Skirtingose šalyse gyvenusi lietuvė: geriausi sprendimai priimami spontaniškai

Nepažįstamos vietovės, nauji veidai, nesibaigiantys nuotykiai – taip galima apibūdinti Gintarės Turskytės (24) gyvenimą pastaruosius kelerius metus. Mergina aplankė daugybę šalių, o kai kuriose jų buvo apsistojusi ir ilgesniam laikui. „Tiesos“ pašnekovė ir dabar nenustygsta vietoje ir kuria naujus planus.

– Suomija, Anglija, Rumunija... Gal gali papasakoti, ką veikei gyvendama tokiose skirtingose šalyse?

– Iki Suomijos, kurioje praleidau 4 mėnesius, niekur nebuvau keliavusi. Kai antro kurso pabaigoje dvi draugės (kurioms dabar galiu padėkoti) nusprendė dalyvauti mainų programoje ir kalbino prisijungti mane – spyriojausi. Tuo metu kraustytis į kitą šalį man atrodė visiškai nereikalingas vargas, nelabai suvokiau ir to, kad iš tiesų GALIU gyventi svetimoje šalyje – juk net lėktuvu nebuvau skridusi.

O ir studijos anglų kalba atrodė tikras išbandymas. Bet staiga apsisprendusi likus savaitei iki galutinio termino susitvarkiau dokumentus ir išvykau 4 mėnesiams. Suomija ir tapo lemtinga šalimi, kur pasigavau kelionių „infekciją“, o aš nuo tada esu linkusi manyti, kad geriausi sprendimai gyvenime yra priimami spontaniškai.

Grįžusi į Lietuvą jau žinojau, kad noriu pagyventi dar kur nors. Myliu savo šalį – išvykti norėjau ne todėl, kad būčiau norėjusi bėgti iš Lietuvos, o dėl to, kad siekiau pažinti naujus kraštus ir kuo daugiau įdomių žmonių. Tąkart tai buvo Anglija – ten atlikau trijų mėnesių praktiką viename Londono universitetų.

Grįžus iš Londono veržlumas pamatyti dar ką nors niekur nedingo. Sakyčiau, smalsumas tapo viena iš dominuojančių mano savybių – supratau, kiek daug ko turi pasiūlyti pasaulis, ir šventai įsitikinau, kad sunkumai, nuotykiai, netikėtumai keliaujant ir gyvenant kitoje šalyje yra geriausia gyvenimo mokykla.

Baigusi studijas nelabai žinojau, ką toliau daryti. Galėjau eiti įprastais pramintais keliais: stoti į magistrantūrą, susirasti darbą, ištekėti, ir šiandien jau turbūt būčiau galvojusi apie šeimos pagausėjimą. Tačiau būtent kelionės ir pasaulio tyrinėjimas leido suprasti, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas, ir kad jis mane labai traukia. Taigi greit pradėjau regzti planus, kaip grįžti į Angliją, bet kelyje „pasipainiojo“ Rumunija – ten išvykau savanoriauti. Ir tai buvo geriausia, kas man iki šiol yra nutikę.

– Kaip sekėsi prisitaikyti vis naujoje aplinkoje? Kas labiausiai įsiminė (nustebino, sužavėjo) kiekvienoje iš šių šalių?

– Didelių problemų neturėjau nė vienoje šalyje. Į Suomiją vykome trise, Rumunijoje taip pat nebuvau visiškai viena. Be to, kiekviena šalis pasitikdavo begale naujų vaizdų, pažinčių, įspūdžių – kaip vaikas viską stebėjau didelėmis akimis ir su pasimėgavimu prarydavau kiekvieną naujos patirties gurkšnį.

Nevadinčiau to prisitaikymo sunkumais, bet gal kiek sunkiau sekėsi perprasti nuolat skubančio Londono gyventojų ritmą. Atvykau visiškai viena, tad pačiai teko ieškotis kambario, tvarkytis daugybę formalumų. Dar gerą mėnesį po atvykimo vaikščiodama nuolat dūzgiančiomis Londono gatvėmis jaučiausi gerokai vienišesnė, nei kada nors anksčiau. Londone lengva išnykti.

Emigrantai neretai būna susvetimėję, jų bendruomenės uždaros, tad teko suktis kitais būdais. Nors itin tvarių draugysčių ten su niekuo neužmezgiau (daugeliui tai yra laikina stotelė, todėl žmonės bijo atsiverti, prisirišti), galiausiai džiaugiuosi didelę dalį savo laisvo dalį leidusi stebėdama ir analizuodama supančią aplinką arba bendraudama su iš skirtingų pasaulio kampelių suvažiavusiais žmonėmis.

– Į Rumuniją lietuviai tikrai kol kas netraukia atostogauti ar keliauti. Koks jos išskirtinumas?

