Vos spėjau užmigti, o jau jaučiu, kaip kažkas už rankos iš devinto sapno traukia: „Kelkis, jau vachta.“ Vachta? Ak taip, juk aš čia. Čia? Čia - kažkur Ramiajame vandenyne, Ambersaile. Užsimerkiu dar trumpam: sapnavau krantą.
© Aiste Noreikaitės ir Agnės Grincevičiūtės nuotr.

Ryškus buvo sapnas, bet blanksta, blanksta – vanduo aplink jachtos korpusą teliūškuoja garsiau. Taip, aš čia ir čia metas keltis. Ropščiuosi iš gulto, tamsoje apgraibomis keturlinka nuslenku iki kambuzo, seguosi gelbėjimosi liemenę, kopiu į denį.

Šis pasakojimas – tai merginų įgūlos įspūdžiai iš ekspedicijos per Ramųjį vandenyną. Netrukus prasidės projektas „Kita pasaulio pusė“, kurio metu jachta „Ambersail“ leisis į dar vieną kelionę per Ramųjį vandenyną – šįkart su tikslu pasiekti lietuviškos jachtos dar nemačiusius Havajus. Kelionė bus kupina įspūdžių, naujų atradimų ir net pavojų, kurie tyko atvirame vandenyne.

Projekto partneriais, padėsiančiais Lietuvos visuomenei sekti visų 12 etapų eigą, tapo pagrindinis naujienų portalas DELFI, žurnalas „National Geographic Lietuva“ ir bravoras „Volfas Engelman“.

Vos išlindusi gaunu bangos krikštą – nuo galvos iki kojų pirštų galiukų. Žinau, neišdžiūsiu iki ryto, o ir tada tik jei saulė palepins. Tačiau sąžiningai budžiu mūsų keturias nakties valandas – viena prie šturvalo, likusios trys – su karštos arbatos puodeliu ant denio.

Šitaip kasnakt, beveik tryliką parų, kol, palikę Galapagų krantus, legendine jachta pasiekiame Prancūzų Polineziją. „Aš taip niekuomet negalėčiau“,- prieš išvykdama nuolat girdėjau iš draugų ir giminių, pasakiusi, kur susiruošiau. Nuo Lietuvos link Galapagų, nuo šių – link Taičio – beveik pusė pasaulio skriste, daugiau nei pusė Ramiojo vandenyno buriuojant.

Brėžiu tiesią liniją ant gaublio ir galvoju, jog lygiai tą patį ir aš būčiau pasakiusi prieš porą metų, kai apie buriavimą žinojau tik tiek, jog toks užsiėmimas labai rimtai gresia jūros liga. Tačiau tuomet, vien laimingo atsitiktinumo dėka pirmąkart patekusi ant Ambersailo denio į vieną iš pirmųjų „turistinių“ jachtos pervarymų, visiškai netikėtai buriavime atradau kažką, kas nejučia įsikabino ir nebepaleido.

Susirgau – jūra. Todėl, vos ankstyvą pavasarį sužinojau apie užgimusią idėją ilgiausiam šių metų Ambersailo jūrų kelio link Sidnėjaus etapui surinkti merginų įgulą, jau norėjau šokinėti iš džiaugsmo visu balsu šaukdama: „Taip, taip, taip!“. Tačiau racionalioji pusė iš visų jėgų stabdė emocijas, nes puikiai suprato, jog iki tikrojo taip dar laukia ilgas kelias.

Jachta Ambersail – Volvo 60 klasės sportinis laivas, kurtas kelis mėnesius trunkančioms Volvo Ocean Race lenktynėms aplink pasaulį – ko gero, įspūdingiausiam ir daugiausiai dėmesio sulaukiančiam įvykiui buriuotojų pasaulyje. Šitai leidžia daryti dvi išvadas. Pirma – tai tikrai patikimas, tvirtas laivas, kuris gali kirsti ne vieną vandenyną, atlaikyti ne vieną audrą. Antra – jei išgirdęs žodį „jachta“ pagalvoji apie patogų ir prabanga spindintį kruizą, tavo vieta ne jame. Su šia jachta net ir „turistiniuose“ plaukimuose buriuojama – tempiamos virvės keliant bures, sukamos kavamalės, stovima prie šturvalo.

