Vietiniai sako, kai iš Šiaurės Afrikos ima pūsti sausvėjis Siroko, (itališkai Sirocco), nešantis nematomas smėlio dulkes, iš Arabijos pusiasalio dykumų, žmonės saloje tampa lengvai kvaištelėje, kaip pas mus per pilnatį.
Dar lėktuve linksmi italai stiuardai, judėjo lengvai ir atsipalaidavę, grakščiai pasišokinėjant tarsi itališkos tarantelos šokio ritmu. Lyg žaisdami mokė, kaip gelbėtis su liemenėmis ir užsidėti deguonies kaukes, paskui žvitriai nardydami sausakimšame lėktuve, su karštais Panini tipo sumuštiniais ir vyno bei alaus buteliukais, juokaudami ir flirtuodami su gražiomis merginomis, keleivius įvedė jaukią sicilietišką atmosferą. Visas lėktuvas juokėsi ir plojo.
Po trijų valandų skrydžio Birgi oro uostas pasitiko stipraus tabako dūmų, nokstančių alyvuogių, džiūstančios jūros druskos, citrinų, vystančių vynuogių lapų ir kitais neįprastais kvapais ir vasaros vaizdais. Šiltoje lagūnoje būriavosi žiemoti atskridę rožiniai flamingai. Spalio pabaigoje čia tvyrojo 28 laipsniai šilumos.
Kiek paklaidžioję, sparčiai vakarėjančio, gerokai prieš mūsų erą elymų įkurto Trapanio uosto senamiesčio gatvelių labirintais, susirandame Nuncijaus Nasio gatvelę.
Kambarių savininkė Antonela, jauna garbanė karamelės spalvos plaukais, vienu metu spėja ir pasakoti apie gimtojo Trapanio naktinį gyvenimą bei įžymybes, pildyti pinigų už nuomą priėmimo čekį ir užmesti akį, į savo „mini ofisą”, kur pamokas ruošė svečio atvykimo laukę du, jos prižiūrimi, sesers vaikiukai.
Apsigyvenu pačioje Trapanio senamiesčio širdyje, aštuonioliktojo amžiaus sicilietiškame name, trečiajame aukšte, didžiuliame trijų kambarių bute su valgomuoju, kurį Antonella paveldėjo iš senelės.
Balto marmuro laiko šimtmečių pėdomis nuletenti laiptai, iš vidaus užsklendžiamos medinės langinės, kalvio nukaldintos durų sklendės ir raitytos barokinės rankenos, tunisietiški kilimai ir sunkios, šampano spalvos, venecijietiškų mezginių užuolaidos – viskas čia dvelkia mistine senove. Varpo dūžis gretimoje gatvėje primena vakaro pamaldų pradžią Šventojo Lorenzo katedroje. Viskas klostosi tarsi ekrane suktųsi Federiko Felinio neorealistinis filmas.
Tik lipdukas šalia Džiovanio Boldinio paveikslo reprodukcijos su WIFi zonos logotipu primena, kad šį viduramžių Sicilijos kampelį irgi pasiekė XXI amžiaus civilizacija. Kambariai tokie aukšti, niekaip nepavyko net ir atsistojus ant lovos žurnalu užploti uodo, kuris ketino drumsti palaimingą poilsį.
Meilės dievų pėdomis
Po septintos valandos pamaldų, siciliečiai iš bažnyčių pasklinda pasivaikščiojimui čia vadinamam passeggiata. Lėtas pasivaikščiojimas miestelio gatvelėmis, menančiomis antikinių dievų pėdas, tada vakarienė, po šios būtina ragauti ledų (gelato), o dieną užbaigti dar vienu pasivaikščiojimu krantine palei ametisto spalvos, vėsuma alsuojančia Viduržiemio jūrą.
Taip ilgai vakarodami Sicilijos gatvėse miestiečiai atsigriebia už tuos alinančius dienos karščius, kuriuos išgyvena vėsindamiesi lediniu šviežių saldžiu mėtų šerbetu tarp storo mūro sienų.