– Rumunijos negaliu vertinti kaip šalies atskirai ir lyginti jos su kitomis, nes mano patirtis ten apima kur kas daugiau nei atostogas ir keliavimą. Žmonių džiaugsmai ir problemos, vaikai, su kuriais dirbau, draugai, kuriuos sutikau, kelyje patirti nuotykiai – viskas sukūrė emocinę šalies aurą, dėl kurios man labai sunku šalį vertinti objektyviai. Galiu pasakyti tiek, kad Rumunija yra išskirtinai nuostabi šalis stereotipams laužyti.

Kelionės autostopu – garantuotas nuotykis

– Mėgsti keliauti ir, kiek žinau, dažnai keliauji autostopu. Kaip prasidėjo kelionės autostopu? Ar atsimeni pirmąją kelionę, kurioje teko iškelti nykštį aukštyn ir laukti pakeleivingų mašinų?

– Labai gerai pamenu savo pirmąją kelionę, į kurią leidomės kartu su drauge būdamos 16 ar 17 metų. Nors buvau rami paauglė, tai turbūt buvo kažkokio pankiško protesto prieš nežinia ką išraiška. Pirmoji distancija buvo paprasta – 100 km atstumas panemune Jurbarkas–Kaunas, kurį, kaip sakėme tėvams, turėjome įveikti autobusu.

Labai gerai pamenu, kaip tirtėjome iš jaudulio, stovėdamos ant kelio. Aš labiausiai bijojau, kad mama neužmatytų mūsų žiūrėdama pro langą, o draugė drebėdavo, pamačiusi atvažiuojant bet kokį pažįstamos markės automobilį, nes kažkodėl vis atrodė, kad jame būtinai sėdės koks tėvų draugas. Tąkart mus saugiai į Kauną nugabeno prekių išvežiotojas, o mano tėvai apie šį nuotykį sužinos turbūt tik dabar, skaitydami šį straipsnį.

Tikros „tranzuotojos“ „statusą“ pati sau suteikiau tik atvykusi į Rumuniją.

– Papasakok įsimintiniausią tokių kelionių akimirką.

– Nuotykių buvo daug: nuo nakvojimo apleistose bakūžėse esant nulinei temperatūrai su tikrų tikriausiu asilu gretimame kambaryje iki įstrigimo kelyje tokiose „pusiau šalyse“ kaip Padniestrė, neturinčiose konkretaus legaliai apibrėžto statuso.

Viena linksma istorija, iš kurios su draugais dar ilgai juokėmės, nutiko pernai kovą. Su draugu važiavome pakeleivingomis mašinomis iš Romos į Florenciją ir savo tikslą beveik pasiekėme jau sutemus. Beveik, nes pavėžėjęs vyrukas mus paleido greitkelio degalinėje, o iki įvažiavimo į miestą turėjome nusigauti kokiu nors mistiniu būdu. Apžiūrėję greitkelį, o kartu ir degalinę nuo gyvenamųjų rajonų skiriančią kelių metrų aukščio tvorą, praradome viltį ją perlipti.

Nors pėstiesiems vaikščioti greitkeliu Italijoje draudžiama, o daryti tai tamsoje tikrai nėra pats protingiausias sprendimas, mums nieko kito neliko, kai tik pėsčiomis įveikti tuos pora kilometrų, kurie mus skyrė nuo posūkio į miestą. Nupėdinome reikiamą atstumą, perlipę keletą griovių bei kanalų pasiekėme kelią į miestą ir ten jau „pasigavome“ kitą automobilį. Vairuotojas labai stebėjosi, kaip mes atsidūrėme tokioje neįprastoje vietoje.

Turbūt pačiu laiku išsukome iš greitkelio. Nežinia, kiek minučių mus skyrė nuo dar vieno nuotykio – originalaus pasiaiškinimo kūrimo sėdint policijos automobilyje.

– Ką galėtum patarti susiruošusiems keliauti autostopu? Ar yra kokių nors nerašytų taisyklių?

– Keliavimas pakeleivingomis mašinomis savaime yra tarsi simbolinė laisvės išraiška, todėl taisyklių čia mažai. Vienintelis dalykas, kurį galiu išskirti – esant daugiau nei vienai tokių keliautojų grupei vienoje vietoje derėtų garbingai stoti į eilę už žmonių, kurie čia atėjo anksčiau už tave.

Vairuotojai dažniausiai vienaip ar kitaip pasirenka jiems patikimiausiai atrodantį žmogų ir nebūtinai paiso eilės, bet čia jau sėkmės dalykas. O įlipę į automobilį kalbėkite, dalinkitės! Pokalbio palaikymas yra mažiausia, kuo galite atsidėkoti sustojusiam smalsiam vairuotojui.

Keliaujant autostopu kartais verta šiek tiek „išprotėti“. Nuotaikingi, linksmi keliautojai atkreipia dėmesį ir sukelia vairuotojų pasitikėjimą.

Apie skirtingą Lietuvą

– Kas tau pačiai atrodo sunkiausia kelionėje?