Joje tampi tikru įgulos nariu, iš kurio visuomet tikimasi pagalbos ir iniciatyvos. Pūstelėjus geram vėjui, Ambersailas gali tapti tikrai piktu ir sunkiai suvaldomu laivu, nepaisant to, ant jo bent kartą užlipti svajoja kone kiekvienas buriuotojas. Būtent todėl garsiai pasakyti, jog beveik 4000 jūrmylių Ramiuoju vandenynu Ambersailu norėtų įveikti merginų įgula buvo, švelniai tariant, kiek nedrąsu. Juk kokiam užkietėjusiam jūrų vilkui visai nesunku mestelėti, jog „ne mergom ant tokio laivo sukiotis“, juolab kai iš mūsų aštuonių beveik pusė į jachtą ketino lipti vos pirmą kartą. Vis dėlto labai gerai prisimenu mums, pirmosioms, duotą padrąsinimą: „Svarbiausias dalykas nėra patirtis, daug svarbiau yra patys žmonės – jų atsakomybė, psichologinis pasiruošimas, suvokimas, ką renkasi, galų gale – didelis noras. Kartu nuo ryto iki vakaro turėsite gyventi mėnesį, ir ne šiaip gyventi – įveikti pusę vandenyno. O buriavimo patirtis... duosim į kompaniją porą vaikinų ir viskas bus gerai. Svarbu, merginos, eikite dabar jau iki galo.“

Vandenyno bangas suvaldžiusios merginos: sunku įvertinti tai, ką patyrėme
© Aiste Noreikaitės ir Agnės Grincevičiūtės nuotr.

Čia jau turėtų kirbėti du klausimai „kodėl“. Pirmasis, žinoma,- kodėl merginų įgula? Keista, bet, gimusi spontaniškai, ši mintis natūraliai, nereikalaudama kokio nors pateisinimo, rado savo vietą buriuotojų bendruomenėje. Niekas neklausė „kodėl?“. Buriuojančių merginų nėra daug, daugeliui buvo smalsu, kiek iš jų ryšis šiam žygiui, kiek bendraminčių ar šiaip drąsių merginų pavyks suburti draugėn. Teko ne kartą išgirsti abejonę, jog kažin, ar kas išeis, buvo akimirkų, kai abejodavome pačios. Vis dėlto pamažu susibūrėm – vienos ieškodamos nuotykio, kitos bėgdamos nuo įkyrėjusios rutinos, trečios tiesiog iš meilės jūrai. Nuo studenčiokių iki suaugusių, šeimas sukūrusių ir vaikus užauginusių moterų, nuo profesionalių buriuotojų iki nieko bendro su vandeniu gyvenime neturėjusiųjų – visus skirtumus išvardinti būtų sunku. Tačiau nepaisant jų, galutinė mūsų aštuoniukė turėjo vieną labai aiškų bendrą bruožą: visos nuo pat pirmos akimirkos degėme šia kelione. Tiesą sakant, gyventi ja ėmėme daug anksčiau nei iš tiesų palikome krantus. Taip tapome ne moteriška, tačiau tikrai moteriškiausia ligšioline jachtos Ambersail įgula, su visais iš to kylančiais vargais ir džiaugsmais keturiems puikiems mūsų įgulos vyrams.

Antrasis „kodėl“ ilgą laiką kirbėjo ir man pačiai: kodėl ir iš kur šis buriuotojų palaikymas? Ilgai laužiau galvą, kol nejučia supratau, kad atsakymas, ko gero, visai greta ir visai paprastas. Juk Ambersail – tai ne tik laivas. Tai taip pat, o galbūt net visų pirma, žmonės. Tie, kurie 2009 Tūkstantmečio Odisėjos žygiu garsindami Lietuvos vardą apkeliavo pasaulį; tie, kurie ryžosi Lietuvos buriuotojų patirtį išmėginti tarptautinėse pasaulinio lygio regatose; galų gale visi tie, kuriuos sutinki užlipęs ant geltono Ambersail denio ir kurių nebenori užmiršti, bei tie, kurie nenori užmiršti šios jachtos ir buriavimo. Tai žmonės, kurie nuolat dega idėjomis ir it amžinąją ugnį kursto jas kituose.