Įsikuriame vakarienei čia pat, Emanuelės gatvėje, senoviniame Albergo Messinos viešbučio restorane. Šiltas, paslaptingomis Siroko dulkėmis nuspalvintas vakaras, lyg pavargęs šuo, apsiveja įkaitusias kojas. Atgaivina baltas atšaldytas Etnos papėdėse išaugintų vynuogių vynas, pramaišiui su lediniu vandeniu. Šviežia kvietinė duona su šiųmečio derliaus alyvuogių aliejumi, kvepiančiu lyg ką tik nupjauta žolė, leidžia užsimiršti, kad mums neskubant gaminamos iš ryto gelmėse dar spurdėjusios jūrų gėrybės ir ruošiamos vietos ūkininko laukuose prinokusios ekologiškos daržovės.
Uoste švartuojasi paskutinės jachtos, girdisi, kaip brazda į pakrantę metamos grandinės, įsižiebia girliandų keltuvo kelias, vedantis aukštyn į San Džulijano kalną, antikinį Eričės meilės deivės Veneros šventyklos miestuką. Iš pradžių miestas vadinosi Drépanon nuo graikų žodžio, reiškiančio pjautuvą, nes tokios formos yra uostas.
Viena legenda teigia, kad Trapanis atsirado iš Demetros pjautuvo, kurį ji pametė siekdama išgelbėti savo duktrį Persefonę, kurią pagrobė Hadas.
Pasak antrosios legendos, Saturnas nužudė tėvą Kroną su pjautuvu, kuris įkritęs į jūrą sukūrė miestą. Senovėje Saturnas buvo miesto globėjas. Dabar jo statula su unikalios įrangos fontanu stovi miesto aikštėje.
Po romėnų miestą valdė vandalai, bizantiečiai ir arabai, kol jis atiteko Rodžerio I normanams. Jiems valdant miestas suklestėjo, turėjo didelį vaidmenį kryžiaus žygiuose kaip vienas didžiausių uostų Viduržemio jūroje. XVII a. Trapanis nusmuko dėl sukilimų, maro ir bado, bet kitą šimtmetį gyventojų skaičius išaugo nuo 16 iki 30 tūkst. gyventojų.
Miestas buvo smarkiai sąjungininkų subombarduotas per Antrą Pasaulinį karą. Pokariu miestas išsiplėtė iki pat San Džiulijano kalno papėdės. Pastaruoju metu pagyvėjo turizmas, nes arti Eričė, Segesta ir Egadijos salos – čia išsidėstę patys gražiausi salos paplūdimiai. Dabar jis yra pagrindinis Trapanio provincijos miestas, kuriame gyvena apie 80 tūkst. gyventojų.
Ilgai užmigti neleidžia po balkonu, siauroje gatvelėje įsikūrusios Dono Salvatorės tratorijos vakarojantys svečiai, zujantys motoroleriai – siaurose gatvelėse jų apstu. Paskui šeimininkas, vilkintis baltais, kiek prasegtais marškiniais ir valiūkiškai užraitytais žilstančiais ūsais, su apkūnia, juodai apsivilkusia žmona ir dukterimi bei anūku, lėtai šnekučiuodamiesi nurinkinėja stalus.
Barška peiliai ir šakutės, džeržgia į smuklės vidų traukiami staliukai bei kėdės, žvangėdamos nusileidžia aklinos metalinės žaliuzės. Tingiai nuamsi paskutinį gatvės motociklininką nulydėjęs Dono Salvotorės didžiulis baltas šuo, sudūžta šešiamečio Flavijo neatsargiai dedamas vyno grafinėlis ar stiklinė. Pasigirsta nepikti donjos Carmelos šūksniai, liepiantys anūkui baigti ir eiti gulti: „Flavijo, basta, buonanotte…“(it.)
Šie tradiciniai jos žodžiai keturias naktis, pro atvirą balkoną pasiekdavo mano ausis ir veikdavo kaip magiškas migdantis burtažodis, užsnūsdavau it užmušta. Kol ryte uoste vėl nepabusdavo alkanos žuvėdros ir nepradėdavo dūgzti šiukšlių surinkėjų mašinos.
