“Kurica – ne ptica, Bolgarija – ne zagranica“ (rus. „Višta – ne paukštis, Bulgarija – ne užsienis“), - pajuokavo viena pažįstama maskvietė, sužinojusi, kur važiuoju atostogauti. Nors sovietmečiu lietuviams šios šalies pajūris prilygo vakarietiškam svajonių kurortui, Bulgarija pusiau rimtai buvo vadinama šešioliktąja SSRS respublika. Dabar viskas, atrodo, apsivertė aukštyn kojom. Mums šuoliais nulėkus į Vakarus, bulgarai kartais atrodo lyg įklimpę savo praeityje.
Bulgarijos policininkų "Porsche"
Viešint Bulgarijoje ne kartą šmėkštelėjo mintis, kad vietiniai, bekeliaudami per istoriją, kažkurioje vietoje sustojo ir, užsispyrę lyg asilai, kuriuos jie iki šiol mielai naudoja transportui, nusprendė nebejudėti. Šalis prisijungė prie Europos Sąjungos (ES), Sofijoje pilna tokių parduotuvių, kokių mes dar ilgai nematysime, kurortuose lyg ant mielių dygsta ištisi viešbučių kompleksai, užsieniečiai prie Juodosios jūros turistauja būriais, o daugumos bulgarų mentalitetas – nė iš vietos...

Nuo kaimiečių asiliukų iki policininkų „Porsche“

Pirmieji ant sienos sutikti žmonės – dvejetas vietos „džigitų“, kuo ramiausiai atjojusių plentu į pasienio postą. Vėliau teko įsitikinti, kad keturkojės transporto priemonės šioje šalyje nieko nestebina. Ir kalnų keliukuose, ir autostradoje teko ne kartą matyti asiliuko ar poros arklių, kuriuos bulgarai kažkodėl mėgsta papuošti raudonais kutais, ristele traukiamą vežimą.

Vos įvažiavus į Bulgarijos teritoriją turistus pasitinka iš neišvaizdžios būdelės ištiesta ranka: jei jau nereikia vizos, tai bent pareikalausim 2 eurų už dezinfekciją. Juokingiausia ne tai, kad mūsų „Toyota Picnic“ taip nė karto ir nebuvo išdezinfekuota, bet mokesčio išreikalavimo procedūra. Pamatęs, kad turime ne tik eurų monetų, bet ir banknotų, būdelėje sėdintis vyrukas pareikalavo pastarųjų. Jam nė motais buvo nustebę mūsų žvilgsniai ir į saują brukama 2 eurų moneta. Po kelių minučių, išvadintas idiotu ir iškoneveiktas įvairiomis kalbomis (taip pat ir lietuvių), jis kuo ramiausiu balsu angliškai atkirto: „Aš ne kvailas – juk turėsiu problemų banke“ ir pačiupo banknotą.

Išplauti Bulgarijos keliai
L.Žičkio nuotr.

Pasienietis už keliasdešimties metrų sutiko šiek tiek svetingiau. „A, Litovskaja SSR“, - šyptelėjo pareigūnas su tokiais akiniais nuo saulės, kokiais nosis mėgsta pasibalnoti „kieti“ amerikiečių policininkai, ir net netikrindamas dokumentų mostelėjo šalies gilumos link: - „Važiuokite“.

Dar už kelių kilometrų sulaukėme progos pažinti ir Bulgarijos kelių policijos darbo ypatumus, mat lėkėme šiek tiek greičiau, nei leido vienas iš gausybės kelio ženklų. Alternatyvų turėjome nedaug. Viena iš jų – išvažiuojant ant sienos sumokėti 120 levų (daugiau nei 200 litų) baudą. Pasirinkome kitą. Sprendžiant iš apsiniaukusio veido, 5 doleriai policininkui nepasirodė dėmesio verta suma, bet jis nebumbėdamas mus paleido.