Banguojantys vandenyno horizontai

Tamsoje dingsta paskutiniųjų salų kontūrai, aplink nardo delfinai, už dešinio borto kyšo įtartinas pelekas – greičiausiai ryklio. Prieš savą vachtą reikėtų pamiegoti, bet labai nesinori lįsti vidun. Suprantu, kad priešaky dar visos dvi savaitės, bet, skirtingai nei krante, čia miegui nesinori atiduoti nė vienos akimirkos. Juk gyvenimas judančioje jachtoje nestoja ir nesiilsi visas 24 valandas per parą, joje bet kada gali nutikti kažkas netikėto, todėl kiek išgaliu sėdžiu ant denio susisupusi į šturmę ir stebiu, kaip budinti vachta netaupiai švaisto paskutinius vėjo likučius mūsiškei palikdama nebent motorą. Stebiu ir temstantį dangų, ir įsižiebiančias žvaigždes. Vienos tvirtai įsikibusios į dangaus skliautą, kitos lakioja žemėn bei pildo norus. Įsmeigusi akis į viršų, mūsų vachta sutaria: tegu štai ši, trečioji, pralėkusi kone pusę giedro skliauto, išpildo vieną, kurį, ko gero, didžioji dalis it mantrą sumurmam kasdien: – vėjo, vėjo, vėjo.

Nuolankumas stichijai yra vienas pirmųjų dalykų, kuriuos natūraliai įsisavini užlipęs ant denio: nešvilpauk laive, kartkartėm nuliek Neptūnui gurkšnį kitą kokio stipresnio gėrimo, nepiktžodžiauk prieš vėją... Visa tai ne todėl, kad būtum prietaringas, o todėl, kad labai puikiai suvoki, jog šitos stichijos vidury, esi tik svečias, priklausomas nuo jos malonės. Gali būti apsirūpinęs moderniausia technika, subūręs puikiausią komandą, išsirinkęs saugiausią maršrutą, o vis dėlto niekuomet nebūsi tikras, kad vandenynas nepasiųs pražūtingos audros. Galų gale nebūtina nė ji, juk nelaimei čia reikia nedaug. Dažniausiai užtenka mažos klaidelės, vieno neatsakingo veiksmo ir, žiūrėk, visa likusi nelemtų įvykių virtinė pasileis it sniego lavina.

Vandenyno bangas suvaldžiusios merginos: sunku įvertinti tai, ką patyrėme
© Aiste Noreikaitės ir Agnės Grincevičiūtės nuotr.

Štai visa ir vėl atsiremia į žmogų, tiksliau – žmones, komandą. Jachta Ambersail yra komandos laivas – tik bendromis visų pastangomis jis gali sėkmingai skrosti bangas. Nei vienas, nei du, kad ir patyrę žmonės jo nesuvaldys. Tad mūsų kelionė prasidėjo labai rimtomis pamokomis: nuo virvių elementoriaus, iki vėjo kampo, stovint užu šturvalo, pasirinkimo subtilybių. Jos, keturių kantrių įgulos vyrų dėka, tęsėsi kasdien ligi paskutinės prisišvartavimo minutės Taityje. Juk buriavimas nėra taisyklių rinkinys, kurį sužinojęs, gali skelbtis mokančiu buriuoti. Tai – improvizacija, kuri kaskart vis kitokia.

Tiesa, būnant besimokančiuoju, visuomet knieti paklausti: „Na tai ką gi man dabar daryti? Kaip gi reikia buriuoti?“ Į pirmąjį klausimą Ambersaile tikrai gausi atsakymą, į antrąjį kapitonas, ko gero, atsakytų draugiška šypsena. Į šį kaip atsakymo tiesiog nėra. Visa, ką gali padaryti turėdamas pamatinių žinių karkasą, – buriuoti, buriuoti, buriuoti: sukti kavamalę, tempti virves, surinkinėti bures, galų gale stoti prie šturvalo ir mėginti pajausti. Ką? Vėją, bangas, laivą ir... malonumą. Taip, taip – malonumą. Niekaip kitaip nepavadinsi jausmo, kurį jauti kildamas ir besileisdamas bangų šlaitais. Jachtai įsibėgėjus, veidus glostant vėjui ir purslams, kūnu ima pulsuoti adrenalinas ir bent akimirką – vieną mažą akimirką – pasijunti esąs šio laivo dalele, nes būtent tau jis dabar leido suprasti, kurion pusėn suktelti šturvalą, kad pagautum bangą. Šiomis akimirkomis, susikaupęs seki prietaisus, bures ir horizontą priešaky, jomis nelieka nieko daugiau – tik tu ir jachta, tik tu ir bekraštis vandenynas.

