jau pamėgtų plytelių. Vėl lengvai sutepa “beldi” muilu ir išjudina susikaupusią ramybę.
Mira tarp stručio kiaušinių
Marakešo turguje nesunku rasti visko, ko mums vakariečiams tuo metu nereikia, bet reikia vietiniams: pintų krepšių, šiltų kepurių, galybės prieskonių, žolių, skorpionų, vėžlių (ir gyvų, ir tik jų kiautų), chamelionų, krokodilo iškamšų, zebrų, geopardų ir kitų žvėrių kailių, koralų ir kitų akmenų papuošalams, pemzos, molinių lūpdažių (dangtelio formos daiktas, kurį perbraukus šlapiu pirštu pirštas nusidažo ryškia raudona spalva – natūralu, sveika, paprasta), stručio kiaušinių ir net grynų dervų smilkymui: miros, frankincenso ir kitų nepažintų. Vietoje rusena žarija ant jos užberiama truputį pirštais sutraiškytos dervos. Archaiškas ir manau pats sakraliausias smilkymo būdas, nes turi būti šalia, užberti vėl, pakeisti žariją.
Mira, frankincensas, benzoinas, tai vienos archajiškiausių ir brangiausių dervų – smilkalų, gabentos tarp Afrikos, Arabijos ir Azijos ilgus šimtmečius. Tais laikais, kai prieskoniai, smilkalai, šilkas, brangakmeniai turėjo didžiausią (aukso) vertę ir jais mėgautis galėjo toli gražu ne visi. Šiuolaikiniam žmogui tai žinoma nieko nereiškia, visgi natūralių kvapų gurmanui – tai yra prisilietimas prie transcendentinio kvapų ritualo, prie išsiilgto tikrumo, grynumo, giluminio subtilumo. Priminsiu, kad krikščionybėje trys išminčiai kūdikėliui Jėzui atnešė: miros, smilkalų (frankincenso) ir aukso. Viena iš interpretacijų: „Eikime kartu su Trimis karaliais prie Gelbėtojo lopšio, padovanokime Jam meilės auksą, maldos smilkalus ir pasiaukojimo mirą!“ Tai atskleidžia dovanų vertę ir gylį.
Arganų istorija
Visai neplanuotai pavyko išvysti argano aliejaus manufaktūrą. Čia dirba moterys. Kainos vakarietiškos, net pernelyg, bet dabar ne apie jas. Atradimas buvo sužinoti, kad vietiniai nevertina arganų aliejaus su kvapeliu – to, kurį mes giriame, nes jau apvirškintas ožkų, jie sako, kad pastarasis prastai kvepia ir yra nelabai kokybiškas.
Vietiniai naudoja „nesuvirškintų“ argano branduolių aliejų – tai jų tikrasis auksas tiek maistui, tiek grožiui. Aliejus gaminamas archajišku būdu: moterys perskelia riešutą akmeniu, išima branduolį ir malą branduolius girnomis. Išvarva geltonos spalvos aliejus, o likusios rudos išspaudos panaudojamos kitais tikslais. Būtent toks, mechaniškai išgautas aliejus pats vertingiausias. Kam neteko girdėti apie ožkas, istorija tokia: argano medžiai yra laukinės prigimties ir auga išskirtinai tik pietvakarių Maroke, palei vandenyną. Todėl yra saugomi, o jų aliejus brangus. Arganų lapus ir vaisius labai mėgsta ožkos, jos įsilipa į medį, nuvalgo, vėliau iškakoja apvirškintus vaisius. Vietiniai juos surenka, išlukštena ir iš branduolių spaudžia aliejų. Skamba ne kaip, visgi toks aliejus labai vertingas. Po kelionės susimąsčiau, kurį vertinu labiau: įprastą su ar atrastą be kvapelio. Lai tai būna pamąstymas ir jums.
Kad žodžiai virstų kūnu, marokietiškos užtepėlės receptas
Arganų aliejus (kepintas dažniausiai), malti migdolų riešutai, medus. Nuostabus tepinys ant duonos ar agurkų. O lietuviška ir tokia pat puiki alternatyva: linų sėmenų aliejus, malti linų sėmenys, medus. Užburia.
Kelionės
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (18)