Tai buvo pirmas ir, laimė, vienintelis susidūrimas su šia tarnyba, nors kelių policininkai, atrodo, įkurdinti ant kiekvieno kampo. Tačiau jie atrodo gana draugiški – vėliau nebeteko matyti, kad bent vienas matuotų greitį ar kaip kitaip domėtųsi eismu. Tiesa, keliose Sofijos sankryžose policininkai reguliavo eismą. Matyt, vien už tokį uolų darbą jiems skyrė tarnybinį „Porsche“, nors nemaža dalis bulgarų iki šiol važinėja dar sovietmečiu nuo konvejerių nuriedėjusiais žiguliais ar moskvičiais.

Bulgariški vairavimo ypatumai

Bulgarijos keliai ir gyventojų važinėjimo kultūra verta atskiro aprašymo. Kelionės po šią šalį yra neprognozuojamos. Jei žemėlapis rodo 150 km atstumą ir daugmaž gerą kelią, nereikėtų nusiteikti lengvam pasivažinėjimui. Mat pakeliui gali pasitaikyti netikėtų kliūčių.

Pavyzdžiui, į ES skubantys bulgarai nusprendė vienu ypu suremontuoti daugumą savo kelių. Todėl mūsų viešnagės metu kas kelis kilometrus plušėdavo po darbininkų brigadą, karštomis vasaros dienomis dvokdavo asfaltu, visur buvo prismaigstyta greitį ribojančių ženklų, dėl jų susidarydavo kartais net keliolika kilometrų besidriekiantys kamščiai, kuriems išsiskirstyti nepadėdavo net eismo reguliuotojai.

Eismą ribojantys ir apie kelio darbus įspėjantys ženklai dažniausiai net po remonto ilgam likdavo savo vietose. Juk kai kurie išasfaltuoti ruožai netrukus vėl pareikalaus kelininkų dėmesio...

Dar keistesnė yra atstumų žymėjimo sistema. Jei prieš sankryžą parašyta, kad iki artimiausio didesnio miesto – 94 km, už jos pastatytame ženkle nurodyta, pavyzdžiui, 102 km, o dar toliau – 96 km. Iš pradžių stebėjęsi tokiu vairuotojų mulkinimu, ilgainiui įsitraukėme į šį žaidimą ir spėliodavome, kokį atstumų skirtumą kitą kartą aptiksime. Rekordas buvo 24 km.

Asiliuko traukiamas vežimas
L.Žičkio nuotr.

Bulgarijoje yra bene vienintelė autostrada, kuria galima lėkti nesibaiminant pataikyti į duobę, atsitrenkti į priešpriešiais skubančią mašiną ar nulėkti į pievą. Mat dauguma kitų kelių bent prieš kurį laiką buvo gana duobėti, siauri ir be kelkraščių. Jei vasarą užklumpa didžiulė liūtis, kai kurie kelio ruožai gali tiesiog dingti nuo žemės paviršiaus. Važiuoji sau ramiausiai, besigėrėdamas kalnais ir po potvynių kakavos spalvos vandens prisipildžiusiomis upėmis, o priekyje – keliasdešimt metrų besitęsianti praraja. Dar gerai, jei apie tokią nenumatytą kliūtį įspėjama iš anksto ir nurodoma apvažiavimo kryptis. Priešingu atveju tenka apsisukti ir savarankiškai ieškoti aplinkkelio.

Bulgarijos keliuose vykstančias dvikovas dažniausiai laimi tie, kurie turi galingesnes mašinas ir greičiau pajuda užsidegus žaliam šviesoforo signalui. Didžiuosiuose miestuose prie šviesoforų įrengti laikrodžiai, rodantys, kiek laiko liko iki spalvos pasikeitimo. Tai gerokai palengvina vairuotojų gyvenimą, mat visada aišku, kiek laiko galima skaityti laikraštį arba plepėti telefonu. Užtat vargas, jei likus kelioms sekundėms iki žalios šviesos dar nejudi iš vietos. Pasigirsta tokia garso signalų kakofonija!