Favinjana – paslaptingiausia pasaulio sala
Šioje spontaniškoje kelionėje po Siciliją buvau viską patikėjusi atsitiktinumui ir nė kiek nenusivyliau. Pasidaviau nešama šilto afrikietiško Siroko vėjo srovės ir vidinei nuojautai. Nieko neplanavau, nes labai nemėgstu iš anksto suplanuotų ekskursijų, to paties šimtams ausų kartojamo išmokto teksto, bėgiojimo strimgalviais nuo vieno eksponato prie kito, tarsi „atsižymėjimui“ kontrolės punkte, besaikio fotografavimo ir beveik rutina paverčiamų kelionių. Iš kurių grįžus, vienodą pasakojimą gali rasti kiekviename kelionių portale. Paprasčiausiai norėjosi atsikratyti rudens monotonijos ir prasitęsti vasarą.
Po rytinio pasivaikščiojimo žvejų uoste ir apsipirkimo ūkininkų turguje kojos pačios nuvedė paskui žmones, perkančius bilietus į kažkur plaukiantį laivą.
Sumokėjusi beveik 20 eurų atsidūriau greitaeigiame kateryje, netrukus visai dienai išplauksiančiame į Favinjaną. Apie šią mažutę, drugelio formos salelę (37 km2 ploto), esančią Sicilijos vakarinėje pašonėje, išgirdau tik po pusvalandžio atsidūrusi joje. Žinoma, iš vietinių buvau girdėjusi, kad uoste rengiami turai po Egadijos ir kitų salynų uostus, bet konkretaus plano neturėjau.
Keliones metu susipažinusi su solidžia sutuoktinių pora iš Kalifornijos, sužinojau, kad ši vieta yra viena iš kelionių gurmanų vasaros fantazijų ir posakio „pabėgti nuo visko“ realus fizinis įsikūnijimas.
Rėjus – indėnų kilmės amerikietis, futbolo treneris, Maria – Sicilijos emigrantų atžala, kelionių organizatorė, magišką Egadijos salyno kampelį nusprendė aplankyti rudenį, kai nuslūgsta alinantys karščiai. Juos labai domino iš jūros kyšančios paleolito miesto liekanos del Pozo Grotoje ir ant jų išlikę rašmenys, kuriuos Rėjus mokėjo šifruoti...
Italai šią, apie 7 km nuo Sicilijos krantų nutolusią salą, žino puikiai, o kitų turistų ji tiesiog yra dar neatrasta. Čia įkurtos prabangiausios turtuolių rezidencijos su alyvų spalvos lelijų tvenkiniais, ūksmingomis kedrų ir pinijų bei alyvmedžių giraitėmis, natūraliai apaugusių raudonai žydinčių kinrožių, alavijų ir kaktusų gyvatvorėmis bei krištolinio tyrumo uolėtais paplūdimiais ir povandeninio nardymo įlankomis.
Dėl savo drugelio formos formos - perdžiūvusius aukso spalvos laukus į du sparnus skiria per vidurį salos įsiterpusi kalnų virtinė, sala dar pravardžiuojama La Farfalla – itališkai reiškia drugelis.
Saloje, šalia prieplaukos, plyti mažytis miestelis, jo baltai nudažyti taisyklingo kubo formos nameliai iš pirmo žvilgsnio primena sausvėjo išgairintą tunisietišką dykumos miestą. Neverta stebėtis – sala gerokai arčiau Tuniso nei Romos.
Saloje stūkso XII a. pilis, atvykėliai gali aplankyti seną fabriką, kuriame kadais buvo apdorojami tunai, o daugiau – čia tiesiog nėra turistinių pramogų ir užsiėmimų. Tiesiog atvykstantiems paliktas malonumas tarp neaprėpiamų topazo mėlynumo vandenų pasijusti tarsi negyvenamoje saloje.
Dauguma svečių išsinuomoja dviračius ir leidžia dienas važinėdami siaurais keliukais iš vieno egzotiško paplūdimio į kitą.
Nepajėgiantys arba tiesiog tingintys, kaitinant virš 30 laipsnių spalio karščiui minti pedalus, gali salą apkeliauti senoviniu atviru traukinuku, jo kelionė kainuoja beveik 35 litus( 10 eurų). Ir būtent tokia tinginystė man suteikė adrenalino visam rudeniui, kai plieskiant iš kojų griaunančiam karščiui, liežuviu padus šluostydama, iš paskutiniųjų žygiavau link Punta Longa iškyšulio paplūdimio, ties manim sustojo pašėlęs motociklininkas ir pasiūlė pavėžėti: „Sinjora, dare un passaggio...“(it.), - sakė favinjanietis, galvos mostu ragindamas greičiau sėsti jam už nugaros...