Gal dėl šio jausmo ir nepasidalinom šturvalu, nuolat draugiškai lenktyniavom – kas daugiau jūrmylių įveiks, kas didesnį greičio rekordą pasieks. Nebuvo dienos, kad kažką reikėtų varu varyti į darbą. Greičiau atvirkščiai – vaikinai kartkartėm pasiskųsdavo, kad jiems pavairuoti neduodam.
Reikia pripažinti, jog mus Neptūnas mylėjo visas 3890 jūrmylių. Keliavome ne piktąja pietine Ramiojo vandenyno dalimi, o pastovių pasatų zonoje, todėl neteko užstrigti varginančiuose štilio tyruose, neteko patirti ir negailestingų vėjo akibrokštų. Tuos kelis kartus, kai užklupo netikėti škvalai ir lietūs, jau buvome spėjusios susigyventi su laivu, pripratusios prie stichijos spontanikos, įsisąmoninusios savo prerogatyvas. Nuo lietaus ir per bortą atsiritančių druskingų bangų šlampantys drabužiai, vėstanti temperatūra, plaukus taršantis vėjas, net plyšusi burė buvo nebe tai, kas gąsdindavo, o tai, kas žadindavo kažkur giliai glūdintį ryžtą. Sąžiningai nesitraukdavome nuo denio, numodavome ranka į miego valandas ir džiaugdavomės tarsi gavusios galimybę pamatuoti kažin kokias savo vidines ribas.

Iš tiesų šį savotišką „matavimo“ veiksmą čia darai nuolat, daugeliu prasmių ir pats to nepajusdamas. Imdamas nebepastebėti nepatogumų, suvoki, kiek nedaug tau iš tiesų tereikia, ir galbūt visai ne to, ką laime įvardiji krante. Naktį, sėdėdamas po begaliniu žvaigždynais nusėtu dangumi ir skrosdamas juoduojančią tamsą nematomos žemės link, imi justi savo žmogišką mažumą pasaulio bekraštybėje, bet kartu ir dvasios gylį. Juk būtent ji leidžia jei ne suvokti, tai bent išgyventi tokius didžius dalykus – gerte gerti juos į save visą kūną nusmelkusios nuostabos akimirkomis.

Maži ir dideli stebuklai

Nuolatinis jachtos judėjimas tikrai nepadaro gyvenimo lengvesnio – siūbuojamos ir kratomos turim vaikščioti, miegoti, valgyti, gaminti... Kol išmokstam visuomet – visuomet – laikytis už ko nors stabilaus, ne kartą it akrobatės skriejam skersai išilgai kajutės, ar denyje plojamės į kaip visada ne vietoje pasitaikiusią kavamalės rankeną. Vos iš kambuzo išlenda supykęs Tomas ir klausia, kas valgė kondensuotą pieną, jau žinom: kas valgė, tas paliko – nepritvirtintą (net jei akimirkai), o tai visuomet reiškia, jog išsiliejusį. „Žinau, ką tai reiškia,– galvoju,- prisimenu, kaip aną naktį sumuštinius nuo žemės gramdžiau“ „Žinau, ką tai reiškia“,- galvoja ir kitos. Tikriausiai neliko tokių, kurios neturėjo panašios patirties. O pamėginęs tokiom sąlygom verdančiu vandeniu užplikyti dvyliką puodelių arbatos arba smulkiais gabalėliais supjaustyti svogūnus salotoms, greitai supranti, kad čia net maži darbeliai virsta dideliais. Ir ne tik dėl to, jog ne taip paprasta juos atlikti, kaip krante. Dar ir dėl to, kad kiekvienas jų išties svarbus, kiekvienas vertinamas ir laukiamas.

Vandenyno bangas suvaldžiusios merginos: sunku įvertinti tai, ką patyrėme
© Aiste Noreikaitės ir Agnės Grincevičiūtės nuotr.

Gyvenant jachtoje priprasti reikia ne tik prie tokių buitinių dalykų (juk užmiršti ne tik šviežią mėsą ir daržoves, užmiršti karštą dušą ir, dažnu atveju, apskritai gėlą vandenį, lygiai kaip patogią lovą ar erdvius kambarius), tačiau ir prie fakto, jog čia nuo ryto lig vakaro visą mėnesį gyveni su 12 nepažįstamų žmonių. Bendruose buities varguose ir džiaugsmuose turi negailėti saviiniciatyvos kasdieniams darbams, kartkartėm susiturėti nuo nepamatuotų komentarų įgulos draugų pusėn ar laužyti ragus blogai nuotaikai. 60 pėdų sportinės jachtos denis nedidelis, kajutė, apimanti kuklų kambuzą ir porą eilių dviaukščių gultų abiejuose bortuose, dar mažesnė. Progų susipykti, ypač merginoms, rodos, begalė, o susipykus nebus, kur dingti. Vidury vandenyno nepasakysi: „Viskas, išeinu!“ Tenka sugyventi ir, keista, tai pasirodo ne taip sudėtinga.