Jei bulgaras užsimano sukti į kairę, jis dažniausiai staigiai pristabdys, pradės sukti ir tik tuomet, jei nepamirš, parodys posūkį. Kartą tokioje situacijoje mus nuo didžiulės avarijos išgelbėjo tik per stebuklą dešinėje atsiradęs šalutinis keliukas ir greita mūsų vairuotojo reakcija. Be to, čia neįprasta vaikščioti per perėjas ir praleidinėti pėsčiuosius.

Greta vietinės Palangos – antikinis perlas

Mūsų kelionės tikslas – pietinėje Bulgarijos pakrantės dalyje esantis Nesebaras – pirmą minutę paliko nekokį įspūdį: ta pati Palanga, tik didesnė ir triukšmingesnė, saulė kaitresnė, o jūra mėlynesnė. Vos įvažiavę į miestelį pataikėme į didžiulių viešbučių ir poilsio namų rajoną, kuris pakrante į abi puses driekiasi po kelis kilometrus, o šiaurėje susilieja su Saulėta pakrante – specialiai atostogas paplūdimyje vertinantiems turistams pastatytu kurortu.

Prasibrovę po maršrutu „viešbutis-jūra“ ir atgal vaikštinėjančias turistų minias (pasirodo, rugpjūtis, kai miestelyje lankėmės mes, yra vienas iš mėgstamiausių mėnesių atostogoms šioje vietoje) aptikome turbūt vieną gražiausių Bulgarijos vietelių – Nesebaro senamiestį. Įsikūrusi nedideliame uolėtame pusiasalyje, kuris su žemynu sujungtas kelių šimtų metrų ilgio pylimu, ši Nesebaro dalis yra vienas seniausių pasaulio miestų. Teigiama, kad pirmoji gyvenvietė čia įsikūrė prieš daugiau nei 9 tūkst. metų.

Bulgarijos policininkų "Porsche"
L.Žičkio nuotr.

Maždaug VI amžiuje prieš mūsų erą vietoj trakų karinių įtvirtinimų čia įsikūrę graikų polis Mesambria. Čia iškilo teatras ir Apolono šventykla, buvo kaldinamos monetos. Mūsų eros priešaušryje miestą užkariavo romėnai (apie šį laikotarpį primena gatvių pavadinimai – Auroros, Veneros, Neptūno), po kelių šimtmečių – Bizantijos imperija, turkai, galiausiai – bulgarai. Jau XIV amžiuje Nesebaras buvo klestintis uostas ir kultūros centras. Miestelyje iki šiol esama nemažai tuomet statytų nedidelių spalvingų ir gausiai ornamentuotų bažnyčių (iš viso jų būta apie 40), mūrinių gyvenamųjų namų, II amžiuje pastatytos gynybinės miesto sienos liekanų.

Prieš pusę amžiaus Nesebaras buvo paskelbtas archeologiniu ir architektūriniu rezervatu, o 1983 metais įtrauktas į UNESCO saugomų vietovių sąrašą. Šiandien Nesebaro gyventojai, kurių priskaičiuojama 10 tūkst., verčiasi daugiausiai žvejyba ir turizmu. Vyrai paprastai žvejoja, moterys ir jaunimas pardavinėja suvenyrus ir rūpinasi kambarių nuoma. Senamiestyje turbūt nėra namo, kuriame bent vienas butas nebūtų išnuomojamas turistams.

Remiantis internete pateikiama informacija, Nesebare turistai gali apsigyventi šimtuose viebučių, „lova ir pusryčiai“ tipo nakvynės vietų ir privačių butų. Pas vietos gyventojus galima apsistoti pigiau nei viešbutyje. Mums mažiau nei per pusvalandį pavyko susirasti dviejų kambarių butą senamiestyje prie pat jūros už 60 levų (100 litų) nakčiai. Naujamiestyje už tokią pačią kainą galėjome gauti du kambarius skirtinguose butuose.

Istorinius paminklus slepia šiukšlės ir žolė

Nesebaras turi kelis kilometrus besidriekiantį paplūdimį, kuris šiltuoju metų laiku būna tiesiog nuklotas gultais ir turistų kūnais. Už malonumą atsigulti ne ant deginančio smėlio, bet ant gulto, o galvą pridengti ne atsineštu rankšluosčiu, bet skėčiu tenka suploti keletą levų.

Atrodo, kad bulgarus ir jų svečius prie Juodosios jūros vilioja ne vanduo, kuris, žinoma, yra visai ne juodas, o melsvas ir visiškai skaidrus, bet svilinanti saulė. Pragulėję ant gulto valandą kitą, jie neretai atsistoja, susilanksto rankšluostį ir patraukia link viešbučio. Na, galbūt pasivažinėti vandens motociklu arba prie masažuotojo, kurių paplūdimyje – ne vienas ir ne du. Vanduo vilioja ne kiekvieną, daugiausia – vaikus.

Vieną iš tokio elgesio priežasčių supratau tik pati įlindusi į vandenį. Jis yra gerokai sūresnis nei Baltijos jūros, todėl po maudynių pradeda graužti odą, o dušų paplūdimyje nematyti. Be to, kas keliolika metrų stovi po gelbėtoją, kuris, vos paėjus toliau nuo kranto (kad vanduo pasiektų bent viršutinę kūno pusę), garsiai švilpia ir varo atgal. Be to, ir bangos juos gąsdina – vieną dieną net sulaukėme juodos vėliavos. Tiesa, pas mus toks bangavimas atrodytų juokingai – per „didžiąsias“ bulgariškas bangas net dorai pašokinėti nepavyktų.

Saulė prie Juodosios jūros kaitri, tačiau pakankamai maloniai, kad būtų galima ne gulėti paslikam laukiant vakaro vėsos, o apžiūrėti miestą ir įsigyti suvenyrų. Tačiau ji kandžiojasi – turėjau neatsargumo porą dienų pamaklinėti po paplūdimį neprisidengusi nugaros. Po to savaitę gulėjau tik ant pilvo, prieš rengdamasi marškinėlius ilgai galvodavau, ar tikrai to noriu, ir baisiai pamėgau vėsinančius kremus. Paplūdimį teko pamiršti, užtat atsirado laiko apžiūrėti Nesebaro architektūrą.

Gatvelės senamiestyje itin siauros, o jas dar susiaurina gerokai išsikišę antri ir treti pastatų aukštai. Namai dažniausiai sujungti vienas su kitu, jų kiemai paversti terasomis, kur galima džiovinti skalbinius, degintis, skaityti, skaičiuoti klykaujančias žuvėdras ir vakaroti su draugais. Net iš labiausiai nutolusių nuo jūros namų vandenį galima pasiekti per keliolika minučių, tik svarbu nepasiklysti gatvių raizgalynėje.

Bulgarijos upė
L.Žičkio nuotr.

Tarp gyvenamųjų namų kartais netikėtai atsiveria senovinės šventyklos ar kokio amfiteatro griuvėsiai, po kuriuos galima ropinėti, kiek širdis geidžia. Nelabai kam rūpi, kad turistų kojos per metus kitus gali sunaikinti mūsų eros pradžią menančius statinius. Kita vertus, taip istorija tampa ne muziejuje dūlančia vertybe su lentele „Rankomis neliesti“, bet artimu ir įdomiu dalyku.

Visoje Bulgarijoje yra išlikę daugybė antikos laikų statinių, tačiau atrodo, kad nei valdžia, nei paprasti gyventojai į juos nekreipia dėmesio. Tik iš žemėn įsmeigto pagalio su neryškiu užrašu gali suvokti, jog mindai romėniškų termų, kadaise veikusių dabartinės Varnos vietoje, pamatus. Sako, jog puikiai išsilaikiusį amfiteatrą antrame pagal dydį šalies mieste Plovdive bulgarai po žeme aptiko tik prieš kelias dešimtis metų, ruošdami vietą kažkokioms statyboms. Net nepaprasto grožio Kaliakros kyšulyje, labiausiai į Vakarus nutolusiame Bulgarijos taške, išlikusius griuvėsius slepia aukšta žolė.

Kiek teko matyti, bulgarai yra gana tvarkingi. Namuose. Apie kiemus, gatves ir užmiestį to negalėčiau pasakyti. Palei visą Juodosios jūros pakrantę driekiasi neblogas kelias, taigi juo važiuojant galima tikėtis nepaprasto grožio vaizdo. Deja, plotelį tarp plento ir vandens dengia krūmų šabakštynai. Po kelių dienų pradėjo nebestebinti nei Sofijos centre, nei vidury antikinių griuvėsių besimėtančios šiukšlės. Tačiau traukiant namo pamatytas vaizdas vis tiek pribloškė. Pro priekyje važiuojančios mašinos langus laikas nuo laiko išskrisdavo tai šokolado popierėlis, tai bulvių traškučių maišelis, tai limonado butelis...

Nacionalinis sportas – spoksojimas ir ginčai su turistais

Tiek turistams skirtų leidinių autoriai, tiek patys bulgarai pripažįsta, jog šalies sostinė nėra dėmesio vertas miestas. Apie 2 mln. mln. gyventojų turinti Sofija yra tipiškas sovietinis didmiestis su stalinistinės architektūros ir monumentaliosios skulptūros šedevrais. Viename miesto pakraštyje didžiuliame plote įsikūręs keistų statinių – metalinių garažų ir Lotynų Amerikos lūšnų hibridų – miestelis, kurį mes iš karto pavadinome bulgariškomis Šnipiškėmis. Kitoje Sofijos pusėje išvystame dar vieną atrakciją – įvairaus amžiaus ir išvaizdos prostitutes, kurios ir dieną, ir naktį būriuojasi tiek pakelėse, tiek važiuojamojoje kelio dalyje.

Pačiame mieste pilna benamių šunų ir čigoniukų, kurie prikimba prie turisto, neapdairiai parodžiusio bent lašelį dėmesio. Šie gražūs, bet baisiai įkyrūs tamsiaplaukiai mažyliai dažniausiai vien akimis prašo duoti jiems pinigėlį. Vargas, jei pasiduosi gailesčiui – vaikų akyse tapsi labdaros organizacija, todėl gali tekti ištuštinti visą piniginę.

Sofija yra savotiška riba, skirianti dvi Bulgarijas – vakarinę, kur nedaug didesnių miestų bei prastesni keliai, ir rytinę, kuri arčiau jūros ir dažniau lankoma turistų. Kuo toliau į Rytus, tuo bulgarai daugiau šypsosi ir tuo geriau moka kokią nors vakarietišką kalbą. Tiesa, problemų čia neturėtų kilti net vyresniems lietuviams – bulgarai neblogai supranta rusų kalbą, kai kurie ją net moka.

Net pajūrio gyventojams, kurie nuolat bendrauja su vakariečiais, pinigus mokantis turistas nebūtinai yra Dievas. Mano bendrakeleivei Nesebare nepavyko įkalbėti užsispyrusios pardavėjos, kad duotų pasimatuoti ne juodus, o melsvus šortus. Moteriškė būtų sutikusi tik jei pirkėja būtų pažadėjusi šortus įsigyti. O automobilių aikštelės darbuotojo neįtikinau, kad šešiavietė mašina nėra autobusiukas, todėl už jo saugojimą nereikia mokėti daugiau. „Čiau, dink iš čia“, - bulgaras man iš rankų išplėšė stovėjimo taloną ir prarado 18 levų (negaudamas ir prašytos dvigubai didesnės sumos), kuriuos be jokių kvailų diskusijų atidavėme kitoje aikštelėje.

Nesebaro architektūra
L.Žičkio nuotr.

Nacionalinis bulgarų sportas neabejotinai yra spoksojimas į dirbančius kolegas (o gal – jų prižiūrėjimas?). Jei remontuojamas kelias, trečdalis darbininkų užsiima asfalto klojimu, trečdalis reguliuoja eismą, likusieji žiūri. Senutė Plovdivo senamiestyje tikriausiai negalėtų rauti tarp grindinio akmenų išdygusios žolės, jei šalia nestovėtų pora smalsuolių. Absurdiškiausiai atrodė keli Nesebaro gyventojai, susėdę ant šaligatvio ir vėpsantys į vyruką, gatvėje su šepečiu „stumdantį“ vandenį. Po kurio laiko šepetį perėmė vienas iš spoksotojų, leidęs kolegai pailsėti.

Keistai bulgarai supranta ir valiutos keitimą. Problemų nekyla tik bankuose. Nedidelėje pinigų keitykloje už vieną eurą gali gauti keliasdešimčia stotinkų mažiau nei kitoje keitykloje už kampo. Be to, pinigus nebūtinai iškeis tokiu kursu, kokiu viliojami turistai. Kortelėmis atsiskaityti Bulgarijoje iki šiol nepopuliaru.

O bulgariškai virtuvei neturiu nė vieno priekaišto. Tik nežinau, ar ją galima pavadinti grynai bulgariška, nes bent jau pajūryje jaučiama stipri graikų įtaka. Restoranuose patiekiamos nemažos porcijos (meniu dažnai nurodomas patiekalų svoris), tačiau kainos nesikandžioja. Tiesa, meniu reikia nagrinėti atidžiai, nes, pavyzdžiui, žuvies kaina gali būti parašyta už 100 gramų, o lėkštėje būna paguldyta keliskart didesnė žuvelė. Bulgarijoje būtina paragauti „šopska salata“ – paprasto, bet skanaus ir gana sotaus patiekalo, gaminamo iš stambiai supjaustytų pomidorų, agurkų, brinzos sūrio ir svogūnų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Prastos naujienos planuojantiems uždirbti iš būsto nuomos (6)

Dar neseniai bankai ir įvairūs ekspertai buto įsigijimą nuomai įvardino kaip patrauklią...

Mokestis už mokyklos įnorius mamai atėmė žadą: išeitis – tik užsienis (222)

Naujiems mokslo metams besiruošiantys tėvai atakuoja ne tik parduotuves, bet ir siuvyklas. Tiesa,...

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (367)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Krito naujų butų pardavimai (57)

Naujų butų pardavimo apimtys Lietuvos didmiesčiuose antrąjį šių metų ketvirtį buvo...

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti (53)

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako kelionių...

V. Matijošaitis: per ateinančius porą metų neatpažįstamai pasikeis visos centrinės Kauno gatvės (265)

Dalies medžių, kurie yra sergantys ir pažeisti, pakeitimas bus neišvengiamas, sako Kauno meras...

Rizikingų bitkoinų vertė vilioja: ar gali pabrangti iki 25 tūkst. JAV dol.? (20)

Bitkoino vertė šią vasarą pasiekia vis naujas rekordines aukštumas, o analitikai žada ir...

Pavojų kelia ir nedidelė žaizda (1)

Iškylas į gamtą ir tolimesnes keliones neretai apkartina dėl neatsargaus elgesio atsiradę...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (218)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

A. Juškevičiui – bilietas į Europos čempionatą, L. Lekavičiui – du mėnesiai be krepšinio (16)

Negailestingą diagnozę išgirdęs Lukas Lekavičius ketvirtadienio rytą galėjo šiek tiek...