Išore sala panaši į Šiaurės Afrikos miestelius, o savo dvasia ir gyvenimo būdu Favinjana yra grynai itališka. Čia ilgai pietaujama trattorijose – šeimos kavinėse bei restoranuose, lauke po plačialapiais kaštonais ar bukais.
Maistas – vienas iš pagrindinių atostogų saloje akcentų. Šviežių tunų, omarų, krevečių ir kalmarų siūloma kiekviename restorane, be to, čia labai stipri arabų kraštų virtuvių įtaka. Kuskusas-arabiškosios virtuvės karalius - čia gaminama daugybė dar prieš mūsų erą išrastų jo receptų tiek su jūros gėrybėmis, mėsa ir daržovėmis, tiek saldžių su cinamonu, razinomis ir riešutais, užgeriant šaltu jogurtu.
Makaronų patiekalus neretai pagyvina migdolai ir šviežios mėtos, desertai skaninami cukruotais vaisiais ir pistacijomis. Ledų krautuvėlės, įsikūrusios ant kiekvienos gatvelės kampo, siūlo ne tradicinių braškinių ir vanilinių, bet persikių, figų, raudonųjų apelsinų, migdolų ar jazminų ledų.
Angliškai čia beveik niekas nemoka, tad visur tenka susikalbėti gestų kalba. Trisdešimties laipsnių vidurdienio karštis savaime nutupdo siestai Ignaco Florio aikštėje, pavadintoje verslininko- tuno konservų išradėjo, garbei. Čia gali paragauti gyvenime nematytos žuvies, pasmaguriauti vytinto tuno ir išbandyti tai, ko niekur gyvenime paragauti neteks.
Marsala – Europos vyno sostinė 2013
Italai juokauja, kad būti Romoje ir nepamatyti popiežiaus, tai tas pats, kas viešėti Sicilijoje ir neparagauti paties geriausio jos vyno. Traukiniu lekiu pasižvalgyti po Europos vyno sostinę – Marsalą.
Ekspreso languose šmėžuoja tikroji Sicilija – tūkstančiai hektarų vynuogynų, perskirtų alyvmedžių giraitėmis, bei naujai sėjai ruošiamais derlingais laukais. Suarta žemė čia sodrios kakavos spalvos. Sicilijoje per metus išauginami apie penki derliai. Siciliečiai tvirtina, kad sala galėtų išmaitinti visą Italiją.
Marsala, Sicilijos uostas, esantis vakarinėje Trapanio dalyje, tikriausiai taip ir būtų likęs varginga žvejų ir jūros druskos kasėjų provincija, jeigu ne lygiai prieš 240 metų šioje pakrantėje, saracėnų pavadintoje Alacho Uostu, nebūtų išsilaipinęs anglų pirklys Džonas Vudhausas ir paragavęs vietinio medinėse statinaitėse laikomo vyno.
Jo skonis buvo labai panašus į tuo metu Anglijoje dievinamus spirituotus ispaniškus ir portugališkus Portveino ir Madeiros vynus. Džono Vudhauso į Angliją parvežtas vynas buvo graibstyte išgraibstytas. Todėl netrukus jis sugrįžo į Siciliją ir pradėjo masinę Marsalos vynų gamybą. Vėliau ją perėmė ir ištobulino vietiniai vyndariai.
Marsala tapo pirmuoju Italijos vynu, kuriam 1969 metais buvo suteiktas aukščiausias kokybės statusas – DOC (Denominazione di Origine Contallata ) pagal Italijos ir Europos sąjungos taisykles. Šio rango gavimas yra milžiniška paspirtis Marsalos smarkiai išaugusioms vyno eksporto apimtims. Dabar tūkstančiai dekalitrų Marsalos vyno išplukdoma į JAV, Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Japoniją, Kiniją, Rusiją ir kitas pasaulio valstybes. Lietuvoje jis dar yra mažai žinomas.
Trijų kartų Intorcia šeimos vyno darykloje, rengiančioje pažintines degustacijas tiek pavieniams turistams, tiek grupėms, buvome vaišinami vynu, kurį dar senelis Frančeskas drauge su sūnumi Antonijumi supilstė prieš trisdešimt metų, gimus pirmajam jo garbei Frančesko vardu pavadintam anūkui. Šiam Intorcia šeimos vynui taip pat yra suteiktas DOC rangas.