Plaukiant ilgus atstumus be kranto, jachta nuolat juda, tad visuomet – dieną ar naktį – joje turi būti budrus budinčių žmonių būrelis, atsakingas už jos valdymą savo vachtos metu. Laikas čia teka kitaip: nesvarbu, kuri savaitės, mėnesio diena ar kuris paros metas. Gyvenimas sukasi vien vachtų ritmu – keturios valandos darbo, keturio poilsio, keturios darbo, keturios poilsio...

Gali atrodyti sunku, ypač jei tenka budintis vidurnaktį ar paryčiais, kai, rodos, daug mieliau pasiduotum miegui, o ne keliautum ant šlapio denio. Tačiau kažkas, žiūrėk, švelniai timpteli už kojos, primindamas, kad pareiga šaukia, kažkas tau, dar nespėjusiam gerai prabusti, įbruka rankon puodelį mėtų arbatos, trečias atsisėdęs šalia po žvaigždėtu dangum ima pasakoti kokią įdomią gyvenimo istoriją. Būna ir taip, jog šąli susitraukęs, košiamas vėjų, nes visi drabužiai šlapi, nespėjo išdžiūti perdien, tačiau, žiūrėk, kuris nors prieina, apgaubia pečius šturme ir šnabšteli: „Imk, tau dabar labiau reikia.“ Arba sėdi įsmeigęs akis į horizontą, kažin kokios nostalgijos apimtas, o vienas iš įgulos draugų priėjęs žvilgteli į akis ir klausia: „Ar viskas gerai?“ Šito nė pats nesupranti: „Atrodo, gerai, tačiau kartu kažkaip nesuvokiamai keista čia būti ir tas keistumas ramybės neduoda...“,- murmi nerišliais sakiniais. Tačiau kaimynas galva linguoja – vadinasi supranta. Nuo šito supratimo ir tau pačiam pasidaro ramiau. Taip pamažu tie dvylika nepažįstamų žmonių tampa pažįstamais, pamažu užgimsta draugystė, kurios po burėmis nesuvaidinsi.

Žinoma, būna ir aštrių kampų, būna ir vienokių ar kitokių lūžių, būna ir įtampos bei nedidelių nesutarimų. Juk laive egzistuoja ne nugludintas iki blizgesio parodinis pasaulio modelis. Čia pulsuoja gyvenimas, tikrų tikriausias, be pagražinimų ir be tyčia pilamo purvo – tik toks, koks gimsta ir skleidžiasi, toks, kokį sugebam patys kurti, kas minutę, kasdien. Mes per keturias bendro gyvenimo savaites iš mažų smulkmenų – veiksmų, žodžių, net žvilgsnių – sugebėjom sukurti tokį, kurį, pasiekus Taitį, buvo gaila palikti.

Atrandant vandenyno pasaulį

Jau šešta para jokio ryšio. Neturime nė menkiausio supratimo, kas vyksta pasaulyje. Į klausimą, ar tai svarbu, sėdėdamas krante nė nedvejodamas tarsteltum:
- Žinoma, kokia tragedija!

O čia? Čia viskas truputį kitaip. Kai kildamas mėnesienos taku stiebo viršūne raižai dangų arba pasitikdamas saulę tylos minute nutrauki jaukų naktinį pokalbį, tikriausiai vargiai rastum dalyką galintį rūpėti mažiau. Tomis minutėmis nejučia perkainoji visas kranto gėrybes, visus patogumus ir žmogiškas ambicijas bei užtikrintai kilsteli stiklą romo už šią akimirką.

Tai nutinka nejučia. Kasdien vis mažiau ir mažiau galvoji apie visa, ką palikai krante, kol šias mintis galutinai išstumia tai, kas vyksta ir kuo gyveni čia. Ne todėl, jog nebrangintum kranto pasaulio. Tiesiog šis, vandenyno pasaulis, pasirodo esąs toks stiprus, kad nepajėgi jam nepasiduoti visu kūnu ir visu protu. Jachtos pasaulio mažumas, kitoniškumas, paprastumas, o kartu grynumas, įtraukia taip giliai, jog priimdamas stichijos spontaniką, nuolatinę pačių susikurto pasaulėlio improvizaciją, atitrūksti nuo daugybės dalykų, slėgusių krante. Taip, ko gero, tai savotiškas carpe diem, tačiau būtent to džiaugsmo kiekviena diena, kiekviena jos akimirka dažnai pritrūksta kranto rutinoje.