– Tamsa, šaltis, lietus, ilgas laukimo laikas – standartiniai sunkumai, kuriems derėtų morališkai nusiteikti ir kurių kartais galima išvengti tinkamai pasirengus. Daugiausiai nerimo, žinoma, kelia visų eskaluojamas pavojus. Taip, jis egzistuoja. Savo keliavimo istorijoje porą kartų esu pakliuvusi į ne itin malonias situacijas, kuriose svarbiausia buvo nepanikuoti, nesileisti išmušamai iš vėžių. Bet galiu nuraminti, kad tokių nutikimų tikrai nėra daug.

Laikausi požiūrio, kad tik labai išskirtiniais atvejais tikrieji nusikaltėliai važinėja aplinkui ir ieško pakelėje stovinčių aukų – juk jų galima kur kas lengviau susirasti mieste (gatvėje, klube) ar kur kitur. Eilinis keliautojas autostopu su pora banknotų kišenėje ir neskalbtais rūbais ant kupros taipogi retai kada būna vagių ir plėšikų objektas.

Bet čia, kaip ir visur kitur, galioja paprasta gyvenimiška taisyklė – juk iš 100 sutinkamų žmonių bent vienas idiotas tikrai pasitaikys, tačiau tik 1 iš 100 idiotų bus pasiryžęs nusižengti įstatymui. Kitaip mąstydama turbūt ir nesirinkčiau tokio keliavimo būdo.

– Kaip skirtingose šalyse žiūrima į keliaujančius autostopu?

– Kalbant apie požiūrį į „autostopininkus“, daugiausia patirties įgijau taip keliaudama Rytų šalyse, kur tai daryti yra itin paprasta, nes kol kas dar nežymiai globalizacijos paliesti žmonės yra ypač atviri ir nuoširdūs, visada pasirengę padėti. Šiaurėje esu keliavusi pakeleivingomis mašinomis Švedijoje. Ten „pagauti“ automobilį taipogi nebuvo itin sudėtinga, sakyčiau, netgi nuobodu – priminė kelionę autobusu, tik prasidėjusią neįprastoje stotelėje.

Žmonės ten paslaugūs, bet tokiu atveju ir keliavimas autostopu tėra nusigavimas iš taško A į tašką B. O aš iš to tikiuosi daugiau, todėl kur kas įdomiau buvo Italijoje. Ten vairuotojai į „balsuojančius“ pakelėje žiūri nepatikliai ir įtariai, todėl ant kelio gali tekti praleisti iki 3 valandų. Tačiau tokie netikėtumai visada žada nuotykių, o sustoję žmonės dažniausiai būna kitoniško mąstymo, išskirtinai įdomūs.

– Esu tikra, jog keliaudama sutikai daugybę žmonių. Su kokiu požiūriu į lietuvius (Lietuvą) esi susidūrusi kelionėse?

– Kategoriškai kalbant, Vakarų Europa mano, kad Lietuva vis dar yra kiek atsilikusi posovietinė respublika, arba nelabai ką nutuokia apie mūsų šalies ypatumus (kartais – ir lokaciją), todėl paminėjus, iš kur esu, tiesiog mandagiai nusišypso ir neva supratingai palinksi. Rytuose dažnas nuoširdžiai nežino, kur ši šalis yra, bet dažniausiai daug klausinėja ir viskuo domisi. Labai stebisi sužinoję, jog mes turime savo kalbą.

Buvusių Sovietinių šalių (arba vienaip ar kitaip įtrauktų į įtakos zoną) žmonės neretai turi kiek gilesnį suvokimą apie Lietuvą. Atskira grupe išskirčiau šiuolaikinį išsilavinusį jaunimą – jaunų žmonių mentalitetas daugelyje šalių yra panašus, jaunimas pasižymi plačia pasaulėžiūra. Tačiau šie apibūdinti atvejai yra kraštutiniai.

Mano manymu, požiūris į šalį priklauso nuo dviejų veiksnių – nuo žmogaus žinių ir įsitikinimų. O keliaujant sutiktų žmonių įvairovė yra tokia didelė, kad apibendrinimus brėžti sunku.

– Dabar gyveni Lietuvoje. Ar esi viena iš tų „visur gerai, bet namie geriausia“ keliautojų ir planuoji likti gyventi Lietuvoje?

– Per pastaruosius 6 metus pakeičiau tiek gyvenamųjų vietų, kad išmokau namus susikurti tame būste, kuriame tuo metu gyvenu. Tikrai dar norėčiau išbandyti gyvenimą vienoje kitoje šalyje, šiokių tokių planų turiu, tačiau nežinau, kaip seksis juos įgyvendinti. Kaip bus tolimesnėje ateities perspektyvoje – sunku pasakyti.

Kaip jau minėjau anksčiau, geriausi sprendimai mano gyvenime iki šiol buvo spontaniški, todėl neturiu nė menkiausio supratimo, kokiai avantiūrai pasiduosiu kitą kartą. Myliu Lietuvą, tačiau, kalbant apie ateities kūrimą, neiškeliu savo šalies kaip išskirtinio prioriteto. Bet ir nenumenkinu.