Ši mergaitė – gyvas įrodymas, jog Rokiškyje visada buvo ir bus drąsių meno žmonių. Sėkmiukės Tau, Vaidute, kūryboje ir gyvenime!
Taip toli atsitrenkus, privalu pasimėgauti ir keliomis kitomis šio puikaus miestelio įžymybėmis.
Taip jau išėjo, jog tai pasivaikščiojimas po grafų Tyzenhauzų istoriją. Pirmiausiai jų dėka miestas turi dabartinį savo veidą. Kadangi paroda vyksta dvaro sodyboje, nuo jos pradedame ekskursiją.
Dailiai sutvarkytas dvaro pastatų kompleksas su parku, jau gavęs ir turistinių prestižinių apdovanojimų. Rūmuose įsikūręs muziejus su tikru istorijos eksponatų lobynu. Turint tokią mokomąją priemonę pašonėje, netrukus turėtų išaugti ir žymių, iš šio krašto kilusių, istorikų.
Jau ir paminėjau, muziejus yra ir tikra šio krašto kultūros Meka. Čia nuolat vyksta parodos, šventės. Grožybių ir įdomybių tiek vienoje vietoje, jog neužteks ir dienos sužiūrėti viskam. Kadangi mūsų šio savaitgalio planai dideli, tenka pasiskubinti.
Žingsniuojame dailute alėja, palydimi krintančių margaspalvių lapų, link tolumoje dunksančios kitos šių vietų garsenybės – Rokiškio bažnyčios.
Atstumas tarp šių dviejų architektūros puošmenų - lygiai kilometras. Toks buvo pagrindinio bažnyčios statybos fundatoriaus, grafo Reinholdo Tyzenhauzo, pageidavimas. Abipus alėjos tyvuliuoja tvenkinukai, pilni vandens paukščių. Tarp jų išsiskiria naujieji miesto simboliai – juodosios gulbės.
Netrukus atpėdiname į dar vieną Rokiškio įžymybę – Nepriklausomybės aikštę – miesto senamiestį. Manoma, jog jis yra vienintelis taip gerai išlikęs klasicistinio stiliaus miestuko centras Lietuvoje. Iš vaikystės jį menu visai kitokį – paskendusį medžių žalumoje. Jame stypso dar viena garsenybė – Laisvės paminklas. Atlaikęs ir barbarų bolševikų laikus.
Na, ir neogotikos stebuklas – Šv. Mato bažnyčia.
Jau girdžiu senų burbeklių giesmę – pilna tokių stebuklų visur. Tai lai parodo kitą, kuri būtų pastatyta tokiais laikais tokiame užkampyje (toli nuo visų pagrindinių traktų ir geležinkelių), koks tuo metu carinėje Rusijoje buvo Rokiškis. Man visada paslaptingiausia jos vieta atrodė požemiai, kuriuose palaidoti garsiausių bažnyčios fundatorių šeimos nariai.
Na ką, viso, puikuoli Rokiški, iki kitų susimatymų! Tikrai, tikrai grįšim, net neabejok!
Užriaumoja pasibastymų žvėries motoras ir mes čiuožiam į kitą šiaurės Lietuvos perlą – Saulės miestą. Tam, kad kitą dieną pasigrožėtume jo keliomis grožybėmis.
Kol automobilis veža per rudeniu išsidabinusius Aukštaitijos kraštus, atrandame tris panašumus tarp šių miestų: juose smarkų palikimą paliko Tyzenhauzai; pagrindinių maldos namų bokštai matomi iš toliausiai; gimtadieniai tesiskiria vos viena diena.
Na, apie Šiaulius nesiruošiu daug pasakoti, tam be manęs prirašyta daugybė literatūros. Aš per jį prabėgsiu savaip. Ketvirtas pagal gyventojų skaičių mūsų krašto miestas, susijęs su garsiuoju Saulės mūšiu. Per abu pasaulinius karus praktiškai visiškai sugriautas ir sudegintas.
Kelionę pradedame nuo Salduvės piliakalnio. Dėl dviejų man patinkančių legendų. Pirmoji byloja, jog ant jo būta labai svarbios pilies, apsuptos pelkių, su kūlgrindų slaptaisiais takais. Nuo jos ir prasidėjusi Šiaulių istorija. Antroji paslaptingesnė. Du jaunuoliai taip saldžiai kits kitą mylėjo, jog užsirūstinęs Perkūnas juos nutrenkė. Tos meilės garbei ir pavadinimas atkeliavęs iki mūsų dienų.
Gamta aplinkui nepaprasto grožio. Tam, kad jį visą pamatytume ir pajustume, įrengtas Talšos ekologinis takas. Pražirgliojai juo atidžiai besidairydamas ir, žiūrėk, sužinosi vieną kitą medžių ir krūmų pavadinimą, galėsi pasilabinti su kelių rūšių vandens paukščiais, gyvenančiais Talšos ežere.
Gi smagiau žemėje gyventi turint daugiau žinių, o ne tik – medžiai, paukščiai – pavadinimais. Taip pat ant ežero kranto jūsų laukia ir Geležinė laputė, skulptūra, įkūnijanti gudrumą. Mokėsi jos gražiai paprašyti, žiūrėk, ir tau jo padovanos.
Stabtelėjome Saulės laikrodžio aikštėje, su miesto simboliu, Šaulio skulptūra. Saulės laikrodžių šiame mieste sutiksite nemažai. Visai gali būti, jog jų kiekiu viename mieste Šiauliai pirmauja ne tik Lietuvoje, bet ir gerokai didesnėse teritorijose. O pasistengus, pagal šį parametrą galima ir pasaulyje pirmauti.
Šiaulių katedra. Apie jos matomumą iš tolybių jau minėjau. Ryškiausias renesansinis statinys mūsuose, anot šios srities žinovų. Apipinta legendomis, atlaikiusi daugybę kataklizmų. Su Saulės laikrodžiu ant šono.
Na, viskas, metas į nerealųjį floros pasaulį – Šiaulių universiteto botanikos sodą. Tiesą sakant, dėl jo čia ir atsibastėme, kol daugybė įvairiausių spalvų gėlyčių nenužydėjo. Tokios įvairiausių pasaulio regionų augalų gausybės vienoje vietoje nedaug kur ir surasi. Pagarba šio stebuklo puoselėtojams.
O atsisveikinant Saulės miestas padovanojo neapsakomo grožio dangų.
Baisu ir pagalvoti, jog tokį peizažą galėjome pražiopsoti, jei nebūtumėme į padanges kilstelėję smalsias nosytes. Ir jums to paties linkiu: daugiau dairykitės, juk mus supa vieni stebukliukai.