Pakrantė garsi prabangiomis pasaulio garsiausių ir turtingiausių žmonių vilomis. Labai smalsu pamatyti Porto Cervo miestelį. Teko skaityti, kad tai kaip mūsų Palanga, tik suvažiuoja arba jachtomis atplaukia turtuoliai.
Noras gimtadienį kovo mėnesį atšvęsti vienoj brangiausių pasaulio vietų baigėsi visiška nesėkme. Išmaišius Arzachena regioną, kuriam ir priklauso nepaprastoji Costa Smeralda pakrantė, nakvynę radau tik kažkokio parko viešbutyje. Kaina kaip ir priklauso 4 žvaigždučių viešbučiui, aptarnavimo jokio, įsileido tik todėl, kad vyko kažkieno vestuvės, todėl viešbučio personalas neatostogavo.
Jūra gal už 20 km, artimiausias miestelis - apie 15 km. Belieka tik džiaugtis, kad su mašina. Milžiniški pajūrio viešbučių kompleksai uždaryti. Niekas čia turistų kovo mėnesį nelaukia. Pati kalta, kad gimiau ne balandžio mėnesį, o kovo, ir sugalvojau gimtadienį švęst ne kokiam Tailande, o Italijoj.
Sunku įsivaizduoti, kokia galėtų būti labiau nevykusi Gimtadienio diena. Oras lietuviškai rudeniškas: šalta, drėgna, vėjuota ir dar lietaus periodiškai mesteli. Važiuoju iš pačio ryto į išsvajotąjį Porto Cervo. Miesto centre jachtos nė vienos, žmonių - aš viena, veikiančios parduotuvės - nė vienos.
Visiškai tuščia ir labai nyku. Galima tik bandyti lavinti vaizduotę spėliojant, kaip viskas atrodo sezono metu, kai pradeda veikti garsiausių prekinių ženklų parduotuvės, atsidaro kavinės, atplaukia jachtos ir miestelio gatvėmis vaikštinėja labai pasiturintys žmonės.
Vienintelėje veikiančioje kavinėje bandymas pasilepinti Sardinijos saldumynais taip pat nebuvo labai sėkmingas. Neblogos išvaizdos, bet labai kieti, lyg būtų manęs laukę nuo praeito sezono, saldumynai skoniu nesužavėjo.
Jei jau esu prie jūros, įdomu pamatyti, kaip atrodo garsieji Costa Smeralda paplūdimiai. Cala Liscia Ruja laikomas vienu gražiausių ir didžiausių pakrantės paplūdimių. Šalia jo yra kitas, mažiau garsus, bet ne mažiau gražus rožinio smėlio Petra Ruja paplūdimys.
Šitaip rašoma literatūroje turistams, o realiai kovo mėnesį lietui lyjant privažiuot iki paplūdimio mašina ne visais varomais ratais neįmanoma. Bandymas pėsčiomis priartėti prie paplūdimio baigėsi iki kelių purve kažkur pakeliui. Panoraminiai pakrančių vaizdai nuostabūs netgi ne sezono metu ir pliaupiant lietui, bet kai kurie paplūdimiai praktiškai labai sunkiai pasiekiami.
Su dideliu džiaugsmu palikau nesvetingą Sardinijos šiaurę. Mano dideliam nustebimui, gražiausiu ir visiškai netikėtu atradimu tapo vakarinėje pakrantėje, Cabras regione esantis Sinis pusiasalis.
Iš vienos pusės di Cabras lagūna, iš kitos - jūra ir keletas gana neblogų paplūdimių. Augmenija skurdi, bet labai daug žydinčių gėlių, todėl saulėtą dieną žydras vanduo ir žydinčios pakrančių pievos sukuria nuostabų vaizdą.
Lagūna garsėja gausia vandens gyvūnija. Kadangi nardyti nėra galimybių, tenka grožėtis tuo, kas ant žemės. Sinis pusiasalis turi ką pasiūlyti ne tik gamtos ar paplūdimių mėgėjams. Finikiečių įkurto Tharros miesto griuvėsiai laikomi viena svarbiausių archeologinių vietų Viduržemio regione. Kadangi nesu didelė tokių vietų gerbėja, nepanorau mokėti pinigus, kad iš arčiau pažiūrėčiau į griuvėsius, juo labiau, kad bendras jų vaizdas ir taip matosi einant takeliu pro šalį.
Įdomiai atrodo seniausia Sardinijoje romaniška San Giovanni di Sinis bazilika, pastatyta IV-V amžiuje. Keistas akmenų statinys dar keistesniu stogu, bet labai derantis prie Sinis pusiasalio aplinkos.
Labai gaila, kad tokią puikią vietą suradau gerokai per vėlai, laikas spaudžia, reikia skubėti į sostinę grąžinti išsinuomotą automobilį, o taip nesinori palikti Sinis pusiasalio. Mielai paskirčiau nors dieną pasivaikščiojimui, nes čia yra ką veikti turistams net ir ne sezono metu.