Tai aukso ir gintaro spalvos, saldus vynas, tinkantis tiek pasmaguriavimui kaip aperityvas su garsias itališkais sūriais, tiek su vaisiais ar saldžiais kepiniais. Šie unikalaus skonio Marsala Superiore Riserva ir Marsala Vergine Riserva Intorcia vynai gaminami iš baltųjų vynuogių veislių (Grillo, Catarratto, Inzolia, Damaschino), naudojant specialią metodiką, kuri vadinasi in perpetuum ir yra labai panaši į soleros metodiką, ispanų naudojamą Chereso gamybai.
Marsala vynas pagal brandinimo ažuole trukmę skirstomas į penkis tipus: fine, superiore, riserva superiore, vergine, vergine riserva. Trumpiausiai (mažiausiai metus) brandinama fine tipo Marsala, o ilgiausiai – (mažiausiai dešimt metų) riserva vergine. Kaip desertinis vynas tiekiamas kambario temperatūros, arba naudojamas kokteilių maišymui, be jo neįsivaizduojama originalaus itališko deserto Tiramisu gamyba.
Šiemet pavasarį Marsala paskelbta Europos vyno sostine, sukviečiančia milijonus turistų, čia gyvenimas kunkuliuoja iki pat paryčių. Gausybė restoranų, kavinių, vyno parduotuvėlių, kuriuose galima ragauti vietinį vyną. Tik nusigėrusio iki žemės graibymo nė vieno neteko matyti - čia kita gėrimo kultūra nei pas mus.
Miesto valdžia leido įvairiems vakaro renginiams panaudoti senovinį veikiantį žuvies turgų, esantį prie pat legendinių Džiuzepės Garibaldžio vartų. Čia džiazuojama, dainuojama ir linksminamasi po atviru dangumi. Tiesiog gatvėje skanaujamas tradicinis krašto greitai pagaminamas karštas valgis – burnoje tirpstantys avinžirnių blyneliai.
Prekybinė erdvė linksmybėmis pulsuoja iki pat paryčių, kol į uostą neatplaukia pirmieji laiveliai su šviežia žuvimi. Ir turgus vėl pakvimpa moliuskais, krevetėmis bei jūržolėmis.
Marsalos senamiestis apstulbino savo tarsi veidrodis, švytinčiomis balto marmuro gatvėmis, kuriomis kojos pačios slysta judėti sicilietiškos tarantelos žingsniu ir žodžiais nenupasakojamu laisvės ir vidinės ramybės pojūčiu.
Kai tai, ką jaučiu, pasakiau lietuvei Algei, sutikusiai man pabūti gide, ji patvirtino, kad būtent čia patyrusi panašų pilnatvės jausmą. Merginai šis Dievo uostas, į kurį ji atvyko kaip turistė, o jau ketveri metai tapo antraisiais namais, apie kuriuos ji pasakoja su sicilietišku nuoširdumu ir dideliu užsidegimu.
Ji rašo blogą apie Siciliją gyvai. Merginos svajonė - keliaujantiems lietuviams parodyti salą tokią, kokią ją gali pamatyti ne vien akimis, bet ir pajusti širdimi, kiekvieną dieną gyvenant nepailstančiu žvejų uosto ir druskos garintojų gyvenimo ritmu, vynuogių ir alyvuogių derliaus skynimo ir ugningų sicilietiškų švenčių kalendoriumi.
Ruduo Sicilijoje man buvo dosnus ne tik neregėtais stulbinančio grožio vaizdais, šilta jūra auksiniu įdegiu, bet ir čia sutiktais nepakartojamais, nuoširdžiais žmonėmis, tokiais kaip Antonela, Alesandro, Algė. Frančesko, Antonijus, Vito, Fabijus, Carmela, Salvatorė ir daugybė kitų, kurių vardų nė nežinau, nuoširdžiai padėjusiais pasiklydus surasti reikiamą objektą ar iškilmingose parapijos jubiliejaus Mišiose linkėję ramybės.
Padėjusiais labiau suprasti siciliečių gyvenimo būdą, tradicijas ir istoriją, kad auksinė Sicilija be jų būtų tik blizgantis, lakuotas kelionių atvirukas ir egzotiškų fotografijų rinkinys kelionių albume.