Dar daugiau, jachtoje nereikia, net neišeina būti kažkuo, todėl, nusimeti kranto kaukes, būni tiesiog savimi. Keista – tiek užtenka, kad pamažu imtum patirti tai, ko mažiausiai tikėjais: kelti seniai kažkur sąmonės užkaborin nugrūstus klausimus, persvarstyti pamatinius dalykus, užmiršti ir numoti ranka į tuos, kurie ten, ant kranto, atrodė esą svarbūs, bet tik čia, tik dabar supratai, jog iš tiesų beverčiai.

Tad kai po 12,5 parų pasiekėm tikslu vadintą žemę – Markizų salynui priklausančios Hiva Oa pakrantes – kad ir suintriguotos egzotiškų kraštų, veržte nesiveržėm į krantą. Kodėl? Tikriausiai intuityviai žinojom, kad ten neišvengiamai susidursime su vienu sudėtingu klausimu. Kuris pasaulis tikrasis: tas, kuriame gyvenome ir kurio tikrumu, su visais sunkumais ir džiaugsmais, tikėjome beveik dvi savaites, ar tas, kuris savo nepaliaujama tėkme it sūkurys vėl įsuks vos pajutus nesiūbuojantį pagrindą po kojomis? Klausimas, žinoma, retorinis ir tokios griežtos skirtys nebūtinos. Vis dėlto išlipusi krantan tyliai sau pasižadėjau, jog net vaikščiodama didmiesčio vidury visad stengsiuos išsaugoti tai, ką padovanojo vandenynas.

Net ir šiandien, jau grįžus bei gerą laiko tarpą apie visa mąstant ant kranto, vis dar sunku pilnavertiškai įvertinti tai, ką patyrėme. 3890 jūrmyliu Ramiuoju vandenynu skamba įspūdingai net patyrusiam buriuotojui, Galapagų salos, Prancūzų Polinezija – pasaulio taškai, kuriuos norėdamas pasiekti turi apkeliauti kone pusę žemės rutulio. Tačiau mėgindama papasakoti, ką reiškia buriuoti, ir pažįstamų akyse matydama nuostabą, ar išgirdusi rimtą: „Šaunuolės jūs visos“,- nejučia susimąstau ir nuleidžiu žvilgsnį. Nuleidžiu, nes jaučiu, jog būdamos ten – net imdamosis įvairiausių iniciatyvų, net stovėdamos už šturvalo ar traukdamos virves, net nesislėpdamos nuo lietaus ir vėjo – nedarėme nieko, ko, tikiu, nebūtų darę kiti mūsų vietoje. Dar daugiau, būdamos ten žymiai daugiau pasisėmėm negu davėm – patirties, džiaugsmo, gyvenimo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (13)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Vilniaus oro uosto atidarymo laukė dėl įdomios priežasties – pomėgiu užkrėtė ir žmoną (8)

Petras Kaukėnas yra avionikos specialistas . 26 metų vaikinui tenka dažnai atsakinėti į...

Lietuje pabudusi „Karklė“ tęsia linksmybes vienam rytas baigėsi komisariate (17)

Šeštadienio rytą festivalininkai „ Karklėje “ prabudo nuo lietaus lašų barbenimo į...

Lekiate prie jūros? Nepamirškite, Jus stebi (69)

Atostogauti galima ir reikia, tik ne tuomet, kai vairuoji. Tokią žinią visą vasarą vairuotojams...

Elitinėje vietoje – gėdingas vaizdas (117)

Išklypusios plytelės ir išlūžę latakai, daug metų neveikiantis apgriuvę fontanas. Taip jau ne...

Lietuviai rado dar vieną apsipirkimo maršrutą (218)

Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje šiemet prekių ir paslaugų...

Karščiausioje Žemės vietoje gyvybė rasta rūgštyje (2)

Siurrealistinių spalvų peizaže dominuoja ryškiai žalia ir geltona, burbuliuoja karštas vanduo,...

Vienas šuolis į vandenį pakeitė šeimos gyvenimą istorija sujaudino tūkstančius (83)

Birželio 10 d. vilnietis Aurimas Vėbra patyrė labai sudėtingą traum ą – kaklo penkto...

Pirmą „Lietuvos ryto“ treniruotę surengęs R. Kurtinaitis palinkėjo A. Gudaičiui parvežti medalį susipažino su asistentu (20)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda šeštadienio rytą surengė pirmą treniruotę, kurią,...