Tą jie gali padaryti bet kurią dieną kovo ar balandžio mėnesiais. Žmones patraukė du dalykai: šis kvepiantis purpurinis gėlių kilimas ir jaudinanti istorija, už kurios slepiasi įdomi patirtis.
Šios turistinės vietos istorija prasidėjo dar 1959 metais, kada jaunavedžiai Kuroki nusipirko lopinėlį žemės Shintomi mieste. Jie pasistatė namą, įsigijo pieno ūkį ir keletą metų dirbo sunkiai, kad pavyktų išlaikyti turimas 60 karvių. Dirbdami jie pasvajodavo, kad praėjus šiek tiek laiko po to, kai išeis į pensiją, jie leisis į kelionę po Japoniją. Tačiau reikalai pakrypo ne taip, kaip buvo planuota.
Būdama 52 metų, po 30 metų sėkmingos santuokos, ponia Kuroki apako. Prislėgta minties, kad ateityje teks gyventi su negalia, vargšę moterį apniko liūdesys. Ji atsiribojo nuo pasaulio, pasirinkdama vienišės dalią.
Vieną dieną jam šovė į galvą mintis. Žvelgdamas į rausvą, nepaprastai kvapnią gėlę, vad. shibazakura, jis pamanė, kad ji puikiai tiktų jo žmonai, nes ją galima ir pamatyti, ir užuosti. Jei jis jų prisodintų pilną sodą, tai pritrauktų žmones atvykti pasigėrėti jomis. O jo žmona nuolat būtų apsupta lankytojų.
Dvejus metus vyras praleido ruošdamas dirvą naujajam shibazakurų sodui. Kiekvienas žemės lopinėlis buvo panaudotas šiam sumanymui įgyvendinti. Nepraėjo nei poros metų, o jų namas skendo ryškių žiedų jūroje, apie kurią, kaip ir ponas Kuroki numatė, pasklido gandas visoje Japonijoje.
Atvykėlius iki šiol pasitinka džiugi ponios Kuroki šypsena, liudijanti gilią sutuoktinio meilę žmonai. Aplankyti šią porą ir su ja pasisveikinti dažnas japonas laiko didele garbe. Nenutrūkstamas norinčių kartu įsiamžinti turistų srautas kiekvieną pavasarį džiugina sodybos gyventojus.