„Upė šaltuonėlė - mano Širvinta“... Bent trejus metus bandžiau suorganizuoti plaukimą ja, bet vis nebuvo lemta – tai baidarių jau nėra, kai dienos laisvos, tai vandens per mažai. Kadangi šiemet jo sočiai, baidares užsisakėm gal prieš 3 savaites. Laukimo turėjau per akis, tai maitinau save vaikystės ir žalios jaunystės prisiminimais, kuomet takai į paširvintį buvo praminti ir visokios pirmos meilės pursluose taškėsi...
Širvinta, baidarė
© DELFI (J.Juršienės nuotr.)

Suplanavom plaukti 3 dienas ir smagiai atšvęsti Jonines, netgi buvom nusiteikę, kad joks lietus geros nuotaikos nesugadins. Artėjo birželio 22-oji, orų prognozės keitėsi kasdien, žadėtus 28 pakeitė 24 laipsniai, nesikeitė tik numatomas lietus kiaurą parą. Bet kai išaušo ilgai lauktas rytas, buvo tik 10 šilumos (aišku, nėra ko skųstis, žmonės ir dar sniegui nenutirpus plaukia, bet visgi vasara...)

Iš nevilties sukraunu dar vieną krepšį drabužių, kuriame atsiduria netgi mano slidininko kelnės ir vilnonės kojinės – negaliu miegoti sustirus į ožio ragą. Susimetam daiktus į mašiną ir riedam į Vindeikius – čia mūsų laukia baidarės. Pakeliui taip šniorina lietus, kad vaizdelis labiau primena vėlų rudenį, bet Širvintų rajonas nusiteikęs svetingiau ir čia pasitinka tik susiraukęs dangus.

Startuoti turim Družuose, o finišuoti – Upninkuose, jau Šventosios upėje. Mus paleidžia prie tilto, kur ir išgarmam su visais maišais. Mūsų komanda – dvi šeimos: 4 suaugę, 1 beveik suaugęs, 1 vaikas ir 2 keturkojai – Darsė ir Vėtra.

Vėtra – mūsų nuolatinė plaukikė, taksas su prailgintomis kojomis arba „taksė balerina“. Laisvai praplaukia pusę ežero, o plaukiant baidarėmis mėgsta tranzuoti iš vienos baidarės į kitą, nes jos „gauja“ paprastai netelpa į vieną, tai labai sunku pasirinkti, su kuriais smagiau. Smagiausia būna tada, kai tenka tą „šlapią pasirinkimą“ į laivą įsitraukti, žinia, jos kailyje telpa koks geras litras vandens, kurį įlipus būtina išsipurtyti. Taigi išsimaudę būna visi.

Darsė – tuoj pirmąjį gimtadienį švęsianti terjerė, nuolat alkana ir graužianti viską, išskyrus petražoles. Nenuostabu, kad reikia pastovaus „kuro papildymo“ – ji nei minutei nenustygsta vietoje, nuolat reikalauja su ja žaisti, o numetus pagaliuką – skrieja atnešti šviesos greičiu. Darsei šis plaukimas pirmas. Stresuojam, nes nebuvo jos dydžio gelbėjimosi liemenės, tad teks pasikliauti atseit įgimtu šunų mokėjimu plaukti.

Pasistiprinam ir pakuojam viską į maišus. Akivaizdu, kad daiktų pasiėmėm gerokai per daug... Bet dabar išeitis tik viena – kažkokiu būdu sugrūsti viską į baidares. Draugai ištraukia „dėl visa ko“ pasiimtą pripučiamą valtelę – oj, kaip ji praverčia. Tiesa, dar neaišku, kaip pavyks jai „draugauti“ su baidarėmis.

Pasiskirstom ekipažais ir leidžiamės į vandenį. Draugės vyras atsakingas už dukrą ir Darsę, maniškis su sūnumi ir Vėtra gauna „prielipą“ – valtį su manta, kad turėtų kur energijos perteklių realizuoti, o mes su drauge plaukiam iš paskos tikėdamosi, kad neteks graibyti jų išmėtytų daiktų.
Gaila, reportažas kol kas „sausas“ – dulkia lietus, fotoaparatas liko vyro baidarėje, o ten - šlapias šuo. Srauni upė ir krovinukas irgi nepalieka laiko menui. Užtat mes su drauge gėrimės nuotaikingu mūsų visų vaizdeliu.

Upė srauni, vanduo neskaniai rudas. Viskas dėl to lietaus. Baidarininkas minėjo, kad vanduo pakilęs visu metru.

Posūkyje mūsų „prielipas“ su daiktais užkimba už medžio šakos, skubam jo gelbėti. Deja, srovė tokia galinga, kad net nepajuntam, kad vienintelis mūsų pastangų rezultatas – į pasvirusią baidarę besipilantis vanduo. Visgi akcija pagaliau pavyksta, tačiau visi esame šlapi ir ieškom patogaus kranto pertraukėlei.

Išgeriam kavos ir persirengiam, jau beveik nesigraužiu, kad paėmiau per daug drabužių – jei tokiais tempais šlapsim ir dar daugiau lis, per 3 dienas viskas labai pravers.

Nuo Družų iki Vindeikių plaukimas be didesnių kliūčių, tad vakarop jau nusprendžiam ieškoti nakvynės. Krantai nelabai svetingi, pagaliau pamatome patogią prieplauką su viliojančiu takeliu į pievą. Švartuojamės ir lipam apsidairyti. Pieva, nors šiemet ir nemačiusi dalgio, užburia mėlynomis nepažįstamų gėlių akutėmis.

Vyrai eina ieškoti pievos šeimininkų ir prašyti leidimo, o mes bandom prisijaukinti tą žolių karalystę. Draugės dukra suskaičiuoja visus įtartinus vikšrus bei šliužus ir pareiškia, kad ši draugija jai nėra pati mieliausia. Bet leidimas gautas ir netrukus atsiranda visai rimta stovykla.

Sunkiausia įkurti laužą ir greit suprantam gilią posakio „šlapias nedega“ prasmę. Vyrai dvi valandas keturiomis vaikšto aplink malkas, statydami visokias figūras ir pūsdami ugnį – yra tik trys sausos pliauskos ir reikia jas taupyti. Vilties pasigaminti ką nors karšto vis mažiau, tad tylomis išsėlinu takeliu į artimiausią sodybą. Geraširdė šeimininkė už kelis litus prikrauna visą šiukšlių maišą malkų, bet kai grįžtu, vyrai jau šoka pergalės šokį aplink tikrą laužą.

Ant improvizuotų džiovyklų prie ugnies džiovinamės permirkusius drabužius ir džiaugiamės neįtikėtinai gražiu saulėtu vakaru. Nuotaiką dar pagerina čirškančių kepsnių kvapas. Pasvajojam, kad būtų šaunu ir rytoj tokiu oru sėdėti prie laužo ir pinti vainikus...

Naktis mūsų palapinėje praeina ramiai. Draugams atsieina prasčiau, nes tenka vyti visokius siaubą varančius nekviestus svečius. Baisiausi iš jų – auslindos – vabalai su žnyplėmis, kurie įlenda į ausis ir išgraužia smegenis. Man jie irgi nelabai malonūs, bet dabar labiausiai džiaugiuosi, kad nors mano vyrai jų taip paniškai nebijo.

Visgi rytas ateina. Pro palapinės stogą plieskia šviesa, tad optimistiškai rėplioju lauk, jau jausdama rytinės kavos kvapą. Deja, purškia dulksna ir saulės belieka tik vakarykštis malonus prisiminimas. Kaip ten bebūtų, džiugu nors tiek, kad nepliaupia lietus. Susiruošę rytinei maudynei, prie upės randame siurprizą – vanduo gerokai pakilęs, ir mūsų jaukaus takelio į pievą beveik nematyti. Po kojų pirštus spraudžiasi glitus molis, tad atsargiai čiuožiame į savo maudyklą. Ledas, bet panėrus su galva – daug geriau, o rytinė kava tampa neapsakomai skani.

Draugė pagamina pačius gardžiausius pasaulyje pusryčius – makaronus su tunu. Pasistiprinam ir vėl laukia rutina – daiktų pakavimas į maišus. Kad žinotume, kur kas yra, gudriai klijuojam etiketes su užrašais. Nusprendžiam atsisakyti „prielipo“ – pripučiamos valties ir bandom sugrūsti visus daiktus į baidares. Jos greitai tampa panašios į kupranugarius, bet pagaliau viskas telpa!

Deja, mūsų šios dienos kelionė tetruko gal 5 minutes. Maždaug 20 metrų už stovyklavietės per visą upę išsidrėbęs laukė išverstas lemtingas medis. Draugės vyras su dukra ir Darsyte išplaukė pirmieji, mes su drauge – iš paskos. Atsigręžusios pamatėme, kad Vėtra per vėlai nusprendė plaukti su mumis ir bando mus pasivyti.

Toliau viskas vyko labai greitai ir netikėtai. Tik praplaukusi kliūtį, suskersavo ir ėmė virsti pirmoji baidarė. Vaizdas klaikus, nes valtyje buvo dešimties metų mergaitė, klykianti iš baimės. Draugės vyras laikė dukrą ir bandė ištraukti neriančią po vandeniu baidarę, tiesiog ant galvos jam tupėjo šuo. Visai nejuokingi Brėmeno muzikantai...

Su drauge sukaustytos siaubo kažkokiu būdu laimingai pralindome po medžiu ir bandėme priplaukti prie kranto, deja, srovė skersą baidarę užnešė ant kito iš vandens kyšančio rąsto. Vanduo pradėjo piltis pro kraštą ir supratau, kad mūsų laukia toks pats likimas. Kažkokiu būdu pavyko ištiesinti laivelį ir jau tikrąja to žodžio prasme tupėjome ant rąsto. Reikėjo kažką daryti, kad neatsidurtumėme po vandeniu, be to, reikėjo pagalbos pirmiesiems nelaimėliams. Sugalvojau, kad reikia palengvinti mūsų baidarę, kad ji galbūt galėtų nuplaukti nuo kliūties, tad nusprendžiau atsargiai išlipti ant rąsto.

„Ką darai?“,- buvo paskutinis draugės klausimas. Kai tik nuleidau kojas nuo rąsto į vandenį, pagriebė nežmoniška jėga ir pajutau, kad neriu po rąstu. Dugno nebuvo. Buvo tik daug daug burbuliukų ir dar daugiau vilties, kad kada nors išnirsiu į paviršių. Kaip žinia, tokiomis akimirkomis laikas sulėtėja ir pavirsta ištisa amžinybe. Nemėgstu nardyti ir iš viso bijau vandens stichijos, tad kai jau pasijutau to kunkuliuojančio katilo paviršiuje, nors ir springdama, bet labai nudžiugau. Dar labiau nudžiugau, kai pamačiau, kad draugė į kitą krantą vairuoja neapvirtusią mūsų baidarę, o akys ilgesingai pagavo tolumoje savarankiškai plaukiančius maišus ir irklus. Deja, noro jų vytis neturėjau jokio, tik kapanojausi toje vandens bedugnėje, kol, sugriebusi kuokštą žolių, išropojau į krantą.

Pasileidau bėgte prie draugų, jie jau irgi buvo išsikapstę į krantą. Pradėjau moti ir rėkti paskutiniam ekipažui, kad neplauktų, deja, jie jau lindo po rąstu ir virto tiesiog akyse. „Daiktus, daiktus gaudykit“, - rėkė įkandin plaukiančių maišų sūnus, deja, šis pasiūlymas manęs visai nesudomino, nes tuo metu siunčiau padėką į dangų ir dar meldžiau, kad kaip nors išsikapstytų ir šitie neplanuoti nardytojai.

Kai visi „plaukikai“ jau buvo krante ir šiaip taip išmeškeriojom pilnas vandens baidares, pamatėm, kad praradom 5 irklus, o vieninteliai likę yra kitame krante pas draugę. Deja, dar vienas savarankiškas plaukikas buvo vandenyje. Tolumoje prieš srovę atkakliai yrėsi juoda gauruota galva. Vargšė Vėtra – nepaisydama nieko, iš paskutiniųjų bandė plaukti pas mus į kitą krantą, visiškai ignoruodama draugės šūksnius. Tas minutes jau maniau, kad nebeturėsime savo ištikimo sargo šiltšunio...

Sūnus jau pasirengė plaukti jos traukti, bet čia tikrai nebuvo pati geriausia mintis. Tikriausiai tai supratęs, šunėkas išsikapstė kitame krante pas draugę, bet gaujos jausmas yra nenugalimas, tad už kelių minučių, pabėgėjęs krantu, jis jau vėl plaukė pas mus. Ištikimasis nulėpausis buvo išbučiuotas su ašaromis.

Praėjus pirmam šokui supratom, kad turime skambinti baidarininkui, nes mūsų kelionė, ko gero, jau pasibaigė. Draugė vienintelė turėjo neperšlapusį telefoną, tad šią džiaugsmingą žinią teko pranešti jai. Kaip ir surasti kokią nors gyvybę aplink ir išaiškinti mūsų sėkmingos dislokacijos vietą.

Mums gi reikėjo su visu dar likusiu turtu kažkokiu būdu persikelti į kitą krantą, iš kurio mus galėjo paimti. Įdomi užduotis, turint vienus irklus. Drąsiausias - draugės vyras - nusirengęs vėl nėrė į upę ir netrukus buvo kitame krante. Ir kantriai per kelis reisus perplukdė daiktus, prisirišęs pertempė baidares, o galiausiai ir mus. Visi buvome kiaurai permirkę, bet nors buvo tik plius 12, o mūsų šlapia istorija tęsėsi jau kelias valandas, šalčio nejautėme. Tik nervinį drebulį ir iš naujo atrastą gyvenimo džiaugsmą.

Kiekvienas šios neilgos kelionės dalyvis visą šią istoriją papasakotų, ko gero, visiškai kitaip. Saulė, kuri turėjo šaltakraujiškai įvertinti situaciją ir išlikti rami, matydama skęstančią savo šeimą, paskui beprotiškai iš valties lipančią draugę, sugebėti išlaikyti vienintelę neapvirtusią baidarę ir suorganizuoti pagalbą. Mūsų visų gelbėtojas Danas, kantriai ir didvyriškai mus išgraibęs iš kito kranto, o jau važiuojant atgal „pasimėgavęs“ deginančiomis šalto oro voniomis mašinos kėbule. Dešimtmetė Aistė, taip bijojusi auslindų, bet patyrusi, ko gero, dar didesnę baimę, besimaudydama kunkuliuojančioje upėje ir suradusi tvirtą tėčio petį. Gabrielius, kuriam šios maudynės buvo pats geriausias ir „kiečiausias“ dalykas visoje šitoje istorijoje. Algirdas, kuris suprato, kad nėra ko per daug atsipalaiduoti net tokioje nekaltoje upėje kaip Širvinta.

Vėtra, kuri iš paskutiniųjų bandė sugrįžti pas savo gaują ir rado puikią išeitį. Darsė, kuri tikriausiai taip ir nesuprato, kuriems galams iš viso reikėjo kažkur plaukti.

O mano kalendoriuje atsirado dar viena svarbi data – birželio 23-ioji, kurią drąsiai vadinsiu savo trečiuoju gimtadieniu (antrajam yra irgi labai svarbi priežastis)...

Mes visi supratome vieną dalyką – kad patirtum neišdildomų įspūdžių, visai nereikia plaukti 3 dienas – pakanka ir vienos. Ir dar nebūtina su savimi pasiimti pusę namų, nes tai gali pražudyti – čia akmuo į mano pačios daržą ir patarimas panašiems mėgėjams. Tai patvirtinantis ženklas buvo su mano drabužiais išplaukęs krepšys (taip, tas pats su slidininko kelnėmis ir vilnonėmis kojinėmis, kurios, beje, man labai pravertė miegant), kurį kažkas surado ir grąžino bei baidarininkui Virginijui, netgi išdžiovinusiam radybas. Padėka sąžiningiems žmonėms, kurie taip pat nesusigundė ir 2 irklais, taigi dabar mūsų nuostoliai gerokai mažesni – tik 3 irklai, maisto krepšys, meškerė ir palapinė, kurios likimas labai paslaptingas ir vis dar nežinomas... Širvintos „žvejams“ - puikus laimikis.

Labai apgailestauju, kad nepavyko padaryti reportažo tiesiog iš įvykio vietos – kartais tai neįmanoma, kai esi dalyvis. Todėl likimas man suteikė progą po kelių dienų pagauti kitų Širvintoje benardančių baidarininkų vaizdelį. Tikiuosi, jie nesupyks už šių akimirkų įamžinimą.

Šventinį Joninių savaitgalį Širvinta turėjo plaukti 120 baidarių. Įdomu, kaip jiems sekėsi? Gal atsilieps komentaruose. Iš plaukusiųjų teko girdėti, kad už mūsų lemtingojo rąsto laukė dar trys išvirtę ir nepraplaukiami medžiai, o baidares teko neštis krantu. Kai upė negili, tai visai ne bėda ir yra tik kelionę pagardinantis prieskonis, tačiau su patvinusia sraunia upe juokauti neverta, todėl su vaikais plaukti laikas nelabai tinkamas. O mėgstantiems adrenaliną – pats tas. Tik nepamirškite liemenių!

Sėkmingo plaukiojimo:)

P.S. Šį rytą vyras, džiaustydamas išplautas mūsų kojines iš radybų maišo, iškilmingai pranešė: „Klausyk, šitos kojinės sugebėjo nuplaukti toliau už mus. Jos neįkainojamos“. Ir tai mus labai pralinksmino.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo nariai nenori įteisinti savo atostogų (135)

Dar 2005 metais gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad parlamentarams reikia įstatymu...

Po rekonstrukcijos atidarytą „Maximą“ sekmadienio vakarą užliejo vanduo gedimas parduotuvėje likviduotas (184)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1511)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (53)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (2)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant,...

Norite užauginti sveikus vaikus? Sekite suomių pavyzdžiu (11)

Aktyvūs vaikai yra ne tik laimingesni, bet pasižymi geriau išlavintais gebėjimais, sveikatos...

Tragiška avarija Kaune – BMW kaktomuša susidūrė su vilkiku, žuvo mergina (12)

Sekmadienį Kaune, netoli IX forto įvyko tragiška nelaimė. Vos 20 metų turinti mergina žuvo eismo...

Jay-Z pagerbė savo bičiulį Ch. Benningtoną atlikdamas jo garsųjį hitą

Garsusis reperis Jay-Z ne kartą koncertavo kartu su neseniai iš gyvenimo pasitraukusiu Chesterio...

Persigalvojo: su slaptažodžiais nebereikia tiek vargti (16)

Tikriausiai jūsų slaptažodis – paini raidžių, skaičių ir punktuacijos kombinacija. Pasirodo